Райчел Мид - Šalčio dvelksmas

– Tai siaubinga, – pasakė Lisa nusipurtydama. Kristianas kilstelėjo, sunėrė savo pirštus su josios ir spustelėjo. Lisa atsakė tuo pačiu. Jiedu buvo taip įsimylėję, kad man nuo to saldumo sukildavo šleikštulys. Tiesa, dabar jausmai buvo kiek priblėsę, aišku, dėl skerdynių. – Sako, ten buvo šeši ar septyni strigojai. Ir kad žmonės padėjo pažeisti apsauginius žiedus.

Atrėmiau galvą į knygų lentyną. Taip, naujienos sklido išties greitai. Staiga man apsvaigo galva.

– Tai tiesa.

– Tikrai? – paklausė Kristianas. – Maniau, paprasčiausia paranoja?

– Ne. – Staiga supratau, kad niekas nežino, kur šiandien buvau. – Aš... aš ten buvau.

Lisos akys iš siaubo išsiplėtė, ji buvo sukrėsta. Net paprastai viskam abejingas Kristianas atrodė sunerimęs. Kitomis aplinkybėmis būčiau apsidžiaugusi, kad pavyko jį nustebinti.

– Juokauji, – pasakė nepatikliai.

– Maniau, tau kvalifikacinis egzaminas... – Lisa nutilo nebaigusi sakinio.

– Turėjo būti. Tik netinkamoj vietoj netinkamu metu. Ten gyveno sergėtojas, turėjęs mane vertinti. Kai su Dimitrijum įėjom į vidų...

Nutilau. Priešais akis iškilo kruvini kūnai Badikų namuose. Lisa susijaudino, tai patvirtino ir mūsų ryšys.

– Rouz, tau nieko nenutiko? – paklausė ji tyliai.

Nors Lisa buvo mano geriausia draugė, nenorėjau, kad žinotų, kaip išsigandau. Norėjau būti kieta.

– Ne, – iškošiau pro sukąstus dantis.

– Papasakok smulkiau, – paprašė Kristianas. Jo balse smalsumas pynėsi su kalte – suprato, kad negražu domėtis tokiomis baisybėmis, bet negalėjo susilaikyti. Impulsyvumas buvo būdingas mums abiem.

– Tai buvo... – Papurčiau galvą. – Nenoriu apie tai kalbėti.

Kristianas mėgino prieštarauti, bet Lisa perbraukė jo tamsius, žvilgančius plaukus. Švelnus perspėjimas jį nutildė. Nejaukiai tylėjome. Skaitydama Lisos mintis supratau, kad ji beviltiškai stengiasi pakeisti pokalbio temą.

– Tai sujauks visą šventinių lankymų grafiką, – galiausiai pasakė ji. – Turėjo atvykti Kristiano teta, bet dabar visi vengia keliauti, nenori niekur išleisti vaikų. Bijo, kad strigojai gali vėl pulti.

Nebuvau pagalvojus apie skerdynių padarinius. Iki Kalėdų buvo likusi mažiau nei savaitė. Paprastai tokiu metu morojų pasaulyje visi leisdavosi į keliones. Vaikai grįždavo namo pas tėvus, tėvai lankydavo vaikus mokyklose.

– Daug šeimų bus išskirtos, – sumurmėjau.

– Ir tai sušiks daugumą kilmingųjų susitikimų, – įsiterpė Kristianas. Rimtumas išnyko, jis vėl buvo kandžiai sarkastiškas. – Artėjant Kalėdoms visi varžosi, kuris kurį perspjaus rengdamas vakarėlį. Dabar dvės iš nuobodulio.

Neįtikėtina. Aš visą gyvenimą kovojau už morojus, o patys morojai mėgavosi asmeniniu gyvenimu – ypač kilmingieji. Jie kovojo savo žodinius ir politinius karus, o aš buvau linkus viską išsiaiškinti tiesiai. Tačiau Lisai, o ypač Kristianui, teko dreifuoti neramiuose vandenyse. Abu buvo iš kilmingų šeimų, vadinasi, traukė aplinkinių dėmesį tiek Akademijoje, tiek už jos ribų.

Jiems buvo netgi sunkiau nei daugumai kilmingų morojų. Kristiano šeima gyveno slegiama gėdos, kurią užtraukė Kristiano tėvai. Jie savo noru tapo strigojais, iškeitė magiją ir moralę į nemirtingumą ir norėdami išgyventi turėjo žudyti kitus. Ir nors dabar Kristiano tėvai jau negyvi, aplinkinių nepasitikėjimas neišblėso. Visi manė, kad Kristianas bet kurią akimirką gali tapti strigojum ir nusitempti paskui save kitus. O jo atšiaurumas ir juodas humoras tik kurstė tokias kalbas.

Į Lisą dėmesys krypo kaip į paskutinę savo giminės atstovę. Joks kitas morojus neturėjo tiek Dragomirų kraujo, kad galėtų nešioti jų pavardę. Jos būsimą vyrą su Dragomirais turės sieti kraujo ryšys, kad jų vaikai galėtų vadintis ta pavarde.

Galvodama apie tai staiga prisiminiau užrašą ant veidrodžio. Vėl sukilo šleikštulys. Pajutau užplūstant neviltį ir aklą įniršį, bet pamėginau viską nuleisti juokais.

– Gal kada pamėginkit viską išsiaiškinti kaip mes? Keletas smūgių kuo gražiausiai viską išsprendžia.

Lisa su Kristianu nusijuokė. Šypsena apnuogino jo iltis.

– Ką pasakysi? Lažinuosi, nugalėčiau tave dvikovoje.

– Norėtum, – nusijuokė Lisa. Nerimo kaip nebūta.

– Pamatysim, – atkirto Kristianas nenuleisdamas nuo jos akių.

Nuo jo balso jai suspurdėjo širdis. Pajutau juodą pavydą. Mes nuo vaikystės geriausios draugės, moku skaityti jos mintis. Tačiau faktas lieka faktu – dabar Kristianas jos gyvenime labai svarbus, ir jam atiteko vaidmuo, kuriam aš niekada netiksiu. Kita vertus, jų niekada nesies toks ryšys kaip mūsų. Taigi abu susitaikėm, – nors mums tai ir nepatiko, – kad turėsim dalytis Lisos dėmesiu. Tačiau kartais atrodydavo, kad mūsų paliaubos tuoj tuoj baigsis.

Lisa paglostė jam skruostą.

– Gražiai elkis.

– Aš ir elgiuosi gražiai, – jo balsas tebebuvo kimus. – Kartais tu pati to nenori...

Suaimanavusi atsistojau.

– Viešpatėliau, verčiau paliksiu judu vienus...

Lisa sumirksėjo ir susigėdusi nusisuko nuo Kristiano.

– Atleisk, – sumurmėjo ji. Skruostai raustelėjo. Jos oda buvo blyški kaip ir visų morojų, ir tai ją darė tik gražesnę. Nors kažin ar ji galėjo būti dar gražesnė. – Nereikia, neišeik...

– Viskas gerai, aš pavargus, – nuraminau ją. Kristianas per daug nenusiminė, kad išeinu. – Pasimatysim rytoj.

Jau benueinančią Lisa mane pašaukė:

– Rouz? Tau tikrai viskas gerai? Po to, ką išgyvenai?

Pažvelgiau į žalias jos akis. Susirūpinimas buvo toks nuoširdus ir gilus, kad man suskaudo krūtinę. Net jei ir esu artimiausias žmogus pasaulyje, nenorėjau, kad ji dėl manęs nerimautų. Tai mano pareiga ją saugoti. Ji neturėtų rūpintis mano saugumu, ypač jei strigojai tikrai nusitaikė į kilmingųjų šeimas.

Plačiai išsišiepiau.

– Viskas gerai. Jei dėl ko ir nerimauju, tai kad pradėsit plėšti vienas nuo kito drabužius man dar neišėjus.

– Tai gal verčiau eik, – kandžiai paragino Kristianas.

Lisa niuktelėjo jam alkūne, aš užverčiau akis.

– Labanakt, – atsisveikinau.

Vos tik atgręžiau jiems nugarą, lioviausi šypsotis. Į savo kambarį grįžau sunkia širdimi tikėdamasi, kad šiąnakt man nesisapnuos Badikos.

Trečias

Rytą skubant į treniruotę, bendrabutis jau ūžė. Manęs tai nenustebino. Miegas padėjo išstumti iš galvos kraupų vakarykštį reginį, nors žinojau, kad nei aš, nei kiti taip greit to nepamiršim.

Tačiau tyrinėdama veidus pastebėjau šį tą keisto. Be vakarykštės baimės ir nerimo, prisidėjo džiugus susijaudinimas. Keletas jaunesnių mokinių kažką aptarinėjo pašnibždomis ir spygavo iš džiaugsmo, mano bendraamžiai energingai gestikuliavo rankomis ir linksmai šypsojosi.

Aš aiškiai ką nors praleidau arba vakarykščiai įvykiai man tiesiog prisisapnavo. Sukaupiau visas valios pastangas, kad neimčiau klausinėti, kas atsitiko. Jei užtruksiu, pavėluosiu į treniruotę. Nors iš tiesų miriau iš smalsumo. Buvo surasti ir nužudyti strigojai bei jiems padėję žmonės? Būtų gerai, bet nuojauta kuždėjo ką kita. Darydama laukujes duris pasakiau sau, kad teks palaukti pusryčių, kol viską sužinosiu.

– Hetavėj, tu vėl čia, – kažkas šalia uždainavo.

Atsigręžiau ir nusišypsojau. Prie manęs pribėgo Meisonas Ešfordas, novicas ir geras mano draugas.

– Ar tau dvylika metų? – paklausiau ir nudrožiau į sporto salę.

– Greit sueis, – atkirto jis. – Vakar pasigedau tavo spinduliuojančios šypsenos. Kur buvai?

Matyt, žinia apie mano apsilankymą Badikų namuose dar nebuvo pasklidusi. Ir nors tai jokia paslaptis, nebuvau nusiteikusi aptarinėti kruvinų smulkmenų.