Райчел Мид - Šalčio dvelksmas

Į stotį pėdinom tylėdami. Net Kristianas nelaidė kandžių replikų. Matyt, būsiu juos kaip reikiant išgąsdinus. Mano širdyje pyktis maišėsi su kaltės jausmu – galvojau apie savo vaidmenį šioje istorijoje.

Priekyje einantis Edis staiga sustojo ir aš vos ant jo neužgriuvau. Apsidairęs paklausė:

– Kur mes?

Pabudusi iš savo minčių apsižvalgiau. Vieta atrodė nepažįstama.

– Po velniais! – sušukau. – Mes pasiklydom? Negi niekas nežiūrėjo kelio?

Nesąžiningas kaltinimas, nes pati apsižioplinau, bet nesusitvardžiau.

Meisonas, pažiūrėjęs į mane, mostelėjo ranka.

– Eime ten.

Apsigręžę nudrožėm siaura gatvele. Mačiau, kad einam ne tuo keliu, bet negalėjau pasiūlyti nieko geresnio. Be to, nenorėjau tuščiai ginčytis.

Netrukus išgirdau burzgiant variklį ir cypiant padangas. Mija ėjo kelio viduriu. Savisaugos instinktas suveikė dar nepamačius pavojaus. Čiupau Miją, ištempiau iš gatvės ir prispaudžiau prie namo sienos. Vaikinai irgi atšoko.

Iš už kampo išniro pilkas furgonas tamsintais stiklais ir pasuko mūsų link. Prisispaudėm prie sienos laukdami, kol automobilis pravažiuos.

Bet jis nepravažiavo.

Sucypė padangos, furgonas sustojo šalia. Atsidarė durys, iššoko trys galingi vyrai. Vėl suveikė mano savisaugos instinktas. Nežinojau, nei kas jie, nei ko jiems reikia, bet supratau, kad nenusiteikę draugiškai.

Vienas žengė prie Kristiano, tad nieko nelaukdama smogiau. Jis susvyravo aiškiai nustebęs. Matyt, nesitikėjo gauti iš tokios neūžaugos. Pamiršęs Kristianą atsigręžė į mane. Akies kampučiu mačiau, kaip Meisonas su Edžiu stoja prieš kitus du. Meisonas netgi išsitraukė vogtą sidabro kuolelį. Mija su Kristianu stovėjo suakmenėję.

Užpuolikai buvo labai augaloti. Jie neišmanė mūsų kovos metodų, be to, buvo žmonės, o dampyrai už juos daug stipresni. Nelaimė, už mūsų buvo siena. Neturėjom, kur trauktis. O prarasti turėjom ką.

Pavyzdžiui, Miją.

Vyras, stovintis priešais Meisoną, tą suprato. Jis nusisuko nuo Meisono ir griebė Miją. Žaibiškai išsitraukė pistoletą ir įrėmė jai į gerklę. Traukdamasi nuo savo priešininko riktelėjau Edžiui sustoti. Mes buvom mokomi tuoj pat paklusti komandoms ir Edis sustingo klausiamai žvelgdamas į mane. Pamatęs Miją išblyško.

Norėjau sumalti užpuolikus į miltus, bet negalėjau rizikuoti Mijos gyvybe. Vyras tai irgi suprato. Nė nemėgino grasinti. Neabejojo, jog padarysim viską, kad apsaugotume morojų. Novicams tai kalama į galvas nuo pirmų dienų: svarbiausia jie .

Visi sužiuro į mus. Matyt, pripažino vadais.

– Ko jums reikia? – piktai paklausiau.

Vyras stipriau prispaudė pistoletą, Mija sukūkčiojo. Nors kalbėdavo drąsiai, buvo už mane žemesnė ir perpus smulkesnė. Išsigandusi nedrįso nė pajudėti.

Vyras linktelėjo galva į furgoną.

– Lipkit vidun. Ir be pokštų. Kitaip jai galas.

Pažvelgiau į Miją, furgoną, draugus ir į tą vyrą. Šūdas.

Devynioliktas

Man nepatinka jaustis bejėgei. Nepatinka pasiduoti be kovos. Ten, gatvėje, mes paprasčiausiai pasidavėm. Jeigu... jeigu mane būtų sumušę, būtų kas kita. Tada gal ir būčiau susitaikiusi su pralaimėjimu. Gal. Bet manęs nesumušė. Net rankų nesusitepiau. Tiesiog tyliai pasidaviau.

Susodinę ant furgono grindų užpuolikai mums už nugarų surakino rankas. Plastikiniai antrankiai užlenkti susirakindavo patys, bet laikė ne prasčiau už metalinius.

Visą kelią važiavom tylėdami. Vyrai retkarčiais persimesdavo žodžiu kitu, bet tyliai, kad mes neišgirstume. Kristianas su Mija gal ir girdėjo, bet negalėjo mums nieko pasakyti. Mija virpėjo iš baimės, o Kristianas jau buvo įpykęs, nedrįso priešintis.

Džiaugiausi, kad Kristianui pavyko susitvardyti. Jei būtų bent krustelėjęs, būtų gavęs į galvą, o nei aš, nei kiti novicai nebūtume galėję niekuo padėti. Ir tai mane varė iš proto. Morojų gynimo instinktas buvo toks stiprus, kad pamiršau savo pačios saugumą. Svarbiausi buvo Kristianas su Mija. Turėjau juos ištraukti iš šitos velniavos.

Bet kaip ši velniava užvirė? Kas tie vyrai? Paslaptis. Nieku gyvu nepatikėjau, kad žmonės atsitiktinai pagrobė būrelį morojų ir dampyrų. Mes pasirinkti ne šiaip sau.

Pagrobėjai neužrišo mums akių ir nė nemėgino slėpti, kur važiuoja, o tai buvo blogas ženklas. Negi jie mano, kad nepažįstam miesto ir nerasim kelio atgal? Greičiausiai jiems tas nerūpėjo, nes vis tiek nepabėgsim iš ten, kur esam vežami? Furgonas tolo nuo centro į priemiestį. Spokanas buvo toks nykus, kokį ir įsivaizdavau. Gatves ir šaligatvius dengė ne baltas, švarus sniegas, o pilka pažliugusi masė. Ir augo kur kas mažiau spygliuočių. Plikos medžių šakos priminė skeletus ir tik dar labiau stiprino artėjančios nelaimės nuojautą.

Maždaug po valandos furgonas įvažiavo į tylų aklagatvį ir sustojo prie paprasto, nors ir didelio, namo. Šalia rikiavosi kiti priemiesčio namai ir tai sužadino viltį. Gal pavyks prisišaukti į pagalbą kaimynus?

Furgonas įvažiavo į garažą. Vos tik jo vartai nusileido, vyrai suvarė mus į namą. Viduje buvo kur kas įdomiau. Senovinės sofos ir kėdės, kurių kojos priminė gyvūnų letenas. Didžiulis akvariumas su jūros vandeniu. Virš židinio sukryžiuoti kardai. Ant sienos – vienas iš tų kvailų, šiuolaikinių paveikslų – kelios padrikos linijos, ir viskas.

Mielai būčiau išmėginusi kardus, bet siaurais laiptais buvom nuvesti į rūsį, tokio pat didumo kaip svetainė, bet su daugybe koridorių ir durų. Kaip kokiam labirinte. Pagrobėjai sugrūdo mus į nedidelį kambarį betoninėmis grindimis ir nedažytomis sienomis.

Čia stovėjo keletas itin nepatogių kėdžių su atkaltėmis – jos labai tiko rankoms prirakinti. Mija su Kristianu buvo pasodinti viename kambario gale, mes – kitame. Pagrobėjų vadas atidžiai stebėjo, kaip sėbras rakina Edžiui rankas naujais antrankiais.

– Nenuleisk akių nuo šitų, – perspėjo, linktelėdamas mūsų pusėn. – Jie priešinsis. – Jis nužvelgė Edį, Meisoną ir galiausiai mane. Spoksojom vienas į kitą, aš susiraukiau. Vadas paliepė: – O šitą saugok akyliausiai.

Paskui išlojo dar kelias komandas ir išėjo garsiai trenkęs durimis. Lipant į viršų žingsniai aidėjo visame name. Netrukus viskas nutilo.

Stebeilijom į užpuolikus. Mija sukūkčiojo ir pratrūko:

– Ką jūs ketinate..?

– Tylėt! – suriko vienas vyrų ir grasinamai žengė artyn. Mija perbalo ir susigūžė, bet, atrodė, norėjo dar kažką pridurti. Sugavau jos žvilgsnį ir papurčiau galvą. Mija liko sėdėti išplėtusi akis, lūpos vos vos virpėjo.

Labiausiai kankina laukimas ir nežinia. Vaizduotė gali būti žiauresnė už budelį. Pagrobėjai neleido mums kalbėtis ir nieko nepaaiškino, todėl prisikūriau klaikiausių scenarijų. Jie buvo ginkluoti, dingtelėjo, ką jauti, kai tave kliudo kulka. Tikriausiai skauda. Nors nelygu, kur pataiko. Į širdį ar į galvą? Greita mirtis. Kur dar? Į pilvą? Tada lėta ir skausminga. Nusipurčiau nuo minties, kad galiu būti palikta nukraujuoti. Vėl prisiminiau Badikų namus. Vyrai turėjo ir peilius – galėjo perrėžti mums gerkles.

Stebėjausi, kad esam dar gyvi. Jiems kažko iš mūsų reikia, bet ko? Užpuolikai nieko neklausinėjo. Jie žmonės. Kam mes reikalingi žmonėms? Žmonių mes nebijom, nebent kokių pamišėlių, norinčių mumis pasinaudoti kaip bandomaisiais triušiais. Pagrobėjai tikrai ne tokie.

Tai ko jiems reikia? Kodėl mus čia atvežė? Vaizduotė piešė vis baisesnę mirtį. Sprendžiant iš draugų veidų, ne aš viena bijojau žiaurių kankinimų. Kambaryje tvyrojo prakaito ir baimės kvapas.