Райчел Мид - Šalčio dvelksmas

Pažvelgiau į ją, jos žydras akis ir šviesias garbanas. Žiūrint į ją grįžo atmintis. Pamažu viską prisiminiau. Iš skausmo užsimerkiau.

– O Dieve, – pažvelgiau į Miją. – Tu mane išgelbėjai – susprogdindama akvariumą. Nereikėjo to daryti. Nereikėjo grįžti.

Ji gūžtelėjo pečiais.

– O tau nereikėjo pulti prie kardo.

Teisingai pastebėta.

– Ačiū, – padėkojau. – Tavo drąsa... Man ir į galvą nebūtų šovę. Genialus sprendimas.

– Nežinau, – Mija liūdnai nusišypsojo. – Vanduo ne kažin koks ginklas, ar ne?

Nusijuokiau, nors mano žodžiai man visai nepasirodė juokingi. Teisingiau, nebejuokingi.

– Vanduo – galingas ginklas, – galiausiai pasakiau. – Kai grįšim, reikės pasimokyti juo naudotis.

Mijos veidas nušvito, akys sužibo.

– Labai norėčiau. Labiau už viską pasaulyje.

– Užjaučiu... dėl mamos.

Mija tik linktelėjo.

– Tau pasisekė, kad ją tebeturi. Nė nežinai, kaip pasisekė.

Nudelbiau akis. Kiti mano žodžiai nustebino mane pačią.

– Norėčiau, kad ji būtų čia.

– Ji čia, – nustebusi atsakė Mija. – Su kitais sergėtojais puolė namą. Negi jos nematei?

Papurčiau galvą.

Abi nutilom. Paskui Mija atsistojo ir kažkur nuėjo. Netrukus kažkas atsisėdo šalia. Man nė nereikėjo žiūrėti. Tiesiog žinojau.

– Rouz, – pasakė mama. Pirmąkart gyvenime ji atrodė sumišusi. Gal net išsigandusi. – Mija sakė, kad norėjai mane pamatyti. – Nieko neatsakiau. Net nepažvelgiau. – Tu... tau ko nors reikia?

Nežinojau, ko man reikia. Nežinojau, ką man daryti. Peršėjimas akyse tapo nepakeliamas ir pati nepajutau, kaip prapliupau ašaromis. Ilgi, skausmingi kūkčiojimai tampė visą kūną. Ašaros upeliais tekėjo veidu. Baimė ir kančia, kurias gniaužiau savy, pagaliau prasiveržė draskydamos krūtinę. Man trūko oro.

Mama mane apkabino, aš priglaudžiau galvą jai prie krūtinės ir sukūkčiojau dar garsiau.

– Suprantu, – pasakė ji švelniai mane apglėbdama. – Aš viską suprantu.

Dvidešimt trečias

Tą dieną, kai turėjau gauti pirmąsias tatuiruotes, atšilo. Ėmė tirpti sniegas, akmeninėmis Akademijos sienomis tekėjo sidabriniai upeliai. Žiema toli gražu nesibaigė, po kelių dienų vėl atšals. Bet dabar atrodė, kad verkia visas pasaulis.

Spokane atsipirkau keliom mėlynėm ir įbrėžimais. Lydydamiesi antrankiai smarkiai nudegino riešus. Bet man vis dar buvo sunku susitaikyti, kad ne tik mačiau žudant, bet ir žudžiau pati. Norėjau susirangyti į kamuoliuką ir su niekuo nekalbėti, na, gal tik su Lisa. Tačiau ketvirtą dieną mane surado mama ir liepė ruoštis tatuiruotėms.

Iš pradžių nesupratau, apie ką ji kalba. Paskui prisiminiau, kad nužudžiusi du strigojus užsitarnavau dvi žaibo formos tatuiruotes. Mano pirmosios tatuiruotės. Ta mintis pritrenkė. Kaip būsima sergėtoja dažnai pasvajodavau, nekantriai laukiau, kada gausiu pirmąsias tatuiruotes. Laikiau jas garbės ženklais. Bet dabar... jos tik primins tai, ką norėjau pamiršti.

Ceremonija vyko sergėtojų korpuse, salėje, kurioje paprastai būdavo rengiami susitikimai ar priėmimai. Ji nė iš tolo nepriminė kurorto pokylių salės. Paprasta ir praktiška, tenkino sergėtojų poreikius. Grindis dengė melsvai pilkas lengvai valomas kilimas, ant baltų sienų kabėjo nespalvotos nuotraukos iš Akademijos gyvenimo. Jokių nereikalingų puošmenų, bet akimirkos iškilmingumas vis tiek buvo justi. Dalyvavo visi Akademijos sergėtojai, nė vieno novico. Sergėtojai stoviniavo būreliais, bet nesišnekėjo. Prasidėjus ceremonijai niekieno neliepiami sustojo į vietas ir sužiuro į mane.

Sėdėjau ant kėdės salės kampe, palenkusi galvą, su užkritusiais ant veido plaukais. Sergėtojas Lionelis adata badė man sprandą. Pažinojau jį seniai, bet nenutuokiau, kad jis – tatuiruočių meistras.

Prieš pradėdamas jis persimetė keliais žodžiais su mama ir Alberta.

– Pažado ženklo jai nedarysiu, – pasakė Lionelis. – Ji dar nebaigė Akademijos.

– Pasitaiko, – atsakė Alberta. – Padaryk žaibus, pažado ženklą gaus vėliau.

Pastaruoju metu patyriau daug skausmo, todėl nesitikėjau, kad taip skaudės. Tačiau prikandau lūpą ir kol Lionelis tatuiravo, net necyptelėjau. Atrodė, jis niekada nebaigs. Pabaigęs paėmė du veidrodžius ir sudėjo taip, kad pamatyčiau tatuiruotes. Ant paraudusios ir suerzintos odos vienas šalia kito juodavo du mažyčiai žaibai. Vienas už Isają, kitas už Eleną.

Parodęs tatuiruotes sutvarstė ir paaiškino, kaip turėčiau jas prižiūrėti, iki užgis žaizdos. Pusę praleidau pro ausis nusprendusi pasiklausti vėliau. Vis dar jaučiausi sukrėsta.

Paskui prie manęs vienas po kito ėjo sergėtojai, kiekvienas savaip išreiškė palaikymą – kas apkabino, kas pabučiavo, kas pasakė ką nors gražaus.

– Sveika prisidėjus prie mūsų, – pasakė stipriai mane apkabindama Alberta. Jos šiurkštus veidas švietė švelnumu.

Dimitrijus neištarė nė žodžio, bet kaip visada akys pasakė viską. Jose švietė švelnumas ir pasididžiavimas, ir aš vos sulaikiau ašaras. Dimitrijus švelniai paglostė man skruostą, linktelėjo ir nuėjo.

Kai Stenas – mokytojas, su kuriuo riejausi nuo pat pirmos dienos – apkabino ir tarė: „Dabar tu viena iš mūsų. Seniai žinojau, kad tu geriausia“, maniau, apalpsiu.

Priėjus mamai, skruostu nuriedėjo ašara. Mama ją nubraukė, paskui palietė tatuiruotes.

– Niekada to nepamiršk, – pasakė.

Niekas neištarė „sveikinu“, ir aš tik džiaugiausi. Mirties nereikia švęsti.

Ceremonijai pasibaigus, buvo patiekta užkandžių ir gėrimų. Priėjusi prie stalo pasiėmiau keletą užkandėlių su feta ir gabalėlį sūrio torto su mangais. Kramčiau nejausdama valgio skonio, atsakinėjau į klausimus kaip apdujusi. Elgiausi lyg robotas. Ištatuiruota oda degė, o iš atminties neblėso žydros Meisono ir kruvinos Isajaus akys.

Jaučiausi kalta, kad nesidžiaugiu didžiąja diena, bet labai palengvėjo, kai visi ėmė skirstytis. Atsisveikinant su kitais prie manęs priėjo mama. Mudvi beveik nesikalbėjom nuo tada, kai palūžau lėktuve. Dėl to jaučiausi keistai – šiek tiek sutrikusi. Ji apie tai neužsiminė, bet mūsų santykiai kažkaip pasikeitė. Tikrai netapom draugėm... bet ir nebebuvom priešės.

– Lordas Selskis ruošiasi išvažiuoti, – pasakė mama prie durų, netoli nuo tos vietos, kur pirmą dieną ją aprėkiau. – Turiu vykti su juo.

– Žinau. – Tai buvo savaime suprantama, sergėtojai visur lydi morojus. Jie svarbiausi.

Mama mąsliai žiūrėjo į mane rudomis akimis. Pirmąkart pajutau, kad ji žvelgia į mane kaip į sau lygią, o ne kaip į vaiką. Turbūt laikas, nes esu puse galvos už ją aukštesnė.

– Tu šaunuolė, – galiausiai pasakė ji. – Atsižvelgiant į aplinkybes.

Tai buvo tik pusė komplimento, bet daugiau ir nenusipelniau. Dabar aiškiai suvokiau klaidas, padarytas strigojų irštvoje. Būta ir mano kaltės. Norėjau grįžti į praeitį ir kai ką pakeisti, bet supratau, kad motina teisi. Padariau viską, ką galėjau.

– Žudyti strigojus nėra taip šaunu, kaip maniau, – pasiguodžiau.

Ji liūdnai nusišypsojo.

– Niekada ir nebuvo.

Pagalvojau apie jos tatuiruotes, apie tai, kiek strigojų ji nugalabijo. Sudrebėjau.

– Tiesa, – norėdama pakeisti temą, įkišau ranką į kišenę ir ištraukiau pakabutį, kurį mama man dovanojo. – Pakabutis, kurį man davei. Ar čia n-nazaras? – tardama tą žodį užsikirtau. Mama nustebo.

– Taip. Iš kur sužinojai?

Nenorėjau jai pasakoti apie sapnus ir Adrianą.

– Kažkas minėjo. Jis saugo nuo blogio, ar ne?