Райчел Мид - Šalčio dvelksmas

Eina pas Tašą , pakuždėjo vidinis balsas.

Dimitrijus jau buvo pripratęs, kad lendu, kur nereikia, bet pamatęs Lisą tikrai nustebo. Aplenkdamas mane įėjo į kambarį nežiūrėdamas nė į vieną iš mūsų.

– Mokinėms negalima lankytis vaikinų kambariuose.

Supratau, kad paaiškinimas, jog Adrianas nebe moksleivis, nieko neduos. Mums nebuvo galima būti jokio vaikino kambaryje.

– Kodėl amžinai taip darai? – supykusi paklausiau Adriano.

– Ką darau?

– Gadini mūsų reputaciją!

Jis nusijuokė.

– Pačios čia atėjot.

– Nereikėjo jų įsileisti, – papriekaištavo Dimitrijus. – Esu tikras, kad žinai Akademijos taisykles.

Adrianas gūžtelėjo pečiais.

– Taip, bet aš neprivalau laikytis tų kvailų taisyklių.

– Gal ir ne, – Dimitrijaus balsas buvo šaltas. – Bet maniau, kad jas bent jau gerbi.

Adrianas nusivaipė.

– Tiesiog keista girdėti pamokslą apie nepilnametes iš tavęs.

Mačiau, kaip Dimitrijaus akyse žybtelėjo pyktis, ir jau maniau, kad jis praras savitvardą, kaip kadaise buvau sakiusi. Bet jis susivaldė, tik sugniaužė kumščius.

– Be to, nieko baisaus neįvyko, – aiškino Adrianas. – Mes tik šnekėjomės.

– Jei nori „šnekėtis“ su mergaitėm, daryk tai viešoje vietoje.

Man nepatiko, kad Dimitrijus pavadino mus mergaitėm, jis perlenkė lazdą. Turbūt dėl to, kad ten buvau aš.

Adrianas nusijuokė ir nuo to keisto juoko man per nugarą perbėgo šiurpas.

– Mergaitėm? Mergaitėm? Žinoma. Jaunesnės ir vyresnės vienu metu. Jos dar nieko nematė šiame gyvenime ir kartu matė per daug. Viena pažymėta gyvenimu, kita – mirtimi... Bet ar tikrai nerimauji dėl jų? Nerimauk dėl savęs, dampyre. Dėl savęs ir dėl manęs. Čia mes esam berniukai.

Mes išpūtėm akis. Nesitikėjom, kad Adrianas staiga nusipaistys.

Bet jis greitai susitvardė. Nuėjo prie lango ir abejingai žiūrėdamas į mus išsitraukė cigaretes.

– Verčiau eikit, merginos. Jis teisus. Aš darau blogą įtaką.

Mudvi su Lisa susižvelgėm. Paskui nedelsdamos išėjom ir nusekėm paskui Dimitrijų.

– Labai keista, – pasakiau po kiek laiko. Juk reikėjo ką nors pasakyti.

– Labai, – sutiko Dimitrijus. Jis buvo labiau sutrikęs nei įpykęs.

Iš vestibiulio jau norėjau eiti paskui Lisą, bet Dimitrijus mane pašaukė:

– Rouz. Galim pasikalbėti?

Pajutau Lisos užuojautą. Pasitraukiau, kad netrukdyčiau einantiems pro šalį. Pro mudu praskubėjo būrelis morojų, pasidabinusių kailiais ir deimantais, susirūpinusiais veidais. Įkandin pasiuntinukai tempė bagažą. Morojai ieškojosi saugesnių vietų. Paranoja neatslūgo.

Dimitrijus nutraukė mano mintis.

– Adrianas Ivaškovas, – jis tarė šį vardą kaip ir kiti.

– Žinau.

– Jau antrą sykį matau tave su juo.

– Taip, – leptelėjau nepagalvojus. – Kartais susitinkam.

Dimitrijus kilstelėjo antakį ir linktelėjo Adriano kambario pusėn.

– Dažnai būni pas jį?

Į galvą šovė keletas atsakymų, bet išsirinkau geriausią.

– Mudviejų santykiai – ne tavo reikalas. – Net pavyko pamėgdžioti jo atsakymo apie Tašą toną.

– Tiesą sakant, kol mokaisi Akademijoje, tai mano reikalas.

– Tik ne mano asmeninis gyvenimas. Čia negali man nurodinėti.

– Tu dar ne pilnametė.

– Nedaug trūksta. Be to, per aštuonioliktą gimtadienį stebuklingai nesuaugsiu.

– Akivaizdu, – atkirto Dimitrijus.

Iškaitau.

– Ne tai turėjau omeny...

– Žinau, ką turėjai omeny. Smulkmenos man nerūpi. Tu mokaisi Akademijoje. Aš tavo mokytojas. Mano pareiga tau padėti ir tave saugoti. Būti viename kambaryje su tokiu kaip jis... nesaugu.

– Su Adrianu Ivaškovu susitvarkysiu, – sumurmėjau. – Jis keistas. Labai keistas, bet nepavojingas.

Slapta svarsčiau, ar tik Dimitrijus nepavyduliauja. Lisos tai jis nepasišaukė, kad galėtų aprėkti. Ir ta mintis mane kvailai pradžiugino, bet paskui prisiminiau, kodėl Dimitrijus mus užklupo.

– Jei jau apie asmeninį gyvenimą... Ėjai pas Tašą?

Supratau, kaip tai apgailėtina, ir jau tikėjausi išgirsti „ne tavo reikalas“. Bet Dimitrijus atsakė:

– Tiesą sakant, ėjau pas tavo mamą.

– Ar dabar kabini ir ją? – Supratau, kad pliurpiu nesąmones, bet neištvėriau.

Dimitrijus, regis, irgi tai suprato ir tik pažvelgė į mane pavargusiu žvilgsniu.

– Ne, gavom naujų žinių apie išpuolį prieš Drozdovus.

Mano pyktis ir sarkazmas akimirksniu išgaravo. Drozdovai. Badikos. Staiga ryto nutikimas pasirodė toks menkniekis. Kaip galėjau priekaištauti Dimitrijui dėl esamų ar tariamų romanų, kai jis su kitais sergėtojais mėgina mus apsaugoti.

– Ką sužinojot? – tyliai paklausiau.

– Pavyko susekti keletą strigojų, – atsakė jis. – Tiksliau, jiems padėjusius žmones. Kaimynas matė automobilius – numeriai skirtingų valstijų. Atrodo, gauja išsiskirstė, kad būtų sunkiau ją susekti, bet vienas liudytojas įsidėmėjo automobilio numerį. Registruotas Spokane.

– Spokane? – nustebusi paklausiau. – Spokane Vašingtono valstijoje? Kas gali slėptis Spokane? Kartą ten buvau. Nykus šiaurės vakarų užkampis.

– Greičiausiai strigojai, – rimtai atsakė Dimitrijus. – Adresas netikras, tačiau aptikom jų buvimo pėdsakų. Prekybos centro požeminiuose tuneliuose.

– Taigi... – susiraukiau. – Ar pulsit juos? Ko imsitės? Juk ir Taša tai siūlė... Jei žinom, kur jie...

Dimitrijus papurtė galvą.

– Sergėtojai negali nieko daryti be vyresnybės leidimo. O jo taip greit negausim.

Atsidusau.

– Nes morojai daugiau kalba, negu veikia.

– Jie tiesiog atsargūs, – paaiškino Dimitrijus.

Ėmiau niršti.

– Baik. Net tu šįkart tam nepritari. Tiksliai žinai, kur slepiasi strigojai. Vaikų žudikai. Negi nenori pulti jų iš pasalų? – kalbėjau visai kaip Meisonas.

– Ne viskas taip paprasta, – tarė Dimitrijus. – Mes atskaitingi Sergėtojų tarybai ir Morojų vyriausybei. Negalim elgtis karštakošiškai. Be to, dar visko nežinom. Reikia išsiaiškinti smulkmenas.

– Ir vėl pamokslauji, – atsidusau. Užsikišau plaukus už ausų. – Beje, kodėl man tai pasakoji? Tai sergėtojų reikalai, su novicais jų niekas neaptarinėja.

Dimitrijaus išraiška sušvelnėjo. Jis visada buvo gražus, bet toks man patiko labiausiai.

– Prikalbėjau tau... anądien ir šiandien... kvailysčių. Įžeidžiamų pastabų apie tavo amžių. Tau septyniolika, bet išmanai daugiau negu kai kurie suaugusieji.

Man atvipo žiauna.

– Tikrai?

Dimitrijus linktelėjo.

– Tačiau jaunystė – paikystė – be reikalo karščiuojiesi, todėl geriausia elgtis su tavim kaip su suaugusia. Turėčiau dažniau tai daryti. Žinau, kad šios svarbios informacijos niekam neišplepėsi.

Neapsidžiaugiau išgirdusi, kad elgiuosi kaip mažvaikė, bet patiko, kad Dimitrijus manim pasitiki.

– Dimka, – pasigirdo balsas. Prie mūsų priėjo Nataša Ozera. Pamačiusi mane nusišypsojo. – Sveika.

Geros nuotaikos kaip nebūta.

– Sveika, – atsakiau abejingai.

Ji palietė Dimitrijaus ranką, pirštai nuslydo jo odiniu apsiaustu. Kaip Taša drįsta jį liesti?

– Ir vėl tas žvilgsnis.

– Koks žvilgsnis? – paklausė Dimitrijus. Griežta išraiška, kurią buvo nutaisęs kalbėdamasis su manim, išnyko. Lūpose žaidė švelni, gudri šypsenėlė.

– Žvilgsnis, sakantis, kad visą dieną dirbsi.

– Tikrai? Aš tikrai taip atrodau? – Jo balse buvo girdėti pašaipa.

Taša linktelėjo.

– Kada baigsi darbą?

Prisiekiu, Dimitrijus atrodė kaip avinas.