Райчел Мид - Šalčio dvelksmas

– Aišku. Kaip matau, išties mane perkandai. Ką gi, vesk pamoką pati. Aš palauksiu, kada prireiks mano pagalbos.

Jis įsikišo kuolelį į odinį dėklą, kabantį prie diržo, ir patogiai atsirėmė į sieną susikišęs rankas į kišenes. Maniau, juokauja, bet kai nepasakė nieko daugiau, supratau, jog kalbėjo rimtai. Truktelėjau pečiais ir ėmiau kloti savo žinias.

– Sidabras veikia visas magiškas būtybes – jis gali ir padėti, ir pakenkti. Šie kuoleliai nepaprastai galingi, nes juos kaldina keturi morojai, kiekvienas valdo skirtingą elementą. – Staiga kai ką prisiminus susiraukiau. – Žinoma, tik ne dvasios elementą. Tai ypač galingas ir vienintelis ginklas, galintis sužeisti strigojus, o įsmeigtas į širdį – netgi nužudyti.

– Ar kuolelis gali sužeisti tave?

Papurčiau galvą.

– Ne. Na taip, jei kas pervertų širdį, bet nepakenktų man taip, kaip, tarkim, morojams. Jiems užtenka menkiausio įbrėžimo – poveikis būna labai stiprus. Aišku, ne toks stiprus kaip strigojams. Žmonėms jie irgi nekenkia.

Nutilau ir susimąsčiusi pažvelgiau pro langą. Šaltis buvo išpaišęs stiklus žėrinčiais raštais, bet aš jų nemačiau. Paminėjus žmones ir kuolelius mintimis grįžau į Badikų namus. Galvoje sukosi kruvini vaizdiniai.

Pamačiusi, kad Dimitrijus mane stebi, nusikračiau prisiminimų ir pasakojau toliau. Dimitrijus retkarčiais linktelėdavo ar ko nors paklausdavo. Laikas ėjo ir aš tikėjausi, kad jis mane nutrauks ir pradėsim tikrą treniruotę. Tačiau tik likus dešimčiai minučių jis privedė mane prie manekeno – šviesiaplaukio vyro su ožio barzdele. Dimitrijus išsiėmė kuolelį, bet man nedavė.

– Kur jį smeigsi? – paklausė.

– Tiesiai į širdį, – atrėžiau susierzinusi. – Kartojau šimtus sykių. Gal jau duosi?

Jis nusišypsojo.

– O kur yra širdis?

Pažiūrėjau į jį netikėdama savo ausimis. Jis abejingai gūžtelėjo pečiais.

Po dramatiškos pauzės dūriau pirštu į kairę manekeno krūtinės pusę. Dimitrijus papurtė galvą.

– Širdis yra ne čia.

– Aišku, čia. Visi deda ranką prie širdies duodami priesaiką ar giedodami himną.

Dimitrijus nenuleido nuo manęs akių.

Pasisukau į manekeną ir ėmiau tyrinėti. Prisiminiau, kur reikia sudėti rankas atliekant dirbtinį kvėpavimą. Bakstelėjau į krūtinės vidurį.

– Čia?

Dimitrijus tik kilstelėjo antakį. Paprastai mane tai žavėdavo, bet šiandien suerzino.

– Nežinau. O tau kaip atrodo?

– Aš tavęs klausiu!

– Neturėtum klausti. Negi jums nedėsto fiziologijos?

– Dėstė, tik aš tuo metu atostogavau, prisimeni? – Parodžiau į kuolelį. – Ar galiu jį bent paliesti? Prašau.

Dimitrijus darkart išmetė kuolelį, šis žybtelėjo ore ir pagautas pradingo dėkle.

– Kai susitiksim kitąkart, turėsi man pasakyti, kur yra širdis. Tiksliai. Ir kas gali sutrukdyti ją pasiekti.

Mečiau į jį įtūžio kupiną žvilgsnį, kuris, sprendžiant iš jo veido, jam anaiptol nepasirodė toks grėsmingas. Devynis iš dešimties kartų manydavau, Dimitrijus – seksualiausias vyras žemėje. Tačiau kartais...

Į pirmą pamoką – gynybą – nuėjau subjurusios nuotaikos.

Buvo nesmagu pasirodyti prieš Dimitrijų neišmanėle, be to, labai norėjau išmokti naudotis kuoleliu. Todėl per treniruotę liejau savo įniršį ant visų, kas pasipainiojo po ranka. Arba po koja. Baigiantis treniruotei niekas nebenorėjo su manim kautis. Netyčia pataikiau Meredit – vienai iš nedaugelio klasės draugių – taip smarkiai, kad suskaudo per apsaugą. Bus baisi mėlynė ir ji pažiūrėjo į mane taip, tarsi būčiau tai padarius tyčia. Atsiprašiau, bet ji neatleido.

Po treniruotės mane vėl susirado Meisonas.

– O varge, – pasakė jis tyrinėdamas mano veidą. – Kas tave taip įsiutino?

Išklojau jam savo širdžių ir kuolelių versiją.

Mano susierzinimui, jis nusijuokė.

– Kaip gali nežinoti, kur yra širdis? Turint omeny, kiek esi jų sudaužiusi.

Mečiau į jį tokį pat įtūžio kupiną žvilgsnį kaip ir į Dimitrijų. Šįkart suveikė. Meisonas išblyško.

– Belikovas – žiaurus sadistas, kurį reikėtų įmesti į pasiutusių gyvačių duobę už tai, kaip šįryt su tavim pasielgė.

– Ačiū, – atsakiau rimtai. Paskui susimąsčiau. – O gyvatės būna pasiutusios?

– Kodėl ne? Visi kiti tai būna. – Meisonas atidarė man duris. – Nors turbūt žąsys piktesnės už gyvates.

Pašnairavau.

– Žąsys pavojingesnės už gyvates?

– Kada nors jas lesinai? – paklausė jis veltui mėgindamas išlaikyti rimtą veidą. – Klastingi paukščiai. Jei tave įmestų į gyvačių duobę, mirtum akimirksniu. O žąsys žnaibytų kelias dienas. Amžina kančia.

– Oho. Nė nežinau, stebėtis ar baisėtis tavo šnekomis.

– Tiesiog norėjau kuo kūrybingiau apginti tavo garbę.

– Niekad man neatrodei pernelyg kūrybingas, Meisi.

Stovėjom šalia klasės. Meisonas buvo atsipalaidavęs, bet balse pajutau dar kai ką.

– Rouz, šalia tavęs galiu būti kaip niekad kūrybingas.

Tebekikenau iš juokelio apie žąsis ir staiga nutilau. Nustebusi pažvelgiau į Meisoną. Visada laikiau jį simpatišku, bet matydama rimtą, svajingą žvilgsnį pirmąkart pamaniau, kad jis gali būti seksualus.

– Jūs tik pažiūrėkit, – nusijuokė jis. – Rouz neteko žado. Ešfordas – Hetavėj 1:0.

– Tiesiog nenoriu virkdyti tavęs prieš kelionę. Menkas džiaugsmas, jei sulaužysiu tau kaulus dar nepasikėlus ant kalno.

Jis nusijuokė ir mudu nuėjome į klasę. Sergėtojų teorijos pamoka vykdavo klasėje, ne treniruočių salėje. Pagaliau pailsėsiu nuo fizinių pratimų. Šiandien priešais klasę stovėjo trys sergėtojai – ne iš Akademijos. Pirmieji svečiai, susipratau. Į Akademiją rinkosi tėvai ir jų sergėtojai, kad palydėtų vaikus į slidinėjimo kurortą. Iškart susidomėjau.

Vienas iš sergėtojų buvo aukštas ir senas, mažiausiai šimto metų. Užteko vieno žvilgsnio, kad suprastum – su juo menki juokai. Kitas maždaug Dimitrijaus amžiaus. Oda tamsi, o sudėjimas toks, jog kelios mergaitės iškart susileido.

Trečioji sergėtoja buvo moteris. Kaštoniniai plaukai trumpi ir garbanoti, tamsios akys žvelgė susimąsčiusios. Kaip jau minėjau, dauguma dampyrių verčiau augindavo vaikus, negu tapdavo sergėtojomis. Buvau viena iš nedaugelio, pasirinkusių sergėtojų profesiją, todėl visada džiaugiausi proga susipažinti su kitomis – kaip Tamara.

Bet ten buvo ne Tamara. Ją pažinojau daug metų, visada gerbiau ir žavėjausi. Tačiau dabar pajutau neapykantą. Neapykantą, pyktį ir įtūžį.

Priešais klasę stovėjo mano motina.

Ketvirtas

Netikėjau savo akimis. Dženina Hetavėj. Mano motina. Garsioji, niekada neaplankanti motina. Nors ir negalėjo lygintis su Arturu Šionbergu, tarp sergėtojų ji buvo pakankamai garsi. Nemačiau jos daug metų, ji nuolat dalyvaudavo kokiose nors beprotiškose misijose. O dabar Akademijoje stovi priešais mane, nors nė nepasivargino pranešti, kad atvyksta. Še tau ir motinos meilė.

Beje, kokį velnią ji čia veikia? Atsakymą sužinojau netrukus. Visi į Akademiją atvykę morojai atsivežė sergėtojus. Motina atlydėjo keletą kilmingųjų iš Selskių klano.

Tyliai susmukau kėdėje jausdama per nugarą einantį šiurpą. Ji mane matė, bet jos dėmesys buvo sutelktas kitur. Mūvėjo džinsus, vilkėjo smėlio spalvos marškinėlius ir patį nykiausią džinsinį švarkelį, kokį man yra tekę matyti. Būdama vos metro penkiasdešimties tarp kitų sergėtojų atrodė it nykštukė, tačiau laikėsi labai tiesiai.

Mūsų mokytojas Stenas pristatė svečius ir paaiškino, kad jie dalyvaus pratybose.