Райчел Мид - Šalčio dvelksmas

Praradau laiko nuojautą, tik staiga iš susimąstymo pažadino žingsniai ant laiptų. Vienas pagrobėjų išėjo į koridorių, kiti du atsistojo, jų veidus sukaustė įtampa. O Dieve. Štai ji. Lauktoji akimirka.

– Taip, pone, – išgirdau sakant vadą. – Jie čia, kaip ir pageidavot.

Galiausiai viską supratau. Kažkas užsakė mus pagrobti. Apėmė panika. Turiu iš čia bėgti.

– Išleiskit mus! – klykiau mėgindama išlaisvinti rankas. – Išleiskit mus, jūs, šuns...

Nutilau. Gerklė išdžiūvo. Širdis, atrodė, tuoj sustos. Vadas grįžo su vyru ir moterim, kurių nepažinau. Tačiau iškart supratau, kad jie...

...strigojai.

Tikri, gyvi – vaizdžiai tariant – strigojai. Staiga viskas paaiškėjo. Teisingi buvo ne tik pranešimai apie Spokaną. Pasitvirtino baisūs įtarimai – strigojai veikia išvien su žmonėmis. Taigi viskas keičiasi. Dienos šviesa nebeužtikrina saugumo. Pavojus gresia visiems. Be to, tai tie patys strigojai, kurie padedami žmonių puldinėjo morojų šeimas. Prieš akis iškilo klaikūs prisiminimai – kūnai ir kraujas. Sukilo šleikštulys – pamėginau sugrįžti iš praeities. Menka paguoda.

Morojų oda buvo balta, ji lengvai parausdavo ir nudegdavo saulėje. Tačiau strigojų... Jie buvo balti kaip kreida ir atrodė kaip nevykusiai nugrimuoti. Pabaisų akių vyzdžius ryškino raudona linija.

Beje, moteris priminė Natali – mano vargšę draugę, kurią tėvas įkalbėjo tapti strigoje. Tačiau tą panašumą pastebėjau vėliau. Moteris buvo neaukšta – tikriausiai prieš tapdama strigoje buvo žmogus, tamsūs plaukai nevykusiai pašviesinti sruogelėmis.

Ir tada toptelėjo. Strigoje ji tapo visai neseniai, kaip Natali. Tai suvokiau palyginusi su vyru. Strigojės veide teberuseno gyvybės kibirkštėlė. Jo veidas buvo tikra mirties kaukė – nė lašelio šilumos ar švelnesnių jausmų. Išraiška šalta ir apskaičiuojanti, šypsena klastinga. Jis buvo aukštas, kaip Dimitrijus, o liekna figūra rodė, kad anksčiau buvo morojus. Pečius siekiantys plaukai krito ant veido ir kontrastavo su kraujo raudonumo marškiniais. Akys tokios tamsios, kad jei ne raudona linija, būtum neatskyręs vyzdžio nuo rainelės.

Vienas iš pagrobėjų man trenkė, nors neberėkiau. Paskui pažvelgė į strigojų.

– Užkimšti jai burną?

Staiga supratau, kad nesąmoningai lošiuosi su kėde atgal norėdama nuo jo atsitraukti. Jis irgi tai suprato ir jo plonas lūpas iškreipė vypsnys.

– Ne, – atsakė šilkiniu žemu balsu. – Paklausysiu, ką ji pasakys. – Jis kilstelėjo antakį. – Prašau tęsti.

Nurijau seilę.

– Ne? Nebeturi ką pasakyti? Ką gi. Bet jei dar ką prisiminsi, malonėk pasidalyti su mumis.

– Isajau! – sušuko moteris. – Kodėl juos čia laikai? Kodėl nesusisieki su kitais?

– Elena, Elena, – sumurmėjo Isajas. – Tvardykis. Tikrai neatsisakysiu galimybės pasidžiaugti dviem morojais ir... – jis atsistojo už kėdės ir kilstelėjo man plaukus. Sudrebėjau. Paskui jis apžiūrėjo Meisono ir Edžio sprandus. – ...Ir trim paaugliais dampyrais. – Tuos žodžius strigojus ištarė su palengvėjimu atsidusęs – supratau, kad jis ieškojo sergėtojų tatuiruočių.

Tada Isajas sutelkė dėmesį į Kristianą ir Miją. Mija jo žvilgsnį ištvėrė tik akimirką, po to nudelbė akis. Kristianas irgi baiminosi, bet atlaikė strigojaus žvilgsnį. Didžiavausi juo.

– Pažvelk į šias akis, Elena. – Strigojė priėjo prie Isajo. – Žydros kaip ledas. Tokias turi tik kilmingieji. Badikos. Ozeros. Kartais – Zeklai.

– Ozera, – atsakė Kristianas mėgindamas nuslėpti baimę.

Isajas pakreipė galvą.

– Tikrai? Juk tu ne... – jis pasilenkė arčiau prie Kristiano. – Tau tiek pat metų... ir plaukų spalva... – Jis nusišypsojo. – Luko ir Moiros sūnus?

Kristianas tylėjo, bet veidas pasakė viską.

– Pažinojau tavo tėvus. Puikūs strigojai. Neprilygstami. Kaip gaila, kad jie žuvo... Patys buvo kalti. Liepiau negrįžti tavęs. Buvai dar per mažas. Jie patikino, kad tave paslėps ir pažadins, kai paaugsi. Perspėjau, kad gali blogai baigtis, bet... – Isajas gūžtelėjo pečiais.

Žodį „pažadinti“ strigojai vartodavo šnekėdami apie pavertimą. Teikė tam sakralinę reikšmę.

– Bet jie manęs nepaklausė ir paguldė galvas.

Kristiano akyse liepsnojo neapykanta. Isajas vėl nusišypsojo.

– Esu sujaudintas, kad susiradai mane po tiek laiko. Gal man pavyks įgyvendinti jų svajonę?

– Isajau, – vėl įsikišo Elena. Ji inkštė kaip šunytis. – Kviesk kitus...

– Liaukis man įsakinėti! – Isajas sugriebė ją už peties ir stumtelėjo taip, kad ji nulėkė į kambario galą ir vos nesitėškė į sieną. Spėjo ištiesti ranką, kad sušvelnintų smūgį. Strigojų refleksai geresni nei dampyrų ar net morojų, Elenos nerangumas rodė, kad Isajas užklupo ją visiškai nepasirengusią. Lengvas stumtelėjimas prilygo nedidelio automobilio smūgiui.

Tai tik sustiprino mano įsitikinimą, kad Isajas kitoks. Nepalyginamai už ją stipresnis. Jis galėjo pritrėkšti Eleną kaip musę. Strigojų galia didėjo su amžium ir nuo išgerto morojų (o kartais ir dampyrų) kraujo. Tas vyras ne šiaip senas. Jam tikriausiai keli šimtai metų, ir per tą laiką jis išgėrė daug kraujo. Siaubas iškreipė Elenos veidą, ji baisiai nusigando. Strigojai dažnai puldinėja vieni kitus. Panorėjęs Isajas būtų nusukęs jai sprandą.

Elena susigūžė, nusuko akis.

– Atleisk, Isajau.

Isajas apsitampė marškinius. Balsas atgavo šaltą, gražų skambesį.

– Turi savo nuomonę, Elena, tad kviečiu ją išsakyti. Ką, tavo manymu, turėtume daryti su šiais jaunikliais?

– Turėtum... tai yra mes turėtume juos nužudyti. Ypač morojus. – Strigojė iš paskutiniųjų stengėsi neinkšti ir neerzinti Isajo. – Nebent... Ketini surengti dar vieną vakarienę? Tik tuščiai iššvaistytume brangų kraują. Tektų dalytis su kitais, o padėkos tikrai nesulauksi.

– Šitie skirti ne vakarienei, – arogantiškai pareiškė Isajas. Vakarienei? – Bet ir žudyti jų nežudysiu. Tu jauna, Elena. Trokšti tik greitai pasitenkinti. Kai sulauksi mano metų, būsi... kantresnė.

Isajui nematant Elena nusivaipė.

Strigojus atsigręžė į mane, Meisoną ir Edį.

– O štai jums trims, deja, teks mirti. Tai neišvengiama. Norėčiau pridurti, kad man labai gaila, bet iš tiesų visai negaila. Toks jau gyvenimas. Tačiau galit pasirinkti, kaip mirti, ir tai nulems jūsų elgesys. – Isajas įsmeigė akis į mane. Nesuprantu, kodėl visi žiūri į mane kaip į didžiausią peštukę. Nors gal tokia ir esu. – Kai kurių laukia skausmingesnė mirtis.

Net nežvilgtelėjusi į Meisoną su Edžiu jutau jų baimę. Edis lyg ir sudejavo.

Isajas nusigręžė į Miją su Kristianu.

– Judu, laimė, galite rinktis. Iš jūsų mirs tik vienas, kito laukia nemirtingojo gyvenimas. Netgi būsiu toks malonus ir kol suaugs, priglausiu po savo sparneliu. Esu kilniaširdis.

Nesusivaldžiusi garsiai nusikvatojau.

Isajas žaibiškai atsisuko ir pervėrė mane žvilgsniu. Nutilau, laukiau, kad jis nusvies mane per kambarį kaip Eleną, bet jis tik žiūrėjo. Ir to užteko. Širdis ėmė daužytis kaip pašėlus, akyse tvenkėsi ašaros. Susigėdau savo baimės. Norėjau būti tokia kaip Dimitrijus, gal net kaip mama. Pagaliau Isajas nusigręžė.

– Taigi, kaip jau sakiau, vienas iš jūsų bus pažadintas naujam gyvenimui. Tačiau jus pažadinsiu ne aš. Patys nuspręsit, kuris bus pažadintas savo noru.

– Labai abejoju, – atkirto Kristianas. Nors stengėsi kalbėti kandžiai, visiems buvo aišku, kad jis klaikiai bijo.

– Kaip man patinka Ozerų dvasia, – nusišypsojo Isajas. Jis žvilgtelėjo į Miją, raudonos akys sužibo. Ji iš baimės susigūžė. – Neleisiu jam tavęs užgožti, mieloji. Ir prasčiokų kraujyje esama stiprybės. Taigi štai kaip viskas bus. – Jis parodė į mus. Kai nužvelgė mane lediniu žvilgsniu, pasidingojo, kad užuodžiu irimo dvoką. – Jei norit likti gyvi, turit nužudyti kurį nors iš tos trijulės, – pareiškė Isajas morojams. – Ir viskas. Nieko baisaus. Tiesiog paaiškinkit šiems ponams, ką norit daryti. Jums nuims antrankius, išgersit dampyrų kraujo ir tapsit mūsiškiais. Apsisprendusį greičiau paleisim. Antras taps mano ir Elenos vakariene.