Райчел Мид: Šalčio dvelksmas

– Treniravausi su Dimitrijum.

– Dieve, – sumurmėjo Meisonas. – Amžinos treniruotės. Negi jis nesupranta, kad atima iš mūsų tavo grožį ir žavesį?

– Spinduliuojanti šypsena? Grožis ir žavesys? Šįryt pasitelkei sunkiąją artileriją? – nusijuokiau.

– Sakau, kaip yra. O tau labai pasisekė, kad į tave dėmesį kreipia toks malonus ir protingas vaikinas.

Nusišypsojau. Meisonui patiko flirtuoti, ypač su manim – iš dalies todėl, kad visada atsakydavau tuo pačiu. Kita vertus, žinojau, kad jo jausmai man daugiau nei draugiški, o aš negalėjau apsispręsti, ką jam jaučiu. Abu turėjom pašėlusį humoro jausmą ir traukėm kitų dėmesį. Jis turėjo gražias žydras akis ir neklusnius raudonus plaukus, amžinai styrančius į visas puses. Baisiai mielas.

Tačiau sunku pradėti su kuo nors susitikinėti, jei niekaip negaliu pamiršti, kaip pusnuogė gulėjau su Dimitrijum...

– Malonus ir protingas? – papurčiau galvą. – Atrodo, savo ego skiri daugiau dėmesio nei man. Reikėtų tave pamokyti.

– Tikrai? Galėsi parodyti, ką sugebi, kalnuose.

Sustojau.

– Kur?

– Kalnuose. – Jis pakėlė galvą. – Per slidinėjimo išvyką.

– Kokią dar slidinėjimo išvyką? – Aiškiai kažką praklausiau.

– Kur buvai šįryt? – paklausė jis žiūrėdamas į mane kaip į kokią pusprotę.

– Lovoj! Atsikėliau prieš kokias penkias minutes. O dabar pradėk iš pradžių ir paaiškink, apie ką šneki. – Nebegalėjau stovėti kaip įkalta. – Ir eime, kol mirtinai nesušalom.

– Tikriausiai žinai, kad visi tėvai nerimauja, kaip jų vaikams reikės grįžti namo Kalėdoms. Aidahe yra slidinėjimo bazė kilmingiems morojams. Savininkai atidavė ją Akademijos mokiniams ir jų šeimoms – iš tiesų visiems morojams. Visi susirinks į vieną vietą, ten bus daugybė sergėtojų, taigi visiškai saugu.

– Tu nerimtai. – Mes priėjom sporto salę ir pasislėpėm viduje nuo šalčio.

Meisonas nekantriai linktelėjo.

– Rimtai. Sako, ten nuostabu. – Jis nusišypsojo man tokia šypsena, į kurią visada norisi atsakyti. – Pagyvensim kaip kilmingieji, Rouz. Bent jau savaitėlę. Išvykstam antrą Kalėdų dieną.

Buvau pritrenkta ir laiminga. Geniali mintis – užtikrinanti saugų artimųjų susitikimą. Ir ne bet kur – karališkoje slidinėjimo bazėje. Didžiąją atostogų dalį ketinau praleisti su Lisa ir Kristianu žiūrėdama televizorių. Dabar manęs laukia penkių žvaigždučių apartamentai. Omaras vakarienei, masažas, simpatiški slidinėjimo instruktoriai...

Meisono entuziazmas buvo užkrečiamas. Jaučiau, kaip jis apima ir mane, bet staiga atsitokėjau.

Jis iškart pastebėjo, kaip persimainė mano veidas.

– Kas yra? Juk tai šaunu.

– Taip, – sutikau. – Suprantu, kad visi džiaugiasi, bet juk ten važiuosim tik dėl tų skerdynių. Ar ne keista dėl to džiaugtis?

Meisono linksmumas prigeso.

– Taip, Rouz, bet mes gyvi. Negalim nustoti gyventi tik todėl, jog kažkas žuvo. Ir turim pasistengti, kad nežūtų kiti. Todėl tai gera mintis. Be to, ten bus saugu. – Jis sužaibavo akimis. – Negaliu sulaukti, kada tapsiu sergėtoju. Išgirdęs, kas atsitiko, užsimaniau sudraskyti kokį strigojų. Norėčiau, kad mus išleistų jau dabar. Ko čia tupėti, juo labiau kad jiems praverstų pagalba, o mes žinom užtektinai...

Jo užsidegimas man priminė vakarykštį pykčio proveržį, nors Meisonui buvo toli iki manęs. Jo užsidegimas buvo vaikiškas ir naivus, o mane kurstė keistas, tamsus jausmas, kurio iki galo nesupratau.

Kai nieko neatsakiau, Meisonas nustebęs pažvelgė.

– Negi tu nenori?

– Nežinau, Meisi, – numykiau žiūrėdama į batus ir vengdama jo žvilgsnio. – Aišku, nenoriu, kad mus imtų puldinėti strigojai. Teoriškai norėčiau juos sulaikyti... Tačiau mes toli gražu nesam pasiruošę. Mačiau, ką jie sugeba. Skubėjimas nėra geriausia išeitis. – Papurčiau galvą. O varge. Mano žodžiai buvo logiški ir pagrįsti. Kalbėjau visai kaip Dimitrijus. – Kita vertus, tai nesvarbu, nes niekas mūsų nepuls. Turėtume tiesiog džiaugtis išvyka, ar ne?

Meisono nuotaika akimirksniu pasikeitė, jis vėl tapo nerūpestingas.

– Taip. Verčiau prisimink, kaip reikia slidinėti, nes suteiksiu tau progą nušluostyti man nosį. Aišku, čia neturi jokių šansų...

Nusišypsojau.

– Bus tikrai liūdna, kai priversiu tave apsiašaroti. Jau dabar ima graužti kaltė.

Meisonas jau norėjo atsikirsti, bet kažką pamatė man už nugaros. Atsigręžusi išvydau iš kito salės galo besiartinantį Dimitrijų.

Meisonas galantiškai nusilenkė.

– Tavo viešpats ir šeimininkas. Susitiksim vėliau, Hetavėj. Pasistenk prisiminti slidinėjimo pradžiamokslį.

Jis atidarė duris ir pradingo stingdančiame šaltyje. Aš nuėjau prie Dimitrijaus.

Kaip ir kitų novicų, pusė mano dienos skirta vienokioms ar kitokioms sergėtojų pratyboms – nuo kovų su strigojais teorijos iki savigynos pratimų. Kartais novicai treniruodavosi ir po pamokų, bet mano padėtis buvo išskirtinė.

Nesigailėjau pabėgusi iš Šv. Vladimiro akademijos – Viktoras Daškovas kėlė pernelyg rimtą grėsmę Lisai. Tačiau mūsų ilgos atostogos turėjo liūdnų pasekmių. Praleidusi dvejus metus siaubingai atsilikau nuo klasės draugų, todėl Akademija nusprendė, kad turiu atsigriebti už prarastą laiką lankydama papildomas treniruotes prieš ir po pamokų.

Su Dimitrijum.

Patys to nežinodami jie skyrė man papildomas savitvardos pamokas. Tačiau, nors ir susižavėjusi mokytoju, aš sparčiai tobulėjau ir jo padedama beveik pasivijau aukštesniųjų klasių mokinius.

Dimitrijus buvo be striukės, todėl supratau, kad šiandien treniruotė vyks salėje. Mane tai nudžiugino – lauke spaudė velniškas šaltukas. Tačiau mano džiaugsmas buvo gryni niekai, palyginti su tuo, ką pajutau pamačius, kokia treniruotė manęs laukia.

Palei sieną buvo sustatyti manekenai, stulbinamai panašūs į gyvus žmones. Ne kokios šiaudais kimštos baidyklės, o vyrai ir moterys, aprengti kasdieniais drabužiais, skirtingų spalvų akimis ir plaukais. Skyrėsi ir jų veidų išraiškos – nuo džiugių iki piktų ar išsigandusių. Su manekenais treniravausi ir anksčiau, kai mokiausi smūgiuoti, bet dar niekada neteko treniruotis su sidabro kuoleliu, kurį atsinešė Dimitrijus.

– Fantastika, – laiminga atsidusau.

Jis buvo visiškai toks pat, kokį radau Badikų namuose. Šiek tiek panašus į durklą, su rankena apačioje. Bet tuo panašumas į durklą ir baigėsi. Plačių ašmenų neturėjo, buvo apskritas, storas, siaurėjantis į galą, kaip varveklis. Trumpesnis už mano dilbį.

Dimitrijus grakščiai atsirėmė į sieną, jam tai pavykdavo, nors ir buvo aukštas. Jis išmetė kuolelį ir šiam kelis kartus apsivertus lengvai sugavo viena ranka.

– Maldauju, pažadėk, kad šiandien mane to išmokysi.

Jo tamsiose akyse žybtelėjo kibirkštėlė. Kartais jam būdavo sunku prie manęs išlaikyti rimtą veidą.

– Tau labai pasiseks, jei šiandien leisiu jį bent palaikyti. – Dimitrijus vėl išmetė kuolelį į orą. Ilgesingai sekiau jį akimis. Norėjau atsikirsti, kad jau esu jį laikiusi rankose, bet supratau, kad taip nieko nepasieksiu.

Todėl numečiau kuprinę, nusviedžiau striukę ir laukdama sukryžiavau rankas. Vilkėjau laisvas sportines kelnes, palaidinukę su petnešėlėm ir bliuzoną su gobtuvu. Plaukus buvau susirišus į uodegą. Pasiruošusi viskam.

– Ketini paskaityti paskaitą, kaip juo naudotis, ir paaiškinti, ko turėčiau saugotis, – pasityčiojau.

Dimitrijus nustojo mėtyti kuolelį ir nustebęs pažvelgė į mane.

– Baik, – nusijuokiau. – Manai, dar tavęs neperkandau? Treniruojamės beveik tris mėnesius. Prieš ko nors mokydamas visada atskaitai paskaitą apie saugumą ir atsakomybę.