Райчел Мид - Šalčio dvelksmas

Žinojau, kad plastiką sunku išlydyti, bet dabar tai pajutau savo kailiu. Tam reikėjo žvėriškos temperatūros. Jaučiausi taip, lyg kiščiau rankas į liepsnojančią lavą. Antrankiai svilino odą. Pasirangiau tikėdamasi sušvelninti skausmą, tai nepadėjo, bet pajutau, kad man sujudėjus antrankiai atsilaisvino. Jie minkštėjo. Gerai. Jau šis tas. Dar truputį kantrybės. Stengiausi mėgautis Kristiano įkandimu ir užsimiršti. Pavyko gal penkias sekundes. Gautų endorfinų nepakako užgniaužti klaikiam skausmui. Neištvėrusi sukūkčiojau ir išsklaidžiau sargybinių abejones.

– Negaliu patikėti, – sumurmėjo vienas. – Jis tikrai tai daro.

Išgirdau, kaip pravirko Mija.

Antrankiai jau lydėsi. Gyvenime nebuvau kentusi tokio skausmo, o juk teko patirti nemažai. Supratau, kad greitai nualpsiu.

– Ei, – staiga pasakė sargybinis. – Kas čia per kvapas?

Besilydančio plastiko kvapas. Arba besilydančio mano kūno. Bet, tiesą sakant, nebebuvo svarbu, nes dar kartą pajudinusi riešus sutraukiau antrankius.

Turėjau dešimt sekundžių netikėtam puolimui. Šokau iš kėdės nustumdama Kristianą. Abipus jo tebestovėjo sargybiniai, vienas laikė reples. Staigiai atėmiau jas ir suvariau jam į skruostą. Sargybinis sugargaliavo, o aš negaišau. Nusviedusi reples trenkiau antrajam. Šiaip stipriau smūgiuodavau koja, bet ir to užteko, kad jis susvyruotų.

Tada atsitokėjo vyresnysis. Kaip ir būgštavau, išsitraukė ginklą.

– Nė iš vietos! – suriko nusitaikydamas į mane.

Sustingau.

Pritrenktas sargybinis sugriebė mano ranką. Šalia gulėjo ir aimanavo sužalotasis replėmis. Nenuleisdamas nuo manęs ginklo vyresnysis norėjo kažką sakyti, bet staiga suriko iš skausmo. Pistoletas sutvisko oranžine šviesa ir iškrito jam iš rankų. Jo delne raudonavo dėmė. Supratau, kad Kristianas įkaitino metalą. Taip. Iš pat pradžių turėjom pasinaudoti magija. Jei pavyks ištrūkti iš čia gyviems, būtinai paremsiu Tašos idėją. Morojų taisyklė nenaudoti magijos kaip ginklo buvo taip įkalta mums į galvas, kad net nesusipratome išmėginti anksčiau. Kokie kvailiai..

Atsisukau į mane laikantį sargybinį. Jis nesitikėjo, kad tokia mergina gali stipriai pasipriešinti, be to, buvo priblokštas dėl draugo. Iš visų jėgų spyriau jam į pilvą. Per pamokas už tokį smūgį būčiau gavusi dešimtuką. Sargybinis suaimanavo ir trenkėsi į sieną. Nedelsdama puoliau ant jo. Sugriebusi už plaukų trenkiau galvą į grindis, kad prarastų sąmonę.

Susitvarkiusi su priešininku pašokau ant kojų stebėdamasi, kodėl manęs nepuola jų vyresnysis. Nereikėjo palikti jo taip ilgai be priežiūros. Tačiau kai atsisukau, kambaryje buvo tylu. Vyresnysis be sąmonės gulėjo ant žemės, virš jo buvo palinkęs ką tik išvaduotas Meisonas. Šalia stovėjo Kristianas. Vienoje rankoje laikė reples, kitoje pistoletą, nukreiptą į sužalotą sargybinį. Matyt, Kristianui pavyko atvėsinti ginklą. Sargybinis turėjo sąmonę, bet kraujavo ir nedrįso krustelėti.

– Viešpatie aukštielninkas, – sumurmėjau nužvelgdama kovos lauką. Paskui nusvirduliavau prie Kristiano.

– Atiduok, kol ko nors nesužeidei.

Užuot kandžiai atkirtęs, Kristianas atidavė pistoletą drebančiomis rankomis. Užsikišau jį už diržo. Atidžiau įsižiūrėjusi pamačiau, koks Kristianas išblyškęs. Atrodė, tuoj apalps. Kaip dvi dienas badavęs morojus jis parodė pritrenkiančią magiją.

– Meisi, paimk antrankius, – paliepiau.

Meisonas atatupstas žengė prie dėžės, kurioje sargybiniai laikė antrankius. Išėmė tris poras. Klausiamai žiūrėdamas į mane iškėlė lipnią juostą.

– Kaip tik tai, ko reikia, – pasakiau.

Prirakinome sargybinius prie kėdžių. Vienas tebeturėjo sąmonę, tad trinktelėjom, kad užsimirštų, paskui visiems užklijavom burnas. Nenorėjau, kad atsipeikėję sukeltų triukšmą.

Išlaisvinę Miją su Edžiu ėmėm tartis, ką daryti. Kristianas ir Edis vos laikėsi ant kojų, bet Kristianas bent jau orientavosi šiame pasaulyje. Mijos veidas buvo užverktas, bet protas dar veikė. Taigi spręsti teko mudviem su Meisonu.

– Pagal sargybinio laikrodį dabar rytas, – svarstė Meisonas. – Jei pavyks ištrūkti į lauką, išsigelbėsim. Žinoma, jeigu strigojai neturi daugiau žmonių.

– Vyresnysis minėjo, kad Isajo dabar nėra, – tyliai įsiterpė Mija. – Gal pavyks, ar ne?

– Jie čia prasėdėjo keletą valandų, – tariau. – Galėjo ir apsirikti. Turim elgtis itin apdairiai.

Meisonas tylutėliai pravėrė duris ir atsargiai dirstelėjo į tuščią koridorių.

– Kaip manai, ar galima išeiti pro rūsį?

– Būtų pernelyg paprasta, – sumurmėjau. – Likit čia. Mes apžiūrėsim rūsį, – liepiau draugams.

– O jei kas nors ateis? – baiminosi Mija.

– Neateis, – nuraminau. Buvau tikra, kad rūsyje daugiau nieko nėra, antraip kilus triukšmui jau būtų atbėgusi pagalba. O jei kas nors lips iš viršaus, mes išgirsim.

Mudu su Meisonu pridengdami vienas kitą išžvalgėm visą rūsį. Aptikom tikrą labirintą. Daugybę koridorių ir kambarių. Vienas po kitų atidarinėjom duris. Visi kambariai buvo tušti, mėtėsi tik kelios kėdės. Nusipurčiau pagalvojusi, kad jie naudojami kaip kalėjimas.

– Visam rūsy nė vieno sumauto lango. – Raukiausi baigus apžiūrą. – Teks lipti į viršų.

Staiga Meisonas sulaikė mane už rankos.

– Rouz...

Sustojau ir pažvelgiau į jį.

– Ką?

Jo žydros akys – tokių rimtų jų dar nebuvau mačiusi – žvelgė su atgaila.

– Aš tikrai viską sumoviau.

Prisiminiau, nuo ko viskas prasidėjo.

– Mes abu susimovėm, Meisonai.

Jis atsiduso.

– Tikiuosi... tikiuosi, kai viskas bus baigta, galėsim pasikalbėti ir išsiaiškinti. Neturėjau teisės ant tavęs pykti.

Norėjau jam pasakyti, kad nieko nebus, kad jau jam išėjus norėjau jį pasivyti ir pasakyti, jog mudviejų niekas nesieja. Bet dabar buvo netinkamas metas kalbėtis apie išsiskyrimą.

– Ir aš tikiuosi, – sumelavau spustelėdama jam ranką.

Meisonas nusišypsojo ir mes grįžom pas draugus.

– Padarysim štai ką, – pasakiau.

Greitai aptarėm planą ir patyliukais užlipom laiptais. Aš ėjau pirma, už manęs Mija, prilaikydama Kristianą, o paskutinis Meisonas kone nešė Edį.

– Turėčiau eiti pirmas, – sumurmėjo Meisonas, kai užsikorėm laiptais.

– Bet neisi, – atkirtau imdama už durų rankenos.

– Taip, bet jei kas nors nutiks...

– Meisonai, – kirste nukirtau. Griežtai pažvelgiau ir netikėtai prisiminiau, kaip elgėsi mama tą dieną, kai buvo užpulti Drozdovai. Ji išliko rami ir santūri. Tada visiems reikėjo vado, kaip dabar mūsų būreliui, tad nusprendžiau laikytis panašiai kaip ji. – Jei kas atsitiks, tu juos išvesi. Bėkit kuo toliau ir kiek kojos neša. Negrįžkit be armijos sergėtojų.

– Jei kas, jie puls tave pirmą! – sušnypštė Meisonas. – Ką siūlai daryti? Palikti tave likimo valiai?

– Taip. Svarbiausia išvesti juos.

– Rouz, aš neleisiu...

– Meisonai, – prieš akis vėl išvydau mamą, randančią stiprybės vadovauti kitiems. – Tu susitvarkysi, ar ne?

Mudu žiūrėjom vienas į kitą, kiti užgniaužę kvapą laukė.

– Susitvarkysiu, – galiausiai tarė Meisonas. Linktelėjau ir nusigręžiau.

Daromos rūsio durys sugirgždėjo ir aš susiraukiau. Sulaikiusi kvapą stovėjau laiptų aikštelėje, klausiausi ir laukiau. Keistas interjeras: ant langų nuleistos tamsios žaliuzės. Viskas lygiai taip pat, kai buvom čia atvesti, bet pro tarpus sklido saulės šviesa, žadanti mums laisvę.

Nebuvo girdėti nė garso. Dairydamasi aplinkui stengiausi prisiminti, kurioje pusėje durys. Kitoje. Jos ranka pasiekiamos, bet dabar tie keli nuo jų skiriantys metrai virto begalybe.