Райчел Мид - Šalčio dvelksmas

Bendrauti?

Išvydusi mano veidą Lisa nusijuokė.

– Juk mėgsti bendrauti.

Tai buvo tiesa. Paprastai šnekėdavau aš, Lisa buvo linkusi laikytis nuošaly. Tačiau šįkart mudvi apsikeitėm vietom. Tai buvo jos pasaulis, ne mano, ir aš nustebau pamačiusi, kaip gerai ji jaučiasi aukštojoje visuomenėje. Ji buvo mandagi ir rafinuota, tiesiog tobula. Visi norėjo su ja pasikalbėti, o ji žinojo, ką kiekvienam pasakyti. Ji nesinaudojo įtaiga, bet kažkaip sugebėjo patraukti kitus. Gal tai dvasios elemento poveikis? Net ir vaistai nesugebėjo nuslopinti jos magijos ir charizmos. Kadaise vieši susitikimai jai kėlė stresą, dabar Lisa jautėsi laisvai. Didžiavausi ja. Dauguma pokalbių ribojosi lengvomis temomis: mados, kilmingųjų meilės ryšiai ir taip toliau. Niekas nenorėjo gadintis nuotaikos kalbomis apie strigojus.

Visą vakarą nesitraukiau nuo Lisos. Kartojau sau, kad taip pasiruošiu ateičiai, kai turėsiu ją sekioti kaip šešėlis. Tačiau šįkart jaučiausi itin nejaukiai, nes žinojau, kad mano sarkazmo čia niekas neįvertins. Be to, liūdnai teko konstatuoti, kad tarp svečių esu vienintelė dampyrė. Tiesa, buvo ir kitų dampyrų, bet jie atliko sergėtojų vaidmenį ir ramstė pasienius.

Lisa ėjo nuo vieno būrelio prie kito. Pagaliau priartėjom prie morojų, kurie įsikarščiavę ginčijosi. Vieną atpažinau. Tai buvo tas pats vaikinas, kurį išskyriau per muštynes SPA. Tik šįkart vietoj maudymosi kelnaičių jis vilkėjo pritrenkiantį juodą smokingą. Jis mus abejingai nužvelgė, manęs, regis, nepažino. Nekreipdamas į mus dėmesio ginčijosi toliau. Savaime suprantama, kalba sukosi apie morojų apsaugą. Jis buvo vienas tų, kurie manė, kad morojai turėtų pulti strigojus.

– Ar nesupranti, kad tai savižudybė? – paklausė jo vienas iš šalia stovinčių vyrų. Jo tankūs plaukai ir ūsai buvo žili. Jis irgi vilkėjo smokingą, bet vaikinui jis tiko labiau. – Jei tapsim kariais, mes tiesiog išnyksim.

– Tai ne savižudybė! – sušuko vaikinas. – Taip būtų teisingiausia. Turim pradėti patys savim rūpintis. Sugebėjimas kautis ir magijos valdymas, be sergėtojų, – didžiausi mūsų pranašumai.

– Taip, bet turint sergėtojus, jie mums nereikalingi, – pasakė žilaplaukis. – Prisiklausei nekilmingųjų. Jie neturi sergėtojų, tad nenuostabu, kad bijo. Tačiau nėra jokio reikalo velti į tai mus ir rizikuoti mūsų gyvybe.

– Niekas jūsų ir nevelia, – staiga pasakė Lisa. Jos balsas buvo malonus, bet visi nutilo ir sužiuro į ją. – Svarstydami, ar morojai turėtų išmokti kautis, matot tik dvi galimas išeitis. Bet taip nėra. Jei nenorit mokytis, nesimokykit. Visiškai jus suprantu. – Žilaplaukis šiek tiek atsileido. – Bet taip yra todėl, kad turit savo sergėtojus. Daug morojų jų neturi. Todėl jei jie nori išmokti savigynos, kam reikia jiems tai drausti?

Jaunesnysis triumfuodamas pažvelgė į savo oponentą.

– Matai?

– Ne viskas taip paprasta, – paprieštaravo žilaplaukis. – Jei jūs, bepročiai, norit žudytis, žudykitės. Bet kur išmoksit vadinamosios kovos technikos?

– Magiją galim valdyti patys, o technikos pamokys sergėtojai.

– Žinojau, kad taip pasakysi. Net jei mes ir atsisakom leistis į šią savižudišką misiją, norit atimti iš mūsų sergėtojus jūsų tariamai armijai treniruoti.

Jaunesnysis susiraukė išgirdęs žodį „tariamai“, o man dingtelėjo, ar jie nepradės muštis.

– Privalot mums juos atiduoti.

– Ne, neprivalo, – nukirto Lisa.

Visų žvilgsniai vėl nukrypo į ją. Šįkart triumfavo žilaplaukis. Jaunesniojo veidas persimainė iš pykčio.

– Sergėtojai – geriausi mūsų kovotojai.

– Taip, – sutiko Lisa, – bet tai nesuteikia jums teisės atitraukti jų nuo tiesioginių pareigų. – Žilaplaukis tiesiog švytėjo.

– Tai kaip tada mums išmokti? – paklausė kažkas.

– Taip pat, kaip mokosi sergėtojai, – paaiškino Lisa. – Jei norit išmokti kautis, lankykit akademijas. Sudarykit klases ir pradėkit nuo nulio, kaip tai daro novicai. Taip netrukdysit sergėtojams dirbti savo darbo. Akademijose saugu, o sergėtojai geri mokytojai. – Ji šiek tiek pagalvojo. – Gynybą būtų galima įtraukti į morojų mokymosi programą.

Visi apstulbę žiūrėjo į Lisą, aš, beje, irgi. Paprasčiausias sprendimas, ir visi tai supratome. Nė vienų reikalavimai nebus patenkinti šimtu procentų, bet atitiks daugumos pageidavimus ir neprieštaraus vieni kitiems. Genialu. Morojai žvelgė į Lisą su nuostaba ir susižavėjimu.

Pagauti tos minties visi staiga puolė kalbėti vienas per kitą. Jie įtraukė į pokalbį Lisą ir netrukus karštai aptarinėjo jos pasiūlymą. Aš buvau nustumta į šalį, bet per daug nenusiminiau. Pasitraukiau ir susiradau kamputį netoli durų.

Eidama pamačiau padėklą su užkandžiais. Jausdamasi alkana įtariai juos nužvelgiau, bet nepamačiau nieko panašaus į vakarykštį foie grass . Vienas pasirodė panašus į troškintą mėsą.

– Žąsų kepenėlės? – paklausiau.

Padavėja papurtė galvą.

– Užkepėlė.

Skamba neblogai. Pasiėmiau.

– Tai kasa, – išgirdau balsą už nugaros. Žaibiškai atsigręžiau.

– Kas? – cyptelėjau. Palaikiusi mano reakciją atsisakymu padavėja nuėjo toliau.

Priešais mane išdygo baisiai savim patenkintas Adrianas Ivaškovas.

– Erzini mane? – paklausiau. – Kasa? – Pati nesupratau, kodėl mane tai taip sukrėtė. Morojai geria kraują, tad kodėl neužsikandus viduriais? Vis dėlto suvirpėjau iš pasišlykštėjimo.

Adrianas gūžtelėjo pečiais.

– Beje, labai skanu.

Pasidygėjusi papurčiau galvą.

– Jūs, turčiai, kvanktelėję.

Adrianas dar labiau pralinksmėjo.

– Ką čia veiki, mažoji vampyre? Persekioji mane?

– Aišku, ne. – Susiraukiau. Jis kaip visada buvo apsirengęs nepriekaištingai. – Ypač turint omeny nemalonumus, kurių mums pridarei.

Jis kerinčiai nusišypsojo, ir, nors jo būdas mane erzino, panorau šnektelėti. Kodėl taip yra?

– Nežinau, nežinau, – Adrianas erzino mane. Atrodė sveiko proto, rytinių keistybių neliko nė ženklo. Ir jam kaip niekam kitam tiko smokingas. – Kelintą kartą mes susitinkam? Penktą? Kai kam gali kilti įtarimų. Bet nesijaudink. Nesakysiu tavo draugui. Nė vienam iš jų.

Jau norėjau atsikirsti, bet paskui prisiminiau, kad Adrianas matė mane su Dimitrijum ir anksčiau. Stengiausi neiškaisti.

– Turiu tik vieną draugą. O gal ir nebeturiu. Šiaip ar taip, neturiu ko jam prisipažinti. Tu man net nepatinki.

– Ne? – paklausė Adrianas tebesišypsodamas. Jis pasilenkė prie manęs tarsi norėdamas atskleisti kokią paslaptį. – Tai kodėl pasilikai mano kvepalus?

Šįkart tikrai paraudau. Ir pasitraukiau per žingsnį.

– Nepasilikau.

Jis nusijuokė.

– Pasilikai. Tau išėjus perskaičiavau dėžutes. Be to, užuodžiu juos dabar. Malonus kvapas. Aštrus ir kartu saldus – visai kaip tu pati. Beje, puikiai pasirinkai. Kvepalų aromatas neužgožia tavo tikro kvapo, – pastaruosius žodžius Adrianas ištarė kaip kokią nešvankybę.

Nors tarp kilmingų morojų jaučiausi nesmagiai, mokėjau nusodinti tokius šaunuolius. Ne kartą buvau pastačiusi tokį į vietą. Nusikračiau drovumo ir prisiminiau, kas esanti.

– Žinai, – rėžiau atmesdama nuo veido plaukus. – Turėjau teisę juos pasilikti. Tu man juos dovanojai. Tačiau klysti manydamas, kad tai ką nors reiškia. Visiškai nieko. Verčiau pagalvok, ar verta taip švaistyti pinigus.

– Oho, Rouz Hetavėj nusiteikusi pažaisti. – Adrianas iš padavėjo paėmė taurę šampano. – Nori?

– Aš negeriu.

– Gerai. – Jis vis tiek padavė man taurę, kitą pasiėmė sau ir leido padavėjui eiti. Tada gurkštelėjo. Nujaučiau, kad šįvakar tai tikrai ne pirma taurė. – Rodos, Vasilisa pamokė mano tėtušį.