Райчел Мид - Šalčio dvelksmas

– Gerai. Labai gerai.

Nustebusi pažvelgiau. Šiaip jau pagyrimais jis nesišvaistydavo.

– Tikrai?

– Atrodo, lyg jau daug metų jį naudotum.

Eidama iš salės nusišypsojau. Tačiau prie durų išvydau manekeną raudonais garbanotais plaukais. Prisiminiau, kas nutiko per Steno pamoką. Susiraukiau.

– Ar kitąkart galėsiu nusmeigti šitą?

Dimitrijus vilkosi ilgą odinį apsiaustą. Panašų į kaubojišką, nors pats to nieku gyvu nebūtų pripažinęs. Dimitrijus slapta žavėjosi laukiniais Vakarais. Aš to nesupratau, kaip, beje, ir jo muzikinio skonio.

– Tai nesveika, – pareiškė jis.

– Būtų dar geriau, jei galėčiau kuolelį suvaryti jai, – sumurmėjau persimesdama per petį kuprinę. Išėjom į lauką.

– Jėga savo bėdų neišspręsi, – tarė jis išmintingai.

– Ji turi bėdų, ne aš. Be to, maniau, kad jėga – mano mokslų pagrindas?

– Tik prieš tuos, kurie jos griebiasi pirmi. Mama tavęs nepuolė. Judvi tiesiog pernelyg panašios.

Sustojau.

– Aš visai į ją nepanaši! Na gerai... mūsų panašios akys. Bet aš daug už ją aukštesnė. Ir mano plaukai visiškai kitokie. – Parodžiau uodegą, lyg Dimitrijus nebūtų žinojęs, kad mano tankūs tamsiai rudi plaukai neprimena kaštoninių motinos garbanų.

Jis žiūrėjo į mane su šypsena, bet akys buvo griežtos.

– Kalbu ne apie jūsų išvaizdą ir tu tai gerai žinai.

Nusisukau nuo to visa žinančio žvilgsnio. Susižavėjau Dimitrijumi vos susipažinusi – ir ne vien dėl išvaizdos. Jaučiau, kad jis supranta mane tada, kai pati savęs nesuprantu. Ir buvau tikra, jog kartais suprantu jį, kai jis pats nesupranta savęs.

Blogiau buvo, kad jis turėjo bjaurų įprotį pastebėti tas mano savybes, kurių norėjau tikėti neturinti.

– Manai, pavydžiu jai?

– Tikrai pavydi? – Negalėjau pakęsti, kai į klausimą jis atsakydavo klausimu. – Jei taip, ko konkrečiai?

Pažvelgiau į Dimitrijų.

– Nežinau. Gal jos reputacijos. Gal to, kad karjerai ji skiria daugiau laiko nei man. Nežinau.

– Manai, kad ji prastai pasirodė?

– Taip. Ne. Nežinau. Ji kalbėjo taip... nežinau... lyg girdamasi. Lyg darytų tai dėl šlovės. – Kreivai šyptelėjau. – Dėl tatuiruočių. – Sergėtojai, nužudę strigojų, gaudavo žaibo formos tatuiruotę. Tatuiruotės buvo daromos ant sprando ir rodė sergėtojo patirtį.

– Manai, verta susitikti su strigojais dėl kelių tatuiruočių? Tikėjausi, Badikų namuose šio to išmokai?

Pasijutau kvailai.

– Aš ne...

– Eime.

Sustojau.

– Ką?

Ėjom bendrabučio link, bet dabar jis galva parodė į priešingą pusę.

– Noriu tau šį tą parodyti.

– Ką?

– Kad ne visais kovų randais reikia didžiuotis.

Penktas

Nesupratau, ką Dimitrijus turi galvoje, bet paklusniai nusekiau iš paskos.

Mano nuostabai, jis išsivedė mane iš Akademijos ir mudu atsidūrėm miške. Akademijai priklausė nemažai žemių, ne visos jos buvo naudojamos. Kartais atrodydavo, kad šioje atokioje Montanos dalyje esanti Akademija – paskutinis civilizacijos ramstis.

Ilgokai ėjom tylėdami, mums po kojom gurgždėjo žmogaus pėdos nepaliestas sniegas. Čiulbėjimu sveikindami tekančią saulę praskrido keli paukščiai, o šiaip ten nebuvo nieko, be visžalių spygliuočių nuo sniego apsunkusiomis šakomis. Dimitrijus žengė plačiais žingsniais, ir aš, klimpdama į sniegą, vos spėjau įkandin. Netrukus išvydau tamsius kažkokio pastato kontūrus.

– Kas čia? – paklausiau. Nespėjus jam atsakyti supratau, kad tai rąstų trobelė. Įsižiūrėjus atidžiau pamačiau, kad rąstai seni ir kai kur supuvę. Stogas įgriuvęs.

– Senasis stebėjimo postas, – pasakė Dimitrijus. – Čia gyvendavo sergėtojai, saugoję Akademiją nuo strigojų.

– Kodėl dabar jis apleistas?

– Trūksta sergėtojų. Be to, morojai apsaugojo Akademiją apsauginiais žiedais, todėl daug kas mano, jog sergėtojai čia nebereikalingi.

Jei tik žmonės nepažeis žiedų, pamaniau sau.

Iš pradžių vis dar vyliausi, kad Dimitrijus atsivedė mane į romantišką vietelę, bet paskui kitapus trobelės išgirdau balsus. Pajutau pažįstamą jausmą. Ten buvo Lisa.

Mudu su Dimitrijum apėjom trobelę ir išvydom stulbinamą reginį. Ant nedidelio užšalusio tvenkinio čiužinėjo Lisa su Kristianu. Su jais buvo nepažįstama moteris, atgręžusi mums nugarą. Kai grakščiai sustojo, pamačiau tik juodus kaip varno plunksnos plaukus.

Pamačiusi mane Lisa nusišypsojo.

– Rouz!

Kristianas pažiūrėjo į mane taip, lyg būčiau sugadinusi visą romantiką.

Lisa atsargiai pričiuožė prie tvenkinio krašto. Ji ne itin tvirtai laikėsi ant pačiūžų.

Žvelgiau į ją sutrikusi – ir su pavydu.

– Ačiū, kad pasikvietėt ir mane.

– Maniau, neturi laiko, – pasakė ji. – Be to, tai paslaptis. Mes neturėtume čia būti. – Tą patį jiems galėjau pasakyti ir aš.

Prie Lisos pričiuožė Kristianas, o neilgai trukus ir nepažįstamoji.

– Nutarei išardyti privatų vakarėlį, Dimka? – paklausė ji.

Nesupratau, į ką ji kreipiasi, kol neišgirdau Dimitrijaus juoko. Jis retai juokdavosi, tad mano nuostaba dar labiau išaugo.

– Rouz neįmanoma sulaikyti nuo draudžiamų vietų. Anksčiau ar vėliau ji ten atsiranda.

Moteris nusišypsojo ir staigiu judesiu atmetė ant veido užkritusius ilgus juodus plaukus. Niekada nepasižymėjau savitvarda, tad teko sukaupti visas valios pastangas, kad nesurikčiau. Trikampiame veide švietė žydros Kristiano akys. Besišypsančios lūpos buvo švelnios ir meilios, pagyvintos rausvu blizgiu, išryškinančiu gražius veido bruožus.

Tačiau per kairį skruostą, darkydami baltą odą, ėjo tamsiai raudoni randai. Atrodė, lyg kas nagais būtų iškabinęs dalį mėsos. Supratau, kad taip ir nutiko.

Sunkiai nurijau seilę. Staiga toptelėjo, kas ji. Kristiano teta. Tapę strigojais, jo tėvai grįžo sūnaus, tikėdamiesi vėliau paversti strigojum. Smulkmenų nežinojau, tik tiek, kad teta jį apgynė. Kaip jau sakiau, strigojai mirtinai pavojingi. Ji atitraukė jų dėmesį iki pasirodant sergėtojams, bet nukentėjo pati.

Moteris atkišo man pirštinėtą ranką.

– Taša Ozera, – prisistatė. – Daug apie tave girdėjau, Rouz.

Grėsmingai pažvelgiau į Kristianą ir Taša nusijuokė.

– Nesijaudink, vien tiktai gera.

– Nieko panašaus, – paprieštaravo Kristianas.

Ji liūdnai palingavo galvą.

– Nesuprantu, kodėl jis toks laukinis. Nieko neperėmė iš manęs.

Akivaizdu, pamaniau.

– Ką čia veikiat? – paklausiau.

– Norėjau praleisti su jais daugiau laiko. – Taša susiraukė. – Bet nemėgstu Akademijos. Ji ne itin svetinga...

Iš pradžių nieko nesupratau. Paprastai apsilankius kilmingiesiems visi nerdavosi iš kailio. Paskui staiga paaiškėjo.

– Dėl to... Dėl to, kas atsitiko?

Jei taip buvo elgiamasi su Kristianu dėl jo tėvų, panieką galėjo pajusti ir jo teta.

Taša gūžtelėjo pečiais.

– Yra, kaip yra. – Ji pasitrynė rankas ir iškvėpė į šaltą orą garų kamuoliuką. – Bet nestovėkim čia, užsikurkim viduje židinį.

Ilgesingai žvilgtelėjusi į ledą nusekiau paskui kitus į trobelę. Viduje buvo tuščia, dulkina ir nešvaru. Vienintelis kambarys. Kampe stovėjo siaura neužklota lova, keliose tuščiose lentynose kadaise, matyt, buvo laikomas maistas. Tačiau trobelėje buvo židinys ir veikiai mes šildėmės prie ugnies. Taša išsitraukė maišelį zefyrų kepti židinyje.

Kramsnojant zefyrus Lisa su Kristianu bendravo laisvai, kaip įpratę. Mano nuostabai, taip pat laisvai ir lengvai šnekučiavosi ir Taša su Dimitrijum. Jie tikrai buvo pažįstami iš seniau. Tiesą sakant, dar nebuvau mačiusi jo tokio atsipalaidavusio. Su manim net būdamas švelnus išlikdavo rimtas. Su Taša jis plepėjo ir juokėsi.