Райчел Мид: Šalčio dvelksmas

Pakėliau akis į blausų dangų. Vidurdienis. Saulė zenite. Strigojai nekenčia saulės šviesos. Tad jei ir turėčiau ko saugotis, tai nebent Dimitrijaus pykčio.

Apėjau namą iš dešinės, klimpdama į kur kas gilesnį sniegą – čia pusnys siekė kokį trisdešimt centimetrų. Nepastebėjau nieko keisto. Nuo stogo kybojo varvekliai, tamsinti langai slėpė paslaptis. Staiga mano koja už kažko užkliuvo ir aš pažvelgiau žemyn. Sniege, įsmigęs į žemę, gulėjo sidabro kuolelis. Susiraukusi pakėliau ir nubraukiau nuo jo sniegą. Kodėl kuolelis paliktas čia? Kuoleliai nepaprastai vertingi, tai galingiausias ginklas, įsmeigtas į širdį jis gali akimirksniu nužudyti strigojų. Kaldindami kuolelius keturi morojai užkerėdavo juos visų keturių elementų magija. Nors dar nemokėjau juo naudotis, laikydama rankoje pasijutau saugiau ir tęsiau apžiūrą.

Namo gale didelės durys atsivėrė į verandą, kurioje tikriausiai labai smagu vasarą. Tačiau stiklas buvo išdaužtas, skylė užtektinai didelė žmogui pralįsti. Tylutėliai užlipau laipteliais saugodamasi, kad nepaslysčiau – žinojau, kad man kaip reikiant klius, jei Dimitrijus sužinos, ką išdarinėju. Net ir tokiame šaltyje man sprandu tekėjo prakaitas.

Vidurdienis, priminiau sau. Nėra ko bijoti.

Užlipau į verandą ir įnikau tyrinėti tamsintą stiklą. Sunku pasakyti, kuo jis išdaužtas. Į vidų pripustyta sniego, jis tirpo ant šviesiai mėlyno kilimo. Truktelėjau durų rankeną, bet jos buvo užrakintos. Bet kam tai rūpi, jei stikle tokia skylė? Saugodamasi, kad nesusipjaustyčiau, įkišau ranką į vidų ir atstūmiau skląstį. Atsargiai ištraukiau ranką ir stumtelėjau duris. Jos tyliai sugirgždėjo, tačiau tokioje tyloje garsas pasirodė kurtinantis.

Žengiau į vidų ir sustojau saulės nušviestame prieangyje. Netrukus akys apsiprato su prieblanda. Pro duris besiveržiantis vėjas plaikstė užuolaidas. Svetainėje buvo viskas, ką galėjai tikėtis joje rasti: televizorius, sofos, supamoji kėdė.

Ir kūnas.

Moters kūnas. Ji gulėjo ant nugaros priešais televizorių, tamsūs plaukai išsidraikę ant grindų. Sustingęs žvilgsnis nukreiptas į lubas, oda per blyški net kaip morojei. Trumpai pasirodė, kad plaukai krinta ir jai ant kaklo, bet paskui supratau, kad tai kraujo srovelės – sukrešėjusio kraujo. Jai buvo perplėšta gerklė.

Tas klaikus reginys buvo toks siurrealistiškas, kad ne iškart suvokiau ką matanti. Pažvelgęs į moterį galėjai pamanyti, kad ji miega. Bet tada pamačiau kitą kūną – už kelių žingsnių ant šono gulėjo vyras, šalia jo ant kilimo juodavo kraujo dėmė. Dar vienas kūnas – vaiko – tysojo šalia sofos. Kitame kambario gale – dar vienas. Ir dar vienas. Daugybė lavonų. Kūnai ir kraujas.

Staiga supratau, kad matau skerdynes ir širdis ėmė daužytis kaip pašėlusi. Ne, ne. Negali būti. Juk dabar diena. Dieną tokių dalykų nenutinka. Iš gerklės besiveržiantį riksmą staiga nutildė burną užspaudusi pirštinėta ranka. Jau norėjau priešintis, bet užuodžiau Dimitrijaus losjoną.

– Kodėl niekada neklausai? Jei jie tebebūtų čia, gulėtum negyva.

Nieko neatsakiau – ir dėl užspaustos burnos, ir dėl šoko. Sykį mačiau mirštantį žmogų, bet tokių skerdynių dar neteko matyti. Netrukus Dimitrijus atitraukė ranką, bet liko stovėti šalia. Nors ir norėjau, negalėjau atplėšti akių nuo baisaus reginio. Daugybė lavonų. Kūnai ir kraujas.

Galiausiai pasisukau į Dimitrijų.

– Dabar diena, – sušnibždėjau. – Dieną tokių dalykų nenutinka. – Mano balse suskambo nevilties gaidelės, tarsi maža mergaitė būtų prašiusi pasakyti, kad tai netiesa, kad jai tik prisisapnavo.

– Taip gali nutikti bet kada, – atsakė Dimitrijus. – O šitai nutiko ne dieną. Greičiausiai prieš keletą naktų.

Dar kartą žvilgtelėjau į kūnus ir apmiriau. Dvi dienos. Dvi dienas guli negyvas, o niekas pasaulyje nežino, kad tavęs nebėra. Mano akys užkliuvo už vyro, gulinčio netoli durų į koridorių, kūno. Aukšto, pernelyg raumeningo, tikrai ne morojaus. Dimitrijus tikriausiai pastebėjo mano žvilgsnį.

– Arturas Šionbergas, – pasakė jis.

Spoksojau į kruviną Arturo gerklę.

– Jis negyvas, – tariau, lyg nebūtų aišku. – Tai neįmanoma. Kaip strigojus galėjo nužudyti Arturą Šionbergą? – Legendų niekas nežudo.

Dimitrijus tylėjo. Jis uždėjo savo ranką ant manosios, laikančios kuolelį. Krūptelėjau.

– Kur jį gavai? – paklausė. Atgniaužiau delną ir atidaviau jam kuolelį.

– Radau lauke. Gulėjo ant žemės.

Dimitrijus apžiūrėjo kuolelį. Sidabras sutvisko šviesoje.

– Jis pažeidė apsauginį žiedą.

Vis dar sukrėsta ne iškart supratau, ką jis pasakė. Paskui toptelėjo. Apsauginius magiškus žiedus kaldina morojai. Kaip ir kuoleliai, jie kaldinami pasitelkus visų keturių elementų magiją. Tam darbui reikia stiprių magijos valdytojų, dažniausiai visų keturių elementų. Apsauginiai žiedai sulaiko strigojus, nes magija kupina gyvybės, o strigojai jos neturi. Bet apsauginių žiedų kerai greitai išblėsta, o juos pakrauti užtrunka. Dauguma morojų jais nesinaudoja, tik kai kurie. Pavyzdžiui, Šv. Vladimiro akademijoje.

Ir čia buvo apsauginis žiedas, bet kažkas išsklaidė jo magiją persmeigdamas kuoleliu. Susikirto dvi magijos, kuolelis pasirodė stipresnis.

– Strigojai negali liesti kuolelių, – pasakiau. Pastebėjau, kad pernelyg dažnai kartoju „negali“. Nelengva, kai sukrečiami tikėjimo pagrindai. – O joks morojus ar dampyras to nepadarytų.

– Tik žmogus.

Pažvelgiau Dimitrijui į akis.

– Žmonės nepadeda strigojams... – nebaigiau minties. Dar vienas neigimas. Bet negalėjau susilaikyti. Kovodami su strigojais naudodavomės saulės šviesa, kuoleliais, žiedais, magija ir taip toliau. Jų silpnybės suteikdavo mums pranašumą. Tačiau jei strigojams padeda žmonės, kurių tie dalykai nebaugina...

Dimitrijus tebebuvo įsitempęs, pasirengęs užpuolimui, tačiau tamsiose akyse suspindo užuojautos kibirkštėlė.

– Taigi viskas keičiasi, ar ne? – paklausiau.

– Taip. Viskas keičiasi.

Antras

Dimitrijus iškvietė greitojo reagavimo būrį.

Tiesa, jo laukti teko keletą valandų ir kiekviena minutė slinko tarsi metai. Galiausiai neištvėriau ir grįžau į automobilį. Dimitrijus dar kartą apžiūrėjo namą, paskui atėjo pas mane. Laukdami nepratarėm nė žodžio. Man priešais akis šmėsčiojo kruvinų skerdynių vaizdai. Sėdėjau išsigandusi ir vieniša, norėjau, kad Dimitrijus mane apkabintų ir paguostų.

Iškart subariau save už tokias mintis. Šimtąjįkart priminiau sau, kad jis mano mokytojas ir jam nedera manęs apkabinti, kad ir kas nutiktų. Be to, norėjau būti stipri ir kaskart neieškoti vaikino užuojautos.

Kai pasirodė sergėtojai, Dimitrijus atidarė automobilio dureles ir žvilgtelėjo į mane.

– Turėtum pamatyti, kaip tai daroma.

Neturėjau jokio noro grįžti į namą, bet nusekiau iš paskos. Aš atvykėlius mačiau pirmąsyk, bet Dimitrijus juos pažinojo. Atrodė, jis pažįsta visus. Sergėtojai nustebo pamatę novicę, bet neprieštaravo, kad eičiau kartu.

Sergėtojai apžiūrėjo namą. Jie nieko nelietė, tik apžiūrėjo kūnus ir išdaužtus langus. Atrodo, strigojai pateko į namą ne tik pro pagrindines duris ir verandą.

Sergėtojai laikėsi ramiai, be baimės ir pasišlykštėjimo, kuriuos jaučiau aš. Jie elgėsi kaip robotai. Vienintelė mergina palinko prie Arturo Šionbergo. Ji mane sudomino, nes moterų sergėtojų buvo nedaug. Išgirdau, kaip Dimitrijus pavadino ją Tamara, jai buvo kokie dvidešimt penkeri. Tamsūs plaukai vos siekė pečius kaip daugumos sergėtojų.