Райчел Мид - Šalčio dvelksmas

Žiūrint į negyvą sergėtojo veidą jos pilkose akyse suspindo liūdesys.

– Ak, Arturai, – atsiduso ji. Kaip ir Dimitrijus, Tamara sugebėjo išreikšti jausmus vos keletu žodžių. – Nemaniau, kad taip nutiks. Jis buvo mano mokytojas. – Dar kartą atsidusus Tamara atsistojo.

Jos veidas vėl tapo griežtas, lyg ant grindų būtų gulėjęs nepažįstamasis. Netikėjau savo akimis. Juk Arturas buvo jos mokytojas. Kaip ji geba taip tvardytis? Staiga įsivaizdavau ant grindų tysantį Dimitrijų. Ne. Ja dėta tikrai nesugebėčiau išlikti rami. Pasiusčiau, imčiau rėkti, daužytis. Trenkčiau kiekvienam, kuris pasakytų, kad viskas bus gerai.

Laimė, niekam niekada nepavyks nužudyti Dimitrijaus. Mačiau, kaip lengvai jis pribaigė strigojų. Jis nesužeidžiamas. Jis Dievas.

Kita vertus, toks buvo ir Arturas Šionbergas.

– Kaip jie tai padarė? – leptelėjau nesusivaldžiusi. Į mane įsmigo šešios poros akių. Laukiau griežto Dimitrijaus žvilgsnio, bet jis tiesiog pasitikslino:

– Klausi, kaip jį nužudė?

Tamara truktelėjo pečiais, veidas buvo rimtas.

– Taip pat, kaip kitus. Jis mirtingas kaip ir mes visi.

– Taip, bet jis... Arturas Šionbergas.

– Tu mums pasakyk, Rouz, – prabilo Dimitrijus. – Pati viską matei. Papasakok, kas čia nutiko.

Visi sužiuro į mane, dingtelėjo, kad gal tai ir yra testas. Prisiminiau, ką mačiau ir girdėjau. Susimąsčiau, kaip neįmanoma gali tapti įmanoma.

– Į namą laužtasi keturiose vietose, vadinasi, buvo mažiausiai keturi strigojai. Morojų buvo septyni... – Šeimininkai turėjo svečių, todėl tiek daug žuvusiųjų. Trys aukos – vaikai. – ...Dar trys – sergėtojai. Per daug aukų. Keturi strigojai nebūtų susitvarkę. Kokie šeši, ir tai, jei pirma būtų netikėtai užklupę ir nužudę sergėtojus. Tada persigandę šeimininkai nebebūtų priešinęsi.

– O kaip strigojai galėjo netikėtai užpulti sergėtojus? – paklausė Dimitrijus.

Dvejojau. Sergėtojai visada pasirengę.

– Buvo pažeisti apsauginiai žiedai. Paprastai magijos nesaugomuose namuose naktį budi sergėtojas. Čia kažkodėl nebudėjo.

Laukiau klausiant, kaip buvo pažeisti apsauginiai žiedai, bet veltui. Dimitrijui nereikėjo klausti. Visi tai žinojom. Visi matėm kuolelį. Man nugara vėl perbėgo šiurpas. Strigojams – būriui strigojų – padėjo žmonės.

Dimitrijus pritariamai linktelėjo, ir sergėtojai tęsė apžiūrą. Vonioje nusukau akis. Buvau ją apžiūrėjus anksčiau ir neturėjau jokio noro visko pamatyti dar kartą. Ten gulėjo negyvas vyras, sukrešėjęs jo kraujas buvo aptaškęs baltas plyteles. Be to, vonioje buvo šilčiau nei kambaryje prie verandos, ir kūnas buvo pradėjęs irti. Dvokas buvo nebaisus, bet juntamas.

Ant veidrodžio išvydau tamsiai raudoną užrašą. Anksčiau nebuvau jo pastebėjusi, nes dėmesį prikaustė lavonai. Rašyta buvo krauju.

Vargšeliai Badikos – jų liko vos keletas. Viena kilmingųjų šeima beveik sunaikinta. Greit kitų eilė.

Tamara pasišlykštėjusi nusigręžė nuo veidrodžio. Išėjus iš vonios žodžiai tebeaidėjo galvoje. Viena kilmingųjų šeima beveik sunaikinta. Greit kitų eilė.

Taip, Badikos buvo vienas mažesnių klanų, kita vertus, sunkiai tikėtina, kad nužudytieji buvo paskutiniai šio klano atstovai. Jų turi būti likę dar keli šimtai. Žinoma, toli gražu ne tiek, kiek, tarkim, Ivaškovų. Ši giminė itin plati. Tačiau Badikų tikrai liko daugiau nei kai kurių kitų kilmingųjų.

Pavyzdžiui, Dragomirų.

Lisa – vienintelė jų palikuonė.

Jei strigojai nusprendė praretinti kilmingųjų gretas, paprasčiausia nusitaikyti į Lisą. Morojų kraujas strigojams suteikia stiprybės, todėl šie taip jo trokšta. O žudyti kilminguosius skatina žiauri ir sadistiška prigimtis. Ironiška, kad strigojai nori sunaikinti morojų bendruomenę, nors dauguma patys kadaise jai priklausė.

Man niekaip iš galvos neišėjo veidrodis ir perspėjimas. Šokas ir baimė užleido vietą pykčiui. Kaip jie drįso? Kokie iškrypėliai gali išžudyti visą šeimą, sunaikinti visą giminę? Ypač jei patys anksčiau buvo tokie kaip mudvi su Lisa?

Mintys apie Lisą ir jos gyvybei gresiantį pavojų mane siutino. Jausmai užtemdė protą. Tarsi audros debesis, pasiruošęs bet kada pratrūkti. Staiga panorau perplėšti gerkles visiems strigojams.

Galiausiai įsėdusi į automobilį, taip trenkiau dureles, kad šios vos nenukrito.

Dimitrijus nustebęs pažvelgė į mane.

– Kas nors negerai?

– Dar klausi? – surikau netikėdama savo ausimis. – Pats ten buvai. Viską matei.

– Mačiau, – sutiko jis. – Bet automobilis dėl to nekaltas.

Užsisegiau diržą ir sužaibavau akimis.

– Nekenčiu jų! Nekenčiu jų visų! Gaila, manęs ten nebuvo – būčiau perplėšusi jiems gerkles!

Aš kone rėkiau. Dmitrijaus veidas liko ramus, bet mano isterija jį aiškiai nustebino.

– Tikrai taip manai? – paklausė jis. – Manai, būtum susitvarkius geriau už Arturą Šionbergą? Po to, kai pamatei, ką gali strigojai? Po to, ką savo kailiu pajutai užpulta Natali?

Nutilau. Susigrūmiau su Lisos pussesere Natali, kai ši virto strigoje – laimė, netrukus pasirodė Dimitrijus ir mane išgelbėjo. Neseniai tapusi strigoje – dar ganėtinai silpna – Natali svaidė mane po kambarį kaip skudurinę lėlę.

Užsimerkiau ir atsidusau. Kokia aš kvaiša. Mačiau, ką gali strigojai. Beviltiškas blaškymasis ir mėginimas visus išgelbėti būtų baigęsis mirtimi. Nors ketinu tapti sergėtoja, dar turiu daug ko išmokti – septyniolikmetė niekaip neįveiktų šešių strigojų.

Atsimerkiau.

– Atleisk, – pasakiau nusiraminusi. Pykčio kaip nebūta. Pati nesupratau, iš kur jis. Nors esu nekantri ir dažnai elgiuosi impulsyviai. Keista.

– Viskas gerai. – Dimitrijus spustelėjo man ranką. Paskui užvedė automobilį. – Buvo sunki diena. Mums visiems.

Kai apie vidurnaktį grįžome į Šv. Vladimiro akademiją, visi jau žinojo apie skerdynes. Vampyrų mokslo diena buvo ką tik pasibaigusi, o aš nemiegojau daugiau kaip parą. Akys merkte merkėsi, Dimitrijus liepė eiti į bendrabutį ir išsimiegoti. Jis kaip visad buvo budrus. Kartais pagalvodavau, ar išvis kada miega. Dimitrijus išėjo pasitarti su kitais sergėtojais, o aš pažadėjau griūti tiesiai į lovą. Tačiau jam dingus iš akių patraukiau į biblioteką. Turėjau pamatyti Lisą, o per mūsų ryšį jutau, kad ji ten.

Žingsniuojant iš bendrabučio į mokyklą buvo tamsu, nors į akį durk. Gausiai prisnigta, bet takas rūpestingai nuvalytas. Prisiminiau apleistus Badikų namus.

Gotikinio stiliaus milžiniškas mokyklos pastatas labiau tiko siaubo filmui. Viduje tvyrojo paslaptinga viduramžių dvasia. Didingos akmeninės sienos ir senoviniai paveikslai nederėjo prie kompiuterių ir fluorescencinių šviesų. Šiuolaikinės technologijos čia niekada neužgoš viduramžių dvasios.

Praėjusi elektroninius bibliotekos vartus pasukau į geografijos ir kelionių skyrių. Kaip ir tikėjausi, Lisa buvo ten – sėdėjo ant žemės nugara atsirėmusi į knygų lentyną.

– Labas, – pasisveikino pakeldama galvą nuo knygos, atremtos į sulenktą koją, ir nusibraukdama nuo veido šviesių plaukų sruogą. Jos draugas Kristianas gulėjo šalia, galvą pasidėjęs ant kitos, ištiestos, Lisos kojos. Pamatęs mane linktelėjo. Turint omeny kartais pasitaikančius mūsų nesutarimus, tas linktelėjimas prilygo šiltam apsikabinimui. Nors Lisa šypsojosi, per mūsų ryšį pajutau, kad ji susijaudinusi ir išsigandusi.

– Jau viską žinai? – paklausiau atsisėsdama šalia ir sukryžiuodama kojas.

Šypsena pradingo nuo Lisos veido, nerimas ir baimė sustiprėjo. Džiaugiausi, kad mus siejantis ryšys padeda ją saugoti, bet dabar neigiamų emocijų man jau pakako.