Райчел Мид - Šalčio dvelksmas

Mama susimąstė, paskui atsiduso ir linktelėjo.

– Taip. Senas Artimųjų Rytų prietaras... Ten tikima, kad tas, kas linki tau blogo, gali tave prakeikti ar nužiūrėti. Nazaras saugo nuo blogos akies... ir šiaip saugo visus, jį nešiojančius.

Perbraukiau pirštais stiklą.

– Artimieji Rytai... Pavyzdžiui, Turkija?

Mama nusišypsojo.

– Kaip tik Turkija. – Ji dvejojo. – Tai... dovana. Gavau ją labai seniai... – Mama paskendo prisiminimuose. – Kai buvau tavo metų, sulaukdavau daug vaikinų dėmesio. Iš pradžių buvo malonu, paskui ėmė varginti. Kartais sunku suprasti, kas tikrai tave myli, o kas tik naudojasi. Tačiau pažinęs tikrą jausmą... iškart pamatai skirtumą.

Štai kodėl ji taip rūpinosi mano reputacija – nes jaunystėje susigadino savąją. Ir tikriausiai ne vien reputaciją.

Taip pat supratau, kodėl atidavė nazarą man. Jį jai dovanojo mano tėvas. Mačiau, kad mama nebenori apie tai kalbėti, todėl nieko neklausinėjau. Užteko žinoti, kad galbūt – galbūt – juos siejo ne tik fizinis ryšys.

Atsisveikinom ir aš grįžau į pamokas. Visi žinojo, kur buvau ryte, ir norėjo pamatyti tatuiruotes. Nekaltinau draugų. Jais dėta irgi būčiau prašiusi parodyti.

– Parodyk, Rouz, – maldavo Šeinas Rejesas. Ėjom iš rytinių treniruočių, jis mėgino patraukti į uodegą surištus mano plaukus. Rytoj ateisiu palaidais plaukais. Prie jo prisidėjo dar keli prašytojai.

– Parodyk. Leisk pažiūrėti, ką gavai už meistrišką darbą kardu.

Draugų akys degė smalsumu ir susižavėjimu. Buvau didvyrė, bendraklasė, nužudžiusi siautėjančios strigojų gaujos lyderius. Paskui pamačiau akis, kuriose nebuvo nei smalsumo, nei susižavėjimo. Edis. Pagavęs mano žvilgsnį jis liūdnai nusišypsojo, nes viską suprato.

– Atleiskit, – pasakiau draugams. – Jos sutvarstytos. Taip liepė daktaras.

Murmesys peraugo į klausimus, kaip nužudžiau strigojus. Nukirsti vampyrui galvą itin sudėtinga, juolab kad sergėtojai nesinešioja kardų. Pasistengiau išdėstyti faktus nešlovindama pačios mirties.

Galiausiai pamokos baigėsi ir mudvi su Lisa nudrožėm į mano bendrabutį. Po Spokano mudvi taip ir neturėjom kada pasišnekėti. Teko atsakyti į daug klausimų, paskui – Meisono laidotuvės. Lisa buvo užsiėmusi Akademiją paliekančių kilmingųjų palydomis ir turėjo dar mažiau laisvo laiko už mane.

Su ja pasijutau geriau. Nors bet kada galėjau patekti į jos mintis, tai nebuvo tas pat, kas būti šalia artimo žmogaus.

Prie mano kambario durų ant grindų išvydom frezijų puokštę. Atsidususi pakėliau kvapnias gėles nė nežvilgtelėjusi į kortelę.

– Nuo ko jos? – paklausė Lisa, kol rakinau duris.

– Nuo Adriano. – Kai suėjom vidun, parodžiau vazą, kurioje buvo pamerktos dar kelios puokštės. Pamerkiau ten ir frezijas. – Džiaugsiuosi, kai jis išvažiuos. Daugiau neištversiu.

Lisa nustebusi pažiūrėjo į mane.

– Tai tu nieko negirdėjai?

Per mūsų ryšį pajutau nemalonų virptelėjimą, įspėjantį, kad man naujiena nepatiks.

– Ko nežinau?

– Adrianas neišvažiuoja. Jis lieka.

– Turi išvažiuoti, – paprieštaravau. Kiek žinojau, atvyko tik į Meisono laidotuves, nors ir nesupratau kodėl. Meisono jis beveik nepažinojo, matyt, norėjo pasirodyti. O gal persekioti mudvi su Lisa. – Juk jis mokosi koledže ar bent jau pataisos namuose. Kuo nors juk užsiima.

– Jis pasiėmė akademines atostogas.

Užverčiau akis.

Pamačiusi mano veidą, Lisa nusišypsojo.

– Jis liks ir dirbs su manim... ir Karmak. Adrianas nenutuokė, kad yra dvasios elementas. Neturėjo specializacijos, bet turėjo keistų sugebėjimų. Niekam apie juos nepasakojo, nebent jei sutikdavo kitą dvasios elemento valdytoją. Bet ir jie neką padėjo.

– Turėjau susiprasti, – nusišypsojau. – Jis turi kažką... kas skatina su juo kalbėtis. Jis charizmatiškas, visai kaip tu. Matyt, dėl dvasios elemento, įtaigos ar panašiai. Esi priverstas jį pamėgti, nors visai nepatinka.

– Tikrai nepatinka? – paerzino Lisa.

– Nepatinka, – užsispyrusi pakartojau. – Kaip ir nesąmonė su sapnais.

Žalios Lisos akys iš nuostabos išsiplėtė.

– Bet tai taip šaunu, – pasakė ji. – Tu visada žinai, ką aš jaučiu, o aš negaliu su tavim bendrauti. Džiaugiuosi, kad viskas gerai baigėsi, bet gailiuosi, kad per sapnus neįstengiau jums padėti.

– O aš džiaugiuosi, kad Adrianas neįtikino tavęs liautis gerti vaistus.

Tai sužinojau tik po kelių dienų, grįžus iš Spokano. Lisa atmetė Adriano pasiūlymą. Tačiau man prisipažino, kad jei mudu su Kristianu nebūtume buvę surasti, ji būtų leidusis įkalbama.

– Kaip dabar jautiesi? – paklausiau, prisiminusi Lisos susirūpinimą. – Vis dar jauti, kad vaistai nebeveikia?

– Hmm... Tai sunku paaiškinti. Jaučiuosi arčiau magijos, vaistai jos nebeslopina. Kita vertus, nebeliko šalutinio poveikio – depresijos, nuotaikų kaitos.

– Bet juk tai puiku.

Šypsena nušvietė jos gražų veidą.

– Žinau. Atsiranda viltis, jog kada nors galėsiu naudoti magiją.

Matydama Lisą tokią laimingą nusišypsojau. Mane slėgė jos niūrios mintys, džiaugiausi, kad jos išnyko. Nesupratau kodėl, bet kol Lisa jaučiasi gerai...

Visus supa šviesa, išskyrus tave. Tave gaubia šešėliai. Perėmei juos iš Lisos.

Adriano žodžiai aidėjo mano galvoje. Sunerimusi pagalvojau apie savo elgesį per pastarąsias keletą savaičių. Pykčio protrūkiai, nežabotas maištingumas. Giliai susitvenkę tamsūs jausmai...

Ne, nusprendžiau. Nieko bendro. Tamsūs Lisos jausmai susiję su magija. Manieji – su stresu. Be to, dabar jaučiausi gerai.

Pamačiusi, kad ji mane stebi, mėginau prisiminti, apie ką mudvi kalbėjomės.

– Gal ilgainiui sugalvosi, kaip tą padaryti. Jei Adrianas gali valdyti dvasią be vaistų...

Lisa staiga nusikvatojo.

– Tu nieko nežinai, tiesa?

– Ko nežinau?

– Adrianas gydosi pats.

– Tikrai? Bet jis sakė... – staiga toptelėjo. – Na, žinoma. Cigaretės. Alkoholis. Ir vienas Dievas žino, kas dar.

Lisa linktelėjo.

– Taip. Jis nuolat ką nors vartoja.

– Bet tikriausiai ne naktį... Todėl ir gali patekti į mano sapnus.

– Kaip norėčiau ir aš, – atsiduso Lisa.

– Gal kada ir išmoksi. Tik žiūrėk, netapk alkoholike.

– Netapsiu, – užtikrino ji mane. – Bet išmoksiu. Nė vienas dvasios valdytojas, be šv. Vladimiro, to nesugebėjo, Rouz. O jis sugebėjo. Išmoksiu valdyti magiją nekenkdama sau.

Nusišypsojau ir paliečiau jos ranką. Visiškai ja pasitikėjau.

– Neabejoju, taip ir bus.

Prašnekėjom visą vakarą. Išsiskyrėm, kai atėjo laikas treniruotei su Dimitrijum. Einant kažkas nedavė man ramybės. Nors strigojų gaujoje buvo daug narių, sergėtojai nusprendė, kad jų vadeiva – Isajas. Tai nereiškia, kad grėsmė išnyko, bet kurį laiką būsim ramūs.

Nepamiršau sąrašo ant sienos Spokano tunelyje, jame pagal gausumą surašytos kilmingųjų šeimos. Isajas paminėjo Dragomirus. Jis žinojo, kad jie beveik išnykę ir turbūt norėjo pats juos sunaikinti. Isajo nebėra, bet jei ir kiti turi tokių pat kėslų?

Papurčiau galvą. Negalvosiu apie tai. Bent jau ne šiandien. Turiu atsigauti. Bet netrukus teks pagalvoti.

Nežinojau, ar šįvakar treniruosimės, bet vis tiek nuėjau į rūbinę persirengti. Su sportine apranga nusileidau į salę, ten radau Dimitrijų, skaitantį vieną mėgstamų vesternų. Išgirdęs mano žingsnius jis pakėlė akis. Pastaruoju metu jo beveik nemačiau, tikriausiai būdavo su Taša.

– Tikėjausi, kad ateisi, – pasakė jis, dėdamas tarp lapų skirtuką.