Райчел Мид - Šalčio dvelksmas

– Apie tai, – iškošė ji pro sukąstus dantis, – tu nieko nežinai. Taškas.

Susvyravau nuo smūgio, bet apsidžiaugiau palietusi jautrią stygą. Nenutuokiau, kas mano tėvas. Žinojau tik tiek, kad jis turkas. Iš motinos paveldėjau puikią figūrą ir dailų veidą – dideliam pasitenkinimui, gražesnį už mamos, bet kitais bruožais atsigimiau į jį. Tamsi oda, tamsūs plaukai ir akys.

– Kaip tai nutiko? – neatlyžau. – Kai lankeisi Turkijoje? Susipažinai su juo turguje? Ar viskas buvo dar paprasčiau? Prisiminei Darviną ir nutarei susirasti geriausią genų rinkinį? Žinau, kad manęs susilaukei tik iš pareigos, todėl pasistengei, kad sergėtojų gretas papildytų geriausias pavyzdys.

– Rozmari, – įspėjamai sušvokštė ji. – Nors kartą gyvenime patylėk.

– Kodėl? Išsigandai, kad suteršiu tavo nepriekaištingą reputaciją? Juk nesiskiri nuo kitų dampyrių. Pasidulkinai su juo ir...

Ne veltui sakoma: „Neperšokęs per griovį nesakyk op.“ Apsvaiginta žodinės dvikovos sėkmės atsidūriau per arti raudonos linijos. Peržengusi ją būčiau padovanojusi motinai tašką, todėl pamėginau išsilaikyti ir kirsti. Deja, gavau greitą, kietą, nors ir draudžiamą smūgį kumščiu. Ji rėžė man į veidą iš visų jėgų ir aš kritau aukštielninka ant kietų salės grindų, susitrenkiau nugarą ir galvą. Negana to, dar peržengiau linijas. Po velniais.

Galvą pervėrė skausmas, akyse aptemo, pasipylė žiežirbos. Motina palinko prie manęs.

– Rouz? Rouz, kaip tu? – jos balsas buvo kimus ir išsigandęs. Pasaulis plaukė prieš akis.

Atsipeikėjau Akademijos klinikoje. Kažkas pašvietė lempele į akis ir ėmė uždavinėti pačius nesąmoningiausius klausimus.

– Koks tavo vardas?

– Ką? – paklausiau markstydamasi nuo šviesos.

– Koks tavo vardas?

Atpažinau daktarę Olendski.

– Pati žinot.

– Norėčiau, kad pasakytum.

– Rouz. Rouz Hetavėj.

– Ar prisimeni, kada tavo gimtadienis?

– Aišku. Kodėl uždavinėjat man tokius nesąmoningus klausimus? Pametėt mano kortelę?

Daktarė Olendski pabrėžtinai atsiduso ir nuėjo nusinešdama erzinančią lempelę.

– Rodos, ji sveika, – išgirdau kažkam sakant. – Tačiau norėčiau, kad pasiliktų čia visai dienai – įsitikinčiau, ar nėra smegenų sukrėtimo. Apie treniruotes, savaime suprantama, negali būti nė kalbos.

Popietę prasnūduriavau, nes daktarė Olendski vis pasirodydavo su kokiais nors testais. Dar ji man davė ledo ir liepė laikyti prispaudus prie veido. Pasibaigus pamokoms teikėsi mane paleisti.

– Žinai, Rouz, turėtum įsigyti nuolatinio paciento kortelę. – Ji šyptelėjo. – Panašiai kaip tie, kurie kenčia nuo chroniškos alergijos ar astmos. Negaliu prisiminti nė vieno mokinio, kuris čia būtų apsilankęs tiek kartų per tokį trumpą laiką.

– Ačiū, – padėkojau nė kiek nesusiviliojusi tokia privilegija. – Tai smegenų sukrėtimo nėra?

Ji papurtė galvą.

– Ne. Nors galvą skaudės. Prieš išeinant duosiu vaistų. – Staiga daktarė paliovė šypsotis ir susinervino. – Jei atvirai, Rouz, labiausiai nukentėjo tavo veidas.

Šokau iš lovos.

– Kaip tai nukentėjo veidas?

Olendski linktelėjo į veidrodį, kabantį virš kriauklės kitame palatos gale. Pribėgau ir pažvelgiau.

– Tai kalė!

Visa kairė veido pusė, ypač po akim, raudonavo nuo kraujosruvų. Apimta nevilties atsigręžiau į daktarę.

– Juk tai greitai praeis, ar ne? Jei laikysiu pridėjus ledą...

Ji papurtė galvą.

– Ledas padės, bet bijau, kad liks bjauri mėlynė. Rytoj bus blogiausia, bet per kokią savaitę turėtų praeiti. Netrukus atrodysi kokia buvus.

Iš klinikos išėjau svaigstančia galva, nors su trauma tai neturėjo nieko bendro. Per savaitę? Kaip daktarė Olendski gali taip ramiai apie tai kalbėti? Negi ji nesupranta, kas nutiko? Per Kalėdas ir slidinėjimo išvyką atrodysiu kaip mutantė. Man po akim mėlynė. Didžiulė mėlynė.

Ir ją man įstatė motina.

Septintas

Piktai pastūmiau dvivėres morojų bendrabučio duris. Drauge įsiveržė sniego gūsis, į mane sužiuro visi vestibiulyje. Kai kurie tiesiog akiplėšiškai spoksojo. Stengiausi nekreipti dėmesio. Viskas gerai. Nėra ko psichuoti. Novicai dažnai susižeidžia. Netgi labai dažnai. Sutinku, mano mėlynė pastebimesnė už paprastą sužeidimą, bet juk kada nors praeis, ar ne? Be to, niekas nežino, kas ją įstatė.

– Tai gavai į akį nuo mamos?

Sustingau. Tą sarkastišką sopraną bet kur būčiau pažinusi. Atsigręžusi susidūriau su žydromis Mijos Rinaldi akimis. Garbanoti šviesūs plaukai krito ant veido, kuris būtų buvęs simpatiškas, jei ne klastinga šypsenėlė.

Metais už mus jaunesnė Mija paskelbė karą Lisai (taigi kartu ir man) norėdama pažiūrėti, kuri pirma sušiks kitai gyvenimą. Karą, kurį, reikia pridurti, pradėjo ji pati. Ji pakabino buvusį Lisos draugą (galiausiai Lisa nusprendė, kad jai jo nereikia) ir ėmė skleisti šlykščiausius gandus.

Mijos neapykanta turėjo šiokį tokį pagrindą. Lisos vyresnysis brolis Andrė – jis žuvo per avariją, kurioje teoriškai žuvau ir aš – šlykščiai pasielgė su Mija, kai ji pradėjo mokytis Akademijoje. Ir jei ji nebūtų buvus tokia kalė, man jos net būtų buvę gaila. Andrė pasielgė niekšiškai ir ji turėjo teisę pykti, tik nemanau, kad buvo sąžininga keršyti už tai Lisai.

Ir nors mudvi su Lisa karą galiausiai laimėjom, Mija nežinia kodėl vėl stvėrėsi senų darbelių. Nors elitas nuo jos nusigręžė, ji sugebėjo susigrąžinti nedidelį būrelį draugų. Bjaurūs ar ne, bet lyderiai visuomet pritraukia pasekėjus.

Jau buvau pasimokius, kad devyniais atvejais iš dešimties geriausia nekreipti į ją dėmesio. Bet dabar kaip tik ir buvo tas dešimtas kartas – juk neįmanoma nekreipti dėmesio, jei kažkas visam pasauliui apskelbia, kad gavai į akį nuo motinos (tegu tai ir tiesa). Sustojau ir atsigręžiau. Mija stovėjo šalia automato, ji žinojo, kad nenutylėsiu. Nesivarginau paklausti, iš kur ją pasiekė tokios naujienos. Akademijoje retai pavykdavo išlaikyti paslaptį.

Pamačius mano veidą jos akys nušvito džiaugsmu.

– Oho. Ne veltui sakoma – kiekvienai motinai savas vaikas gražiausias.

Cha. Koks sąmojis. Kam nors kitam būčiau net paplojusi.

– Kam, jei ne tau, žinoti apie sumušimus? – atkirtau. – Kaip tavo nosis?

Ledinė Mijos šypsena virptelėjo, bet ji neketino pasiduoti. Prieš mėnesį sulaužiau jai nosį – ir ne kur kitur, o per mokyklos šokius. Nosis sugijo, bet liko kreivoka. Plastinė operacija būtų nesunkiai ją pataisiusi, bet, kiek teko girdėti apie Mijos šeimos finansinę padėtį, operacijos teks palūkėti.

– Geriau, – atšovė ji. – Laimė, man ją sulaužė psichopatė kekšė, o ne artimas žmogus.

Pasistengiau išlaužti psichopatės šypseną.

– Taip, artimas žmogus suduoda netyčia. O psichopatės kekšės trenkia negalvodamos.

Paprastai jai užtekdavo pagrasinti, bet dabar aplink buvo per daug morojų, tad ji neišsigando. Ir Mija tą suprato. Būčiau galėjusi ją pamokyti – taip buvo nutikę ne kartą, – bet pastaruoju metu stengiausi tvardytis.

– Nelabai panašu į nelaimingą atsitikimą, – neatstojo ji. – Negi nėra taisyklių, draudžiančių smūgiuoti į veidą? Tai peržengia visas ribas...

Jau žiojausi atsikirsti, bet staiga supratau, kad negaliu. Mija teisi – per treniruotes nesitaikoma aukščiau kaklo. Mano trauma išties peržengė visas ribas. Daugiau nei peržengė.

Tai pastebėjusi Mija nušvito kaip kalėdinė eglutė. Per visą kankinančią mūsų istoriją jai dar nė karto nebuvo pavykę manęs užčiaupti.