Райчел Мид: Šalčio dvelksmas

– Kas dar važiuoja? – paklausiau.

– Tik mudu.

Mano džiaugsmas virto ekstaze. Mudu su Dimitrijum. Vieni. Automobilyje. Ką gi, aš pasiruošus bet kokiems netikėtumams.

– Toli? – paklausiau patyliukais melsdamasi, kad lauktų kuo ilgesnis kelias. Pavyzdžiui, visa savaitė, pakeliui apsistojant prabangiuose viešbučiuose. O gal įstrigsim sniego pusnyse ir tik mūsų kūnų šiluma padės palaikyti gyvybę?

– Penkios valandos kelio.

– Ak.

Kiek mažiau, nei tikėjaus. Kita vertus, penkios valandos geriau negu nieko. Vis dar yra šansų užstrigti sniege.

Tamsus, apsnigtas kelias būtų pasirodęs sunkus žmogui, tačiau dampyrų regėjimas nepalyginamai geresnis. Žiūrėjau į tolį ir stengiausi negalvoti, kaip Dimitrijaus losjonas pripildo automobilio saloną gaivaus, aštraus kvapo, nuo kurio, atrodė, tuoj ištirpsiu. Prisiverčiau mintyti apie testą.

Tokiam testui nepasiruoši. Jį arba išlaikai, arba ne. Sergėtojai lanko novicus ir šnekasi apie jų pasiryžimą tapti sergėtojais. Tiksliai nežinau, ko jie klausinėja, bet metams bėgant susikaupė nemažai gandų. Sergėtojai vertina novicų charakterį ir pasiryžimą, o kai kuriuos pripažįsta netinkamais.

– Ar paprastai ne jie atvažiuoja į Akademiją? – paklausiau Dimitrijaus. – Aišku, mėgstu pasivažinėti, bet kodėl važiuojam mes?

– Važiuojam pas jį, ne pas juos. – Jo balse buvo justi silpnas rusiškas akcentas, visai nežymus, veikiau ne akcentas, o kilmės užuomina. Lažinuosi, kad angliškai jis kalba netgi taisyklingiau už mane. – Tai ypatingas atvejis ir jis daro mums paslaugą, todėl važiuojame mes.

– Kas jis?

– Arturas Šionbergas.

Staigiai pasisukau į Dimitrijų.

– Kas?

Arturas Šionbergas buvo gyva legenda. Vienas didžiausių strigojų žudikų tarp šiandieninių sergėtojų, be to, kadaise vadovavo Sergėtojų tarybai, kuri skiria sergėtojus morojams ir taip nulemia mūsų likimą. Vėliau jis atsistatydino ir grįžo saugoti vienos iš kilmingųjų šeimų – Badikų. Tačiau net ir atsistatydinęs tebebuvo garsus. Jo žygdarbiai įtraukti į mūsų mokymo programą.

– Ar daugiau niekas negalėjo? – paklausiau spigiu balsu.

Pastebėjau, kad Dimitrijus mėgina nuslėpti šypseną.

– Viskas bus gerai. Be to, jei išlaikysi Arčio testą, tau tai bus puiki rekomendacija.

Artis. Dimitrijus tujinasi su vienu iškiliausių visų laikų sergėtojų. Aišku, ir pats Dimitrijus nepaprastas sergėtojas, tai ko čia stebėtis.

Abu nutilome. Prikandau lūpą galvodama, ar atitiksiu Arturo Šionbergo standartus. Nors mano pažymiai buvo geri, bet pabėgimas ir muštynės, į kurias nuolat įsiveldavau, galėjo mesti šešėlį būsimai karjerai.

– Viskas bus gerai, – pakartojo Dimitrijus. – Tavo pranašumai nusveria trūkumus.

Kartais atrodydavo, kad Dimitrijus skaito mano mintis. Šyptelėjau ir išdrįsau pakelti į jį akis. Ir suklydau. Ilgas, lieknas kūnas, net sėdėdamas jis atrodė aukštas. Tamsių akių gelmė. Pečius siekiantys rudi plaukai, surišti į uodegą. Jo plaukai kaip šilkas – glosčiau, kai Viktoras Daškovas buvo užleidęs ant mūsų aistros kerus. Sukaupusi visą valią prisiverčiau lygiai kvėpuoti ir nusisukau.

– Ačiū, treneri, – paerzinau jį susmukdama sėdynėje.

– Aš čia, kad padėčiau, – atsakė jis ramiai, atsipalaidavęs. Paprastai Dimitrijus būdavo įsitempęs, pasiruošęs galimam užpuolimui. Tikriausiai nusprendė hondoje galįs jaustis saugus – bent jau tiek, kiek gali jaustis saugus šalia manęs. Ne man vienai sunku atsispirti mudviejų tarpusavio traukai.

– Žinai, kas tikrai padėtų? – paklausiau vengdama jo žvilgsnio.

– Hmm?

– Jei išjungtum šitą sušiktą muziką ir paleistum ką nors, kas buvo sukurta jau nugriovus Berlyno sieną.

Dimitrijus nusijuokė.

– Iš visų dalykų istoriją moki prasčiausiai, bet kažkodėl labai daug išmanai apie Rytų Europą.

– Ieškau medžiagos juokeliams, drauge.

Šypsodamasis jis perjungė radijo stotį. Suskambo kantri garsai.

– Ei, turėjau omeny ne tai! – sušukau.

Mačiau, kad jis vos tvardosi nesusijuokęs.

– Rinkis – viena arba kita.

Atsidusau.

– Tiek to. Grįžkim į devintą dešimtmetį.

Jis perjungė stotį, o aš sukryžiavusi rankas klausiausi neva europietiškos grupės dainos, kaip vaizdo klipai nužudė radijo žvaigždę. Jei būčiau galėjusi, būčiau sudaužiusi radiją.

Ir staiga penkių valandų kelias nebeatrodė toks trumpas, kaip maniau.

Arturas ir jo saugoma šeima gyveno prie I–90 greitkelio, nedideliame miestelyje netoli Bilingso. Morojų nuomonės dėl gyvenamosios vietos skyrėsi. Vieni tvirtino, kad saugiausia gyventi didmiesčiuose, kur vampyrai išnyksta minioje, o naktinis gyvenimas ne taip krinta į akis. Kiti, kaip Badikų šeima, rinkosi mažus miestelius – kuo mažiau žmonių tave matys, tuo mažiau pastebės.

Įkalbėjau Dimitrijų sustoti pakelės užkandinėje, paskui dar užsukom į degalinę, taigi Badikų namus pasiekėm tik vidurdienį. Namas buvo paprastas, vieno aukšto, dengtas pilku medžiu, su dideliais langais – žinoma, tamsintais. Atrodė naujas ir brangus, ir nors stovėjo nuošalioje vietovėje, kaip tik tokiame name, mano įsitikinimu, ir turėjo gyventi kilmingųjų šeimos.

Iššokau iš automobilio, batai įsmuko į purų sniegą, po juo sugurgždėjo žvirgždas. Diena buvo rami, pūstelėdavo tik reti vėjo gūsiai. Mudu su Dimitrijum nužingsniavom prie namo akmenukais grįstu takeliu. Mačiau, kaip jis surimtėjo, nors šiaip buvo nusiteikęs pakiliai kaip ir aš. Abu jautėmės prasikaltę dėl smagios kelionės.

Koja slystelėjo ant apledėjusio takelio ir Dimitrijus akimirksniu ištiesė ranką, kad mane prilaikytų. Apėmė keistas déjà vu , prisiminiau tą vakarą, kai pirmąkart susitikom – tada jis irgi prilaikė mane, kad nepargriūčiau. Ir šaltyje ranka buvo šilta, šiluma skverbėsi net pro storą palto medžiagą.

– Viskas gerai? – paklausė jis mane paleisdamas. Didžiai nusivyliau.

– Taip, – atsakiau nudelbdama akis į apledėjusį takelį. – Negi jie nebarsto ledo druska?

Pasakiau juokais, bet Dimitrijus staiga sustojo. Jo žvilgsnis tapo budrus. Jis nusigręžė ir apžvelgė namą supančius apsnigtus laukus. Jau norėjau klausti, bet Dimitrijaus elgesys mane sulaikė. Jis ilgokai tyrinėjo namą, tada nužvelgė apledėjusį takelį, paskui kelią, padengtą sniegu ir išmargintą mūsų pėdsakų.

Dimitrijus lėtai nuėjo prie paradinių durų, aš sekiau iš paskos. Ten jis dar kartą stabtelėjo, šįkart patyrinėti durų. Jos nebuvo atviros, bet ir neuždarytos. Atrodė, lyg paskubomis privertos. Durų kraštai subraižyti, lyg kažkas būtų laužęsis. Dabar joms atidaryti užteko menkiausio stumtelėjimo. Dimitrijus lengvai pirštais perbraukė durų kraštą, iš jo burnos kilo garas. Paliesta rankena trakštelėjo tarsi sulaužyta.

Galiausiai jis tyliai pasakė:

– Rouz, palauk automobilyje.

– Bet...

– Eik.

Tik vienas žodis, bet jo užteko. Vienu skiemeniu jis man priminė, kaip gali svaidyti žmones ir perverti kuoleliu strigojus. Pasukau atgal apsnigta pievele, vengdama slidaus takelio. Dimitrijus nejudėjo, kol įsėdau į automobilį ir kuo tyliau uždariau dureles. Tada labai tyliai pravėrė vos besilaikančias duris ir pradingo viduje.

Degdama smalsumu suskaičiavau iki dešimties ir išlipau.

Supratau negalinti eiti jam įkandin, bet man buvo smalsu, kas čia nutiko. Nevalyti keliai ir takeliai bylojo, kad čia negyvenama jau kelias dienas. Aišku, gal Badikos tiesiog nebuvo niekur išėję. Jie galėjo tapti paprasčiausio įsilaužimo aukomis arba ko nors išsigąsti – tarkim, strigojų. Tai patvirtino ir apsiniaukęs Dimitrijaus veidas, nors tokia prielaida atrodė mažai tikėtina, nes juos saugojo pats Arturas Šionbergas.