Райчел Мид - Šalčio dvelksmas

– Turėjau baigti prieš valandą.

– Taip negalima, – priekaištavo Taša. – Tau reikia pailsėti.

– Na, esu Lisos sergėtojas...

– Kol kas, – pasakė Taša paslaptingai. Norėjau prasmegti skradžiai. – Viršuje vyksta amerikietiškojo biliardo varžybos.

– Negaliu, – šypsodamasis atsakė jis. – Seniai nežaidžiau...

Tai bent! Dimitrijus žaidžia amerikietiškąjį biliardą?

Staiga pasidarė nesvarbu, kad jis pažadėjo elgtis su manim kaip su lygia. Širdies gilumoje žinojau, koks tai komplimentas, bet užsigeidžiau, kad jis elgtųsi su manim kaip su Taša. Paprastai. Žaismingai. Nepiktai trauktų per dantį. Jie vienas su kitu elgėsi labai laisvai.

– Eime, – maldavo ji. – Tik vieną partiją. Nušluostysim visiems nosį.

– Negaliu, – apgailestaudamas spyrėsi Dimitrijus. – Dabar tokia sumaištis.

Taša šiek tiek atsitokėjo.

– Tikriausiai. – Žvilgtelėjusi į mane paerzino: – Matai, kokį geležinį pavyzdį turi? Jis nuolat dirba.

– Kol kas, – atrėžiau, pamėgdžiodama jos ankstesnius žodžius ir toną.

Taša sutriko. Jai tikriausiai nė nedingtelėjo, kad galėčiau iš jos tyčiotis. Tuo tarpu piktas Dimitrijaus žvilgsnis bylojo, kad jis viską kuo puikiausiai supranta. Pajutau, kad vėl smuktelėjau iki mažvaikės.

– Pokalbis baigtas, Rouz. Įsidėmėk, ką sakiau.

– Taip, – sumurmėjau nusisukdama. Užsimaniau grįžti į kambarį ir užsimiršti. Diena sugadinta iš pat ryto. – Būtinai.

Tačiau netrukus susidūriau su Meisonu. Gerasis Dieve. Visur vyrai...

– Pyksti, – pasakė vos pažvelgęs man į veidą. Meisonas žaibiškai perkąsdavo mano nuotaikas. – Kas nutiko?

– Nesutarimai su mokytojais. Keistas rytas.

Atsidusau negalėdama išmesti iš galvos Dimitrijaus. Paskui prisiminiau, kaip vakar įkalbinėjau Meisoną nuveikti kai ką daugiau. Prietranka. Pati nežinau, ko noriu. Nusprendusi, kad geriausia pamiršti vieną vaikiną rodant dėmesį kitam, stvėriau Meisoną už rankos ir nusitempiau.

– Eime. Ar nesitarėm šiandien susitikti kur nors... vienu du?

– Maniau, jau būsi išsiblaiviusi, – erzino mane Meisonas. Tačiau jo žvilgsnis buvo rimtas. Ir susidomėjęs. – Kalbi nerimtai?

– Laikausi duoto žodžio, kad ir kas nutiktų. – Mintimis pamėginau surasti Lisą. Kambaryje jos nebuvo. Matyt, išėjo į kokį aukštuomenės renginį norėdama geriau pasiruošti Priscilos Vodos vakarienei. – Eime, – pasakiau Meisonui. – Eisim į mano kambarį.

Be Dimitrijaus, kuris ne laiku pasipainiojo prie Adriano kambario, niekas daugiau nekreipė dėmesio, kad vaikinai lankosi merginų kambariuose ir atvirkščiai. Jaučiausi tarsi sugrįžusi į Akademijos bendrabutį. Kylant į viršų išklojau Meisonui, ką Dimitrijus buvo pasakojęs apie strigojus Spokane. Tiesa, Dimitrijus prašė niekam nesakyti, bet aš vėl ant jo siutau ir nemaniau daranti nusikaltimą. Žinojau, kad Meisonui bus įdomu.

Neklydau. Meisonas susijaudino.

– Nieko sau! – sušuko jis įėjęs į kambarį. – Ir jie lauks rankas sudėję?

Gūžtelėjau pečiais ir atsisėdau ant lovos.

– Dimitrijus sakė...

– Žinau, žinau... Girdėjau. Atsargumas ir visa kita. – Meisonas blaškėsi po kambarį. – Bet jei tie strigojai užpuls kitus morojus... kitą šeimą... po velniais! Tada jie graušis nagus.

– Pamiršk, – pasakiau. Šiek tiek pyktelėjau, kad Meisonas nekreipia dėmesio į mane, įsitaisiusią ant lovos. – Mes nieko nepadarysim.

Jis sustojo.

– Galėtume ten nuvykti.

– Kur? – kvailai paklausiau.

– Į Spokaną. Miestelyje važinėja autobusai.

– Palauk. Siūlai važiuoti į Spokaną ir užpulti strigojus?

– Žinoma. Edis sutiks... Galėtume nueiti į tą prekybos centrą. Jie dabar išsiskirstę, užpultume juos po vieną...

Netekau žado.

– Gal kvaištelėjai?

– Ak šit kaip? Ačiū už pasitikėjimą.

– Kalbu ne apie pasitikėjimą, – paprieštaravau stodamasi ir eidama prie Meisono. – Tu šauniai kauniesi, pati mačiau. Bet tai... ne išeitis. Negalim pasiimti Edžio ir pulti strigojų. Reikia daugiau sergėtojų. Daugiau informacijos. Viską gerai suplanuoti.

Uždėjau rankas Meisonui ant krūtinės. Jis suėmė mano plaštakas ir nusišypsojo. Akyse tebedegė kovos ugnis, tačiau mintys ėmė suktis apie kitką. Pavyzdžiui, apie mane.

– Tikrai nelaikau tavęs kvailiu. Atleisk.

– Sakai taip tik todėl, kad palenktum savo pusėn.

– Žinoma, – nusijuokiau džiaugdamasi, kad Meisonas atsipalaidavo. Mūsų pokalbis šiek tiek priminė Lisos ir Kristiano pašnekesį palėpėje.

– Na, – pasakė jis. – Labai neprieštarausiu, jei manim pasinaudosi.

– Tai gerai. Nes yra daug dalykų, kuriuos noriu nuveikti.

Jis užsidėjo mano rankas ant sprando. Pajutau jo odos šilumą ir prisiminiau, kaip vakar bučiavomės.

Staiga Meisonas leptelėjo:

– Tu tikra jo mokinė.

– Kieno?

– Belikovo. Sakei, kad reikia surinkti daugiau informacijos. Elgiesi visai kaip jis. Kai pradėjai su juo treniruotis, labai surimtėjai.

– Neišsigalvok.

Meisonas prisitraukė mane arčiau, bet romantiška mano nuotaika išblėso. Būdama su Meisonu tikėjausi Dimitrijų užmiršti, o ne apie jį šnekėtis. Kas per velniava? Meisonas turėjo mane išblaškyti.

Meisonas lyg niekur nieko postringavo toliau:

– Tu tiesiog pasikeitei, ir viskas. Tai nėra blogai. Tiesiog tapai kitokia.

Jo žodžiai mane supykdė, bet nespėjus atsikirsti jis mane pabučiavo. Kalbų metas baigėsi. Ėmiausi veikti. Bučiuodama parverčiau Meisoną ant lovos. Suleidau nagus jam į nugarą, jis paleido man plaukus, glostė juos, tada apibėrė bučiniais mano kaklą.

– Tu nuostabi, – sušnibždėjo Meisonas. Kalbėjo nuoširdžiai. Veide švietė susižavėjimas.

Išsilenkiau, o jis lūpomis glamonėjo odą, rankos įslinko po marškinėliais. Kilo mano kūnu, kol užkliudė liemenėlės kraštelį.

Vos prieš minutę ginčijomės, todėl tokia sparti įvykių eiga mane nustebino. Nors, jei atvirai, buvau nieko prieš. Toks ir mano gyvenimas – greitas, kupinas netikėtumų. Tą vakarą, kai buvom užkerėti Viktoro Daškovo, mudu su Dimitrijum degėm tikrų tikriausia aistra. Tiesa, Dimitrijus tvardėsi, ir mes neskubėjom... tai buvo savaip nuostabu. Nors dažniausiai man nepavykdavo susilaikyti. Dabar pajutau tą patį. Meisonas glamonėjo mano kūną. Karštai, aistringai bučiavo.

Ir tada šį tą supratau.

Bučiavau Meisoną, bet mintyse buvau su Dimitrijum. Ne šiaip jį prisiminiau, bet įsivaizdavau, kad esu su juo dabar ir dar kartą išgyvenu tą naktį. Užsimerkus buvo nesunku apsimesti.

Tačiau atsimerkusi išvydau Meisono akis. Jis mane dievino ir seniai manęs geidė. Nors buvau su juo, įsivaizdavau besimylinti su kitu...

Tai nesąžininga.

Išsivadavau iš jo glėbio.

– Nereikia.

Meisonas iškart liovėsi – toks jis jau yra.

– Per greitai? – paklausė. Linktelėjau. – Nieko tokio. Nebūtina tai daryti.

Jis ištiesė ranką, aš atsitraukiau.

– Ne. Tiesiog viską baikim, gerai?

– Aš... – akimirką jam pristigo žodžių. – O kaip dalykai, kuriuos norėjai nuveikti?

Taip... Pasišiukšlinau kaip reikiant, bet ką galėjau jam atsakyti? Negaliu su tavim suartėti, nes darydama tai galvoju apie kitą, kurio noriu iš tikrųjų. Tu tik pakaitalas.

Nurijau seiles jausdamasi itin kvailai.

– Atleisk, Meisi. Aš tiesiog negaliu.

Jis atsisėdo ir persibraukė plaukus.

– Viskas gerai.

Jo balsas buvo šaltas.

– Tu pyksti.

Meisono akys svaidė žaibus.

– Aš sutrikęs, ir tiek. Nesuprantu tavęs. Tu tai karšta, tai šalta. Tai manęs nori, tai nenori. Apsispręsk, nes sakai viena, o darai kita. Ne tik šįkart – nuolat.