Райчел Мид - Šalčio dvelksmas

– Ne viskas taip paprasta, – atsakė. – Pastato išplanavimas buvo labai sudėtingas. Iš pradžių jį patikrinę nieko neradom. Greičiausiai strigojai pasirodė jau prasidėjus šventei. Arba ten buvo slaptų kambarių ir koridorių, nepažymėtų plane.

Klasę sužavėjo mintis apie slaptus koridorius, bet man nepadarė jokio įspūdžio.

– Kitaip tariant, arba nepastebėjot jų per pirmą patikrinimą, arba jie praėjo pro „apsaugą“ švenčiant. Vis tiek kažkas pasišiukšlino.

Motina stipriau patempė lūpas ir prakalbo atšiauriai:

– Darėm viską, ką galėjom tokiomis neįprastomis aplinkybėmis. Tau dar sunku suprasti, bet kai turėsi užtektinai žinių teoriją pritaikyti praktikoje, pamatysi, kad viskas yra kitaip, ypač kai tavo rankose yra kito gyvybė.

– Neabejoju, – atkirtau. – Kas aš tokia, kad abejočiau jūsų metodais? Svarbiausia, kiek turit tatuiruočių, ar ne?

– Hetavėj! – per klasę nugriaudėjo Steno balsas. – Prašau susirinkti daiktus ir palaukti koridoriuje.

Sutrikusi pažvelgiau į jį.

– Jūs rimtai? Kodėl negalima uždavinėti klausimų?

– Kalbam ne apie klausimus, o apie tavo požiūrį. – Jis parodė į duris. – Lauk.

Klasėje pasidarė dar tyliau nei tada, kai visi klausėsi motinos pasakojimo. Vengiau sergėtojų ir kitų novicų žvilgsnių. Ne pirmą kartą Stenas išmeta mane iš pamokos. Ne pirmą kartą išmeta matant Dimitrijui. Persimetus per petį kuprinę pasukau durų link – tie keli žingsniai, atrodė, niekada nesibaigs. Į motiną nė nepažvelgiau.

Po kokių penkių minučių ji išėjo iš klasės. Įsirėmusi į šonus iš aukšto mane nužvelgė. Neteisinga, kai penkiolika centimetrų žemesnis žmogus verčia tave gūžtis.

– Kaip matau, per tuos metus nepasikeitei.

Atsistojau ir kirtau:

– Ir aš džiaugiuosi tave matydama. Stebiuosi, kad išvis mane pažinai. Ko gero, būsi visai pamiršusi, net nepasivarginai pranešti atvažiuojanti.

Motina sukryžiavo rankas ant krūtinės ir – jei tai įmanoma – dar labiau sustingo.

– Negalėjau apleisti pareigų ir atlėkti guosti tavęs.

– Guosti? – pasitikslinau. Ta moteris gyvenime nėra manęs guodusi. Nustebau, kad išvis žino tokį žodį.

– Bet ir nesitikiu, kad suprasi. Kiek girdėjau, nė nenutuoki, kas yra pareiga.

– Nutuokiu kuo puikiausiai, – atšoviau. Tyčia kalbėjau išdidžiai. – Geriau nei kiti.

Motina apsimetė nustebusi ir išpūtė akis. Pati dažnai taip žvelgdavau į kitus, tad visai nepatiko, kad toks žvilgsnis dabar nukreiptas į mane.

– Nejaugi? O kur praleidai pastaruosius dvejus metus?

– O kur tu buvai pastaruosius penkerius? – atrėžiau. – Ar būtum žinojusi, kad dingau, jei tau nebūtų pranešę?

– Neversk visko man. Manęs nebuvo, nes vykdžiau savo pareigą. O tu pabėgai, kad galėtum šlaistytis po parduotuves ir linksmintis iki paryčių.

Skausmas ir pažeminimas peraugo į įsiūtį. Matyt, man visą gyvenimą bus primenamas tas pabėgimas su Lisa.

– Tu neturi supratimo, kodėl pabėgau, – pakėliau balsą. – Ir nedaryk išvadų apie mano gyvenimą, nes nieko apie jį nenutuoki.

– Skaičiau ataskaitas. Turėjai priežastį susirūpinti, bet pasielgei netinkamai, – sausai pasakė ji – tarsi būtume pamokoje. – Tau derėjo paprašyti pagalbos kitų.

– Negalėjau nieko prašyti, nes neturėjau įrodymų. Be to, mes mokomi mąstyti savarankiškai.

– Būtent. Mokomi. O tu pradykinėjai dvejus mokslo metus. Tad nedrįsk man daugiau skaityti paskaitų apie sergėtojo darbą.

Amžinai įsiveliu į ginčus – matyt, tokia jau mano prigimtis. Taigi buvau įpratusi gintis ir atremti įžeidinėjimus. Turėjau kietą odą. Tačiau su ja – tomis retomis akimirkomis, kai būdavom kartu, – visad jausdavausi lyg mažametė. Jos požiūris mane žemino, o palietusi jautrią temą – praleistus mokslo metus – motina dar labiau pablogino padėtį. Sukryžiavau rankas ant krūtinės ir nutaisiau savim patenkintą veidą.

– Nejaugi? Mokytojai mano kitaip. Net ir pradykinėjusi dvejus metus sugebėjau pasivyti klasės draugus.

Motina atsakė ne iškart. Galiausiai prakalbo bespalviu balsu:

– Jei nebūtum pabėgus, gal dabar būtum juos aplenkusi?

Tada nusigręžė ir nuėjo. Po minutės nuaidėjo skambutis ir į koridorių pasipylė mokiniai.

Net Meisonui nepavyko manęs pralinksminti. Iki vakaro pykau ir irzau, buvau tikra, kad visi aptarinėja mudviejų su motina konfliktą. Praleidau pietus ir nuėjau į biblioteką pasiskaityti apie fiziologiją ir anatomiją.

Kai atėjo laikas treniruotei su Dimitrijum, pribėgau prie manekeno ir kumščiu trenkiau į krūtinę. Beveik per vidurį, tik šiek tiek kairiau.

– Čia, – pasakiau. – Širdis yra čia. Ją saugo krūtinkaulis ir šonkauliai. Ar dabar jau duosi kuolelį?

Sukryžiavau rankas ir metusi triumfuojantį žvilgsnį laukiau, kada jis pagirs už sumanumą. Bet Dimitrijus tik linktelėjo galva, tarsi būčiau turėjusi tai žinoti. Tiesa, aš ir turėjau.

– Kaip pradurti pro krūtinkaulį ir šonkaulius? – paklausė jis.

Atsidusau. Radau atsakymą į vieną klausimą tik tam, kad išgirsčiau kitą. Įprasta.

Apie tai prašnekėjom kone visą treniruotę. Dimitrijus parodė keletą pavojingų judesių. Grakščių ir mirtinų. Atrodė lyg vaikų žaidimas, bet žinojau, kad taip nėra.

Nustebau, kai Dimitrijus atkišo man kuolelį.

– Duodi jį man?

Jo akys žybtelėjo.

– Ko delsi? Maniau, griebsi ir pasileisi prie manekeno.

– Ar ne pats visada mokai valdytis?

– Ne visada.

– Kai kada.

Susimąsčiau apie savo balse nuskambėjusią užuominą. Jau prieš kurį laiką susitaikiau su mintimi, kad dėl daugelio priežasčių neturiu svaičioti apie Dimitrijų. Tačiau kartais, užėjus silpnumo akimirkai, norėdavau, kad užeitų ir jam. Būtų gera žinoti, kad Dimitrijus vis dar manęs trokšta, kad varau jį iš proto. Tačiau dabar žiūrėdama į jį supratau, kad to nebus – nebevarau jo iš proto. Ta mintis mane prislėgė.

– Aišku, – tarė jis ramiai, lyg kalbėtume apie treniruotę. – Svarbiausia – pusiausvyra. Žinoti, ką paskubinti, o kam duoti ramybę. – Jis ypač pabrėžė paskutinius žodžius.

Mūsų žvilgsniai trumpai susitiko ir man per kūną perėjo virpulys. Dimitrijus suprato, ką norėjau pasakyti. Tik kaip visada nekreipė dėmesio ir elgėsi kaip derėjo mokytojui. Atsidususi išmečiau iš minčių svajones ir prisiverčiau galvoti, kad tuoj paliesiu ginklą, apie kurį svajojau nuo vaikystės. Priešais akis sušmėžavo Badikų kūnai. Strigojai siautėja. Turiu susikaupti.

Nedrąsiai, beveik pagarbiai paliečiau kuolelį. Pajutau metalo šaltį. Rankena buvo raižyta, kad būtų patogiau suimti, tačiau braukdama pirštais per ašmenis pajutau, kad jie lygūs kaip stiklas. Paėmiau kuolelį iš Dimitrijaus ir suspaudžiau. Laikiau rankoje jausdama jo svorį. Nekantravau apsisukti ir smeigti į manekeną, bet susitvardžiusi pažvelgiau į Dimitrijų ir paklausiau:

– Ką man daryti?

Kaip visada jis iš pradžių išdėstė pagrindus, pamokė laikyti ir valdyti kuolelį. Galiausiai leido pulti vieną iš manekenų – tada galutinai įsitikinau, kad tai ne taip jau paprasta. Evoliucija išties pasistengė apsaugodama širdį krūtinkauliu ir šonkauliais. Dimitrijus kantriai mane stebėjo, patardavo, pataisydavo.

– Leisk jam praslysti tarp šonkaulių, – pasakė jis žiūrėdamas, kaip mėginu sugrūsti kuolelį tarp kaulų. – Bus lengviau, nes tu žemesnė nei dauguma strigojų. Arba leisk jam slysti palei šonkaulio apačią.

Pasibaigus treniruotei Dimitrijus atsiėmė kuolelį ir pritariamai linktelėjo.