Райчел Мид - Šalčio dvelksmas

Tačiau ir tai ne šauniausia, ką ji sugeba.

Iš pradžių minėjau, kad visi miršta, bet kai kurie prisikelia. Aš viena iš jų. Nebijokit, aš – ne strigojė. Tačiau jau buvau mirus. (Jums nepatariu.) Tai nutiko, kai automobilis, kuriuo važiavau, nulėkė nuo kelio. Per avariją žuvau aš, Lisos tėvai ir brolis. Per tą sumaištį nežinia kaip – pati to nesuvokdama – Lisa pasinaudojo dvasios elementu ir prikėlė mane iš mirusiųjų. Abi ilgą laiką to nežinojom. Tiesą sakant, nė nenumanėm apie dvasios, kaip penktojo elemento, egzistavimą.

Nelaimė, apie dvasios elementą žinojo vienas asmuo. Viktoras Daškovas, mirštantis morojų princas, sužinojo apie Lisos galias, nusprendė ją pagrobti ir paversti asmenine gydūne – iki pat mirties. Supratusi, kad Lisą kažkas persekioja, nusprendžiau perimti vadžias į savo rankas. Mudvi pabėgom iš Akademijos ir kurį laiką gyvenom tarp žmonių. Buvo visai šaunu, tik gerokai ištampė nervus. Taip slapstėmės dvejus metus, paskui Šv. Vladimiro administracija mus susekė ir prieš du mėnesius partempė atgal.

Tada Viktoras žengė lemiamą žingsnį – pagrobė Lisą ir kankino, kol ši galiausiai pasidavė. Jis griebėsi gan radikalių priemonių – pavyzdžiui, užleido aistros kerus ant manęs ir mano mokytojo Dimitrijaus. (Apie jį vėliau.) Viktoras netgi pasinaudojo valdančios dvasios elementą Lisos sutrikusia psichika. Tačiau visa tai niekis, palyginti su tuo, kaip jis pasielgė su savo dukra Natali. Jis įtikino ją tapti strigoje, kad padėtų jam pabėgti. Ji buvo nužudyta. Tačiau vėliau sulaikytas Viktoras, atrodė, visai to nesigaili. Kai apie tai pagalvoju, nė kiek nesisieloju augusi be tėvo.

Taigi dabar turiu saugoti Lisą nuo strigojų ir morojų. Tik keletas iš Akademijos žino apie jos galias, bet esu tikra, kad pasaulyje yra ir daugiau viktorų, norinčių ja pasinaudoti. Laimė, turiu nepaprastą ginklą, padedantį ją saugoti. Man gyjant po avarijos tarp mūsų atsirado ryšys. Dabar galiu matyti ir jausti tai, ką patiria ji. (Beje, ryšys vienpusis. Manęs ji nejaučia.) Ryšys padeda ją saugoti, perspėja, jei kas atsitinka, nors kartais labai keista būti kito galvoje. Neabejojam, kad dvasios elemento galimybės daug platesnės, tik mes dar visko neatskleidėm.

Tuo tarpu stengiuosi tapti pačia geriausia sergėtoja. Pabėgusi atsilikau nuo programos, todėl dabar lankau papildomas treniruotes, kad pasivyčiau kitus. Nieko kito pasauly netrokštu taip, kaip apsaugoti Lisą. Deja, mano pastangas sunkina du dalykai. Pirmas – dažniausiai pirma padarau, o tik paskui pagalvoju. Dabar taip nutinka vis rečiau, bet jei mane kas suerzina, iš pradžių trenkiu, o tik paskui pasižiūriu, kam kliuvo. Kai pavojus kyla tiems, kuriuos myliu, taisyklių nepaisau.

Antra mano gyvenimo bėda – Dimitrijus. Jis nužudė Natali, bet, kaip sergėtojui, jam nėra lygių. Be to, jis pats visai nieko. Na gerai, gerai, ne nieko. Jis baisiai seksualus – iš tų, kuriuos pamatęs sustingsti vidury gatvės, o tave nutrenkia automobilis. Bet, kaip jau sakiau, jis mano mokytojas. Be to, jam dvidešimt ketveri. Dvi priežastys, kodėl neturiu jo įsimylėti. Bet svarbiausia priežastis ta, kad abu tapsim Lisos sergėtojais, kai baigsiu Akademiją. Jei domėsimės vienas kitu, negalėsime patikimai jos saugoti.

Deja, man nekaip sekasi išmesti jį iš galvos ir esu tikra, kad jam taip pat. Sunku ir todėl, kad kai ant mūsų buvo užleisti aistros kerai, mudu vos nesuartėjom. Viktoras norėjo atitraukti mūsų dėmesį, kad galėtų pagrobti Lisą, ir jam pavyko. Buvau pasiruošus atsisveikinti su nekaltybe, o Dimitrijus – ją atimti. Paskutinę akimirką mums pavyko nutraukti kerus, bet ta naktis išliko mano atminty ir dėl to kartais būna sunku susikaupti per treniruotes.

Beje, aš Rouz Hetavėj. Man septyniolika, mokausi saugoti ir žudyti vampyrus, esu įsimylėjus man visiškai netinkantį vaikiną ir turiu geriausią draugę, kuri naudodama magiją gali išsikraustyti iš proto.

O kas sakė, kad mokykloje lengva?

Pirmas

Kai maniau, kad diena jau nebegali būti blogesnė, geriausia draugė pasakė, kad kraustosi iš proto. Vėl.

– Ir tada aš... Ką pasakei?

Stovėjom jos bendrabučio koridoriuje, aš pasilenkus rišausi batą. Po jos žodžių staiga pakėliau galvą ir pažvelgiau pro užkritusius susivėlusius gaurus. Po pamokų buvau užsnūdus, todėl kad nepavėluočiau, išlėkiau kaip kūtvėla. O šviesūs Lisos plaukai kaip visad buvo labai tvarkingi – lygūs, šilkiniai. Ji stebėjo mane su šypsena.

– Tik sakau, kad vaistai nebeveikia taip kaip anksčiau.

Atsistojau ir atmečiau nuo veido plaukus.

– Ką nori pasakyti? – Pro mus skubėjo morojai – valgyti ar susitikti su draugais. – Ar tau... – pritildžiau balsą. – Ar tau sugrįžo galios?

Ji papurtė galvą, akyse sužibo gailestis.

– Ne. Magiją jaučiu, bet vis dar negaliu jos valdyti. Tiesiog pastaruoju metu pastebėjau kitką... Mane dažniau apima depresija. Aišku, ne tokia baisi kaip anksčiau, – skubiai pridūrė pamačius mano veidą. Kai Lisa negėrė vaistų, kartais jai pasidarydavo taip blogai, kad imdavo save žaloti. – Tiesiog dažnesnė nei anksčiau.

– O kaip kitos blogybės, kurios tave kamavo? Nerimas? Kliedesiai?

Lisa nusijuokė, ji į tai nežiūrėjo taip rimtai kaip aš.

– Galima pamanyti, kad skaitai psichiatrijos knygas.

Aš iš tiesų jas skaitau.

– Man dėl tavęs neramu. Jei sakai, kad vaistai nebepadeda, reikia nueiti pas daktarą.

– Ne, ne, – skubiai paprieštaravo Lisa. – Man viskas gerai, tikrai. Vaistai veikia... tik nebe taip. Neverta jaudintis. Ypač tau – ypač šiandien.

Jai pavyko nusukti kalbą. Prieš valandą sužinojau, kad šiandien man kvalifikacinis egzaminas. Tai egzaminas, teisingiau interviu, kurį visi novicai turi laikyti pradinėse gimnazijos klasėse. Pernai mudvi su Lisa buvom pabėgusios iš Akademijos, tad savąjį praleidau. Taigi šiandien važiuoju pas sergėtoją laikyti testo. Ačiū, kad perspėjot iš anksto.

– Dėl manęs nesijaudink, – šypsodamasi pakartojo Lisa. – Pasakysiu, jei pasidarys blogiau.

– Gerai jau, – nenoriai nusileidau.

Tačiau dėl šventos ramybės pasitelkiau mūsų ryšį. Ji sakė tiesą. Šį rytą jautėsi rami ir laiminga, dėl nieko nesigraužė. Tačiau sielos gilumoje pajutau tamsius, neramius jausmus. Jie buvo silpni, bet priminė anksčiau ištikdavusius pykčio ir depresijos proveržius. Menkniekis, bet man nepatiko. Jai nereikėjo net tokio menkniekio. Pamėginau įsiskverbti giliau ir tada nutiko keistas dalykas. Mane supykino ir aš išlėkiau iš Lisos minčių. Per nugarą perbėgo šiurpas.

– Gerai jautiesi? – susirūpinus paklausė Lisa. – Jau pamaniau, kad susivemsi.

– Tai tik nervai, – pamelavau. Atsargiai pamėginau sugrįžti į jos mintis. Tamsos nebebuvo, ji pradingo be pėdsako. Gal vaistai vis dėlto tebeveikia? – Man viskas gerai.

Lisa parodė į laikrodį.

– Paskubėk, kad nepavėluotum.

– Po velniais! – susikeikiau. Lisa buvo teisi. Skubiai ją apkabinau. – Pasimatysim!

– Sėkmės! – sušuko man pavymui.

Perbėgusi Akademijos kiemą pamačiau savo mokytoją Dimitrijų Belikovą laukiantį prie hondos pilot . Kokia nuobodybė. Nesakau, kad tikėjausi Montanos kalnų keliais lėkti poršu, bet negi jis negalėjo rasti padoresnės mašinos?

– Žinau, žinau, – pasakiau išvydusi jo veidą. – Atsiprašau, kad vėluoju.

Prisiminusi, kad manęs laukia vienas svarbiausių testų gyvenime, staiga pamiršau Lisą ir jos vaistus. Norėjau ją saugoti, bet nieko nebus, jei nebaigsiu Akademijos ir netapsiu sergėtoja.

Dimitrijus kaip visad atrodė stulbinamai gražiai. Masyvus pastatas už mūsų nelyginant milžiniškas žvėris metė ilgus šešėlius. Pradėjo snigti. Žiūrėjau, kaip lengvos, purios snaigės lėtai leidžiasi ant žemės. Keletas nukrito ant jo tamsių plaukų ir akimirksniu ištirpo.