Райчел Мид - Šalčio dvelksmas

Atsidusau. Nenorėjau apie tai galvoti. Antraip dar užsimanysiu pervertinti mūsų santykius – gal net pripažinti, kad motina nėra beširdė. Man ir taip užtenka bėdų. Nuolat nerimavau dėl Lisos, nors šiuo metu ji ir nekelia rūpesčių. Vadinamasis romanas su Meisonu žlugo. Ir, žinoma, Dimitrijus...

– Kodėl mes nesiriejam? – leptelėjau.

Dimitrijus pašnairavo.

– Nori rietis?

– Ne. Visai nenoriu.

Jo veide šmėkštelėjo blanki šypsenėlė. Kaip paprastai tik šypsenos šešėlis.

– Ir man nepatinka su tavim rietis.

Sėdint šalia jo širdį užliejo šiluma, mintys pragiedrėjo. Šalia Dimitrijaus būdavo taip gera, kad susijaudindavau labiau negu su Meisonu. Širdžiai neįsakysi, toptelėjo. Arba myli, arba ne. Jei nemyli, reikia tai pripažinti. Jei myli, daryti viską, kad apsaugotum brangų žmogų.

Nesavanaudiški, nuoširdūs žodžiai išsprūdo savaime – net pati nustebau.

– Sutik.

Dimitrijus sumirksėjo.

– Su kuo?

– Su Tašos pasiūlymu. Priimk jį. Tai puiki galimybė.

Prisiminiau, ką mama sakė apie vaikus. Aš nesu tam pasirengusi. Gal ir ji kadaise nebuvo. Bet Taša pasirengusi. Ir Dimitrijus. Jie gražiai sutaria. Jis galėtų tapti jos sergėtoju, susilaukti vaikų... tai būtų gerai jiems abiem.

– Tikrai nesitikėjau, kad taip pasakysi, – kimiai tarė jis. – Ypač po...

– Po to, kai taip bjauriai elgiausi? – Gindamasi nuo šalčio stipriau susisiaučiau apsiaustu. Jaučiau svaiginantį Dimitrijaus kvapą ir įsivaizdavau, kad jis laiko mane savo glėby. Adrianas teisus dėl kvapų galios. – Kaip jau sakiau, nebenoriu rietis. Nenoriu, kad nekęstume vienas kito. Ir... – stipriai užsimerkiau, paskui prabilau: – Kad ir ką tau jaučiu... Noriu, kad būtum laimingas.

Stojo tyla. Krūtinę pervėrė skausmas.

Dimitrijus mane apkabino. Prisitraukė, aš padėjau galvą jam ant peties.

– Roza. – Tik tiek pasakė.

Po tos užkerėtos nakties Dimitrijus pirmąkart nuoširdžiai mane apkabino. Treniruočių salėje viskas buvo kitaip... Kažkaip gyvuliška. Dabar mes negalvojom apie seksą. Tiesiog džiaugėmės vienas kito artumu.

Jei Dimitrijus pabėgs su Taša, aš vis tiek jį mylėsiu. Tikriausiai visą gyvenimą mylėsiu tik jį.

Meisonas man patinka, bet jo turbūt niekada nepamilsiu.

Atsidusau. Būčiau galėjusi taip sėdėti amžinai. Su Dimitrijum buvo taip gera. Nors ir kaip man buvo skaudu atiduoti jį Tašai, linkėjau jam laimės. Reikia atsikratyti baimės ir pasielgti teisingai. Meisonas sakė, kad turiu išsiaiškinti, ko noriu. Ir aš supratau.

Nenoriai atsitraukiau ir padaviau apsiaustą Dimitrijui. Atsistojau. Jis klausiamai žiūrėjo į mane matydamas, kad dvejoju.

– Kur eini? – paklausė.

– Daužyti širdžių, – atsakiau.

Trumpai pasigėrėjau Dimitrijum – jo tamsiomis, supratingomis akimis ir šilkiniais plaukais. Paskui grįžau į vidų. Turėjau atsiprašyti Meisono... ir pasakyti, kad tarp mūsų nieko nebus.

Aštuonioliktas

Aukštakulniai ėmė trinti, todėl viduje nusiaviau ir pasiėmiau į ranką. Nebuvau lankiusis Meisono kambary, bet žinojau numerį, tad lengvai radau.

Kelis kartus pabeldžiau. Duris atidarė Šeinas, Meisono kambario draugas.

– Sveika, Rouz.

Jis pasitraukė mane praleisdamas. Įėjusi apsidairiau. Per televiziją rodė kažkokią informacinę laidą. Vienas naktinio gyvenimo trūkumų – prasta televizijos programa. Grindys buvo nusėtos tuščiomis limonado skardinėmis. Meisono nemačiau.

– Kur jis? – paklausiau.

Šeinas nusižiovavo.

– Maniau, su tavim.

– Nemačiau jo visą dieną.

Jis nusižiovavo dar kartą, paskui susiraukęs ėmė galvoti.

– Mačiau, kaip krovėsi kuprinę. Pamaniau, gal kokiai nors romantiškai išvykai ar panašiai. Beje, graži suknelė.

– Ačiū, – sumurmėjau apnikta blogos nuojautos.

Krovėsi kuprinę? Nieko nesupratau. Kur jis rengėsi eiti? Kurortas saugomas taip pat griežtai kaip Akademija. Mudviem su Lisa pavyko iš ten pabėgti tik pasitelkus įtaigą. Tai kurių galų Meisonui krautis kuprinę, jei jis niekur neis?

Uždaviau Šeinui dar kelis klausimus ir nusprendžiau patikrinti šią neįtikimą prielaidą. Suradau sergėtoją, atsakingą už budėjimo grafikus. Jis pasakė vardus sergėtojų, paskutinįkart mačiusių Meisoną. Daugumą jų pažinojau, kai kurie šiuo metu ilsėjosi, taigi nebus sunku rasti.

Deja, du pirmieji Meisono šiandien nė nematė. Kai pasidomėjo, kodėl klausiu, kažką neaiškiai sumurmėjau ir leidausi toliau. Trečias mano sąraše buvo Alanas, sergėtojas, dirbąs Akademijoje. Jis ką tik sugrįžo paslidinėjęs ir rengėsi. Atpažinęs mane nusišypsojo.

– Aišku, aš jį mačiau, – pasakė jis lenkdamasis atrišti batų.

Mane užliejo palengvėjimas. Tik dabar supratau, kaip nerimavau dėl Meisono.

– Gal žinai, kur jis?

– Ne. Nei jis, nei Edis Kastilas, nei ta... kuo ji ten vardu... Rinaldi. Išėjo pro šiaurinius vartus ir daugiau jų nemačiau.

Išverčiau akis. Alanas sagstėsi slidžių apkaustus, lyg būtume šnekėję apie slidinėjimo trasas.

– Tu juos... išleidai?

– Taip.

– Kodėl?

Jis pakėlė galvą ir patenkintas pasižiūrėjo į mane.

– Todėl, kad jie paprašė.

Mano įtarimai pasitvirtino. Išsiaiškinau, kuris sergėtojas saugojo šiaurinius vartus su Alanu ir skubiai jį suradau. Jis pakartojo tą patį. Išleido Meisoną, Edį ir Miją nieko neklausęs. Nė nesuprato darąs ką negero. Pamačiau, kad sergėtojo akys apsiblaususios. Pažinau tokį žvilgsnį. Taip žiūrėdavo tie, prieš kuriuos Lisa panaudodavo įtaigą. Ypač tada, kai nenorėdavo, kad jie ką nors prisimintų. Ji mokėjo ištrinti atmintį – trumpam arba visam laikui. Lisos įtaiga buvo tokia stipri, kad galėjo priversti viską tiesiog pamiršti. Sergėtojai viską prisiminė, vadinasi, įtaiga naudojosi neįgudęs asmuo.

Pavyzdžiui, Mija.

Nesu gvėra, bet pamaniau, kad apalpsiu. Apsvaigo galva, tad užsimerkiau ir giliai įkvėpiau. Kai atsimerkiau, svaigulys buvo praėjęs. Viskas gerai. Aš viską išsiaiškinsiu.

Meisonas, Edis ir Mija pabėgo. Negana to, jie pasinaudojo įtaiga, o tai buvo griežtai draudžiama. Niekam nieko nesakę išėjo pro šiaurinius vartus. Buvau mačiusi kurorto žemėlapį. Šiauriniai vartai išėjo į kelią, vedantį į nedidelį miestelį, esantį už trisdešimties kilometrų. Miestelį, iš kurio, kaip sakė Meisonas, važinėja autobusai.

Į Spokaną.

Spokane gyveno strigojų ir jiems padedančių žmonių gauja.

Spokane Meisonas tikisi įgyvendinti savo beprotišką svajonę nužudyti strigojų.

Apie Spokaną jis sužinojo iš manęs.

– Ne, ne, – kartojau kone bėgdama į savo kambarį.

Nusiplėšiau suknelę ir persirengiau šiltais žieminiais drabužiais: ilgaauliais, džinsais ir megztiniu. Pasičiupusi paltą ir pirštines puoliau prie durų, paskui stabtelėjau. Veikiau nepagalvojusi. Ką gi aš darysiu? Reikia kam nors apie tai papasakoti... bet tada trijulė turės nemalonumų. Ir Dimitrijus sužinos, kad nelaikiau liežuvio už dantų – išpliurpiau apie Spokaną. Jis man patikėjo tą paslaptį kaip rimtai sergėtojai.

Kol mūsų pasiges, praeis nemažai laiko. Jei tik man pavyktų ištrūkti...

Netrukus jau beldžiausi į Kristiano duris. Jis atrodė užsimiegojęs ir kaip visada nusiteikęs ciniškai.

– Jei atėjai už ją atsiprašinėti, gali eiti sau.

– Patylėk, – pertraukiau. – Atėjau ne dėl tavęs.

Skubiai paaiškinau, kas atsitiko. Šįkart net Kristianas nesugalvojo, kaip atsikirsti.

– Tai Meisonas, Edis ir Mija iškeliavo į Spokaną medžioti strigojų?