Райчел Мид - Šalčio dvelksmas

Tai buvo tiesa. Visą laiką su juo žaidžiau. Tai viliodavau, tai ignoruodavau.

– Ką man daryti? – paklausė Meisonas, nes aš tylėjau. – Ką nors... Nežinau. Kad patikčiau tau labiau?

– Nežinau, – atsakiau tyliai.

Jis atsiduso.

– Tai ko išvis tu nori?

Dimitrijaus , akimirksniu atsakiau mintyse.

– Nežinau.

Suaimanavęs Meisonas atsistojo ir pasuko prie durų.

– Rouz, prieš pradėdama rinkti informaciją apie kitus verčiau geriau pažink save.

Jis trenkė durimis. Nuo garso krūptelėjau. Spoksodama į tuščią vietą, kur ką tik stovėjo Meisonas, supratau, kad jis teisus. Man dar reikės daug išmokti.

Šešioliktas

Meisonui išėjus užsnūdau, neprisiverčiau atsikelti nuo lovos. Tokią mane rado Lisa. Mane pažadino trinktelėjusios durys.

Apsidžiaugiau ją pamačiusi. Jau norėjau papasakoti apie nesėkmę su Meisonu, bet pajutau jos jausmus. Lisa buvo sutrikusi kaip ir aš. Kaip visada, užleidau pirmenybę jai.

– Kas atsitiko?

Ji klestelėjo ant lovos įsmukdama į pūkinę antklodę. Buvo pikta ir nusiminusi.

– Kristianas.

– Tikrai? – Nežinojau, kad jie pykstasi. Dažnai vienas kitą erzindavo, bet dabar Lisa vos tramdė ašaras.

– Jis sužinojo... Kad šįryt buvau pas Adrianą.

– Aišku. Tada ne kas. – Nuėjau prie kosmetinio staliuko ir susiradau šepetį. Susiraukusi atsistojau priešais veidrodį auksiniais rėmais ir ėmiau šukuotis susivėlusius plaukus.

Lisa suaimanavo.

– Bet juk nieko nebuvo! Kristianas siunta dėl nieko. Kaip jis gali manim nepasitikėti?

– Jis tavim pasitiki. Tiesiog viskas labai jau keista. – Pagalvojau apie Dimitrijų su Taša. – Pavydas verčia kvailai kalbėti ir elgtis.

– Bet nieko nebuvo, – pakartojo Lisa. – Pati ten buvai ir... Tiesa, taip ir nepaklausiau – o ką ten veikei tu?

– Adrianas man atsiuntė dėžę kvepalų.

– Tą milžinišką dėžę, kurią atnešei?

Linktelėjau.

– Nieko sau.

– Taip. Bet aš juos grąžinau. O ką ten veikei tu?

– Mes tiesiog kalbėjomės. – Lisos nuotaika giedrėjo, ji jau norėjo man kažką pasakyti, bet staiga nutilo. Žodžiai sukosi ant liežuvio galo, bet Lisa juos prarijo. – Turiu tiek visko papasakoti, bet pirma pasakyk, kas nutiko tau.

– Nieko man nenutiko.

– Nereikia, Rouz. Aš ne aiškiaregė kaip tu, bet matau, kada siunti. Tu prislėgta nuo Kalėdų. Kas tau?

Negalėjau jai sakyti, ką sužinojau iš mamos apie Tašą su Dimitrijum. Užtat papasakojau apie Meisoną – tiesa, praleisdama paaiškinimą, kodėl jį atstūmiau.

– Na, – pasakė Lisa, kai nutilau. – Tai tavo teisė.

– Žinau. Bet aš suteikiau jam tuščių vilčių. Todėl jis siunta.

– Tai tik nesusipratimas. Judu viską išsiaiškinsit. Meisonas eina dėl tavęs iš proto.

Tai buvo daugiau nei nesusipratimas. Mūsų santykių su Meisonu taip paprastai nepataisysi.

– Nežinau, – atsidusau. – Ne visiems taip paprasta kaip judviem su Kristianu.

Lisos veidas apniuko.

– Kristianas. Kaip jis gali būti toks kvailas?

Neišlaikiusi prunkštelėjau.

– Lis, po dienos pasibučiuosit ir susitaikysit. Ir greičiausiai ne tik pasibučiuosit.

Leptelėjau nespėjusi pagalvoti. Lisa išplėtė akis.

– Tai tu žinai? – Paskui susierzinusi papurtė galvą. – Aišku, žinai.

– Atleisk. – Nenorėjau jai sakyti, kad žinau apie seksą, kol neužsimins pati.

Lisa nenuleido nuo manęs akių.

– Kiek tu žinai?

– Ne kažin ką, – pamelavau. Baigiau šukuotis ir norėdama išvengti jos žvilgsnio, žaidžiau su šepečiu.

– Turiu išmokti neįsileisti tavęs į savo mintis, – sumurmėjo Lisa.

– Pastaruoju metu tik taip galiu su tavim pabendrauti, – vėl išsižiojau nepagalvojusi.

– Ką tai reiškia?

– Nieko... Aš tik... – Lisa griežtai į mane pasižiūrėjo. – Nežinau. Tiesiog dabar mudvi beveik nesikalbam.

– Vadinasi, abi turim labiau pasistengti, – jos balsas tapo švelnesnis.

– Tu teisi, – sutikau neprimindama, kad mano pastangos bergždžios, jei ji visą laiką trinasi su savo draugužiu. Tiesa, ir aš kalta, kad neišsikalbu – tačiau pastaruoju metu tiek kartų norėjau su ja pasikalbėti. Tik laikas vis būdavo netinkamas – kaip kad dabar.

– Žinai, niekada nemaniau, kad padarysi tai pirma. Tiksliau, nemaniau, kad paskutiniais metais tebebūsiu skaisti.

– Taip, – jos balse suskambo ironija. – Aš irgi.

– Ei! Ką tai reiškia?

Ji šyptelėjo, paskui žvilgtelėjo į laikrodį.

– Priscilos Vodos vakarienė. Su manim turėjo eiti Kristianas, bet jeigu jis elgias kaip pusprotis... – Ji viltingai sužiuro į mane.

– Ką? Ne. Tik ne tai, Lis. Žinai, kaip nekenčiu aukštuomenės vakarėlių.

– Prašau, – maldavo ji. – Kristianas pasiplovė, negali palikti manęs vilkams. Be to, ar nesakei, kad norėjai pasikalbėti? – Sudejavau. – Kai tapsi mano sergėtoja, kaskart turėsi lydėti mane į panašius renginius.

– Žinau, – pasakiau niūriai. – Todėl tikėjausi pasimėgauti paskutiniu laisvės pusmečiu.

Bet galiausiai ji mane įkalbėjo – abi žinojom, kad taip ir bus.

Laiko turėjom nedaug, tad greitai palindau po dušu, išsidžiovinau plaukus ir pasidažiau. Daug negalvodama pasirinkau Tašos suknelę. Ir nors tebelinkėjau jai baisių kančių, kad suka galvą Dimitrijui, dabar pajutau dėkingumą už dovaną. Liesdama šilką pasidžiaugiau, kad man taip tinka raudona spalva. Tai buvo ilga azijietiško stiliaus šilkinė suknelė, išsiuvinėta gėlėmis. Aukštas kaklas ir ilgis slėpė kūną, bet šilkas apgulė figūrą ir atrodė netgi erotiškiau už nuogumą. Mėlynė po akim buvo beveik išnykusi.

Lisa kaip visada atrodė pritrenkiamai. Vilkėjo tamsiai violetinę Džono Raskio, garsaus vampyrų dizainerio, suknelę. Satininė suknelė buvo su petnešėlėmis, išsiuvinėtomis mažyčiais ametistus primenančiais karoliukais, jie gražiai spindėjo ant jos blyškios odos. Plaukus Lisa susikėlė į viršų.

Artėjant prie pokylių salės pastebėjau, kad visi į mus žiūri. Matyt, kilmingieji nesitikėjo, kad Dragomirų princesė į kviestinę vakarienę atsives savo draugę dampyrę. Kita vertus, kvietime buvo parašyta „atsivesti svečią“. Suradom savo vietas prie stalelio su kitais kilmingaisiais, kurių pavardę iškart pamiršau. Jie patenkinti ignoravo mane, o aš buvau patenkinta, kad esu ignoruojama.

Ir be jų buvo kur paganyti akis. Salė buvo dekoruota sidabrine ir mėlyna spalva. Stalus dengė nakties mėlynumo šilkinės staltiesės, jos taip švytėjo ir buvo tokios švelnios, kad net buvo nejauku prie jų valgyti. Ant sienų žvakidėse degė tikro vaško žvakės, židinyje spragsėjo ugnis. Akyse liejosi nuostabus spalvų ir šviesų kaleidoskopas. Kitame kampe liekna morojė grojo violončele, svajingas veidas paskendęs muzikoje. Krištolinių taurių skimbčiojimas papildė melancholišką violončelės melodiją.

Pati vakarienė buvo ne mažiau įspūdinga. Patiekalai rinktiniai, nors ir atpažinau viską, kas buvo mano lėkštėje (žinoma, iš ploniausio porceliano). Viskas nepaprastai skanu ir jokio foie grass . Lašiša su šitakės grybų padažu. Salotos su kriaušėmis ir ožkų pieno sūriu. Desertui – pyragėliai su migdolais. Vienintelis minusas – mažutėlaitės porcijos. Atrodė, maistas skirtas tik lėkštėms papuošti. Viską prarijau keliais kąsniais. Morojams, be kraujo, reikėjo ir maisto, bet ne tiek, kiek žmonėms – arba augančiai dampyrei.

Nepaisant to, čia vertėjo ateiti vien pavalgyti. Deja, vakarienei pasibaigus Lisa pasakė, kad dar negalim išeiti.

– Reikia pabendrauti, – sušnibždėjo ji.