Райчел Мид - Šalčio dvelksmas

– Merginos, – pasigirdo griežtas moters balsas. Prie stalo sėdinti prižiūrėtoja pasilenkė ir įsmeigė į mus perspėjantį žvilgsnį. – Čia vestibiulis. Lipkit į viršų arba eikit laukan.

Dingtelėjo, kad geriausia būtų antrąkart sulaužyt Mijai nosį – ir velniop nušalinimą ar pašalinimą. Tačiau giliai įkvėpus nusprendžiau, kad oriausia bus pasišalinti. Pasukau prie laiptų, vedančių į merginų bendrabutį. Man pavymui Mija riktelėjo:

– Nenusimink, Rouz. Praeis. Be to, vaikinus domina ne tavo veidas.

Netrukus taip smarkiai beldžiaus į Lisos kambario duris, kad stebiuosi, kaip jos liko sveikos. Lisa lėtai atidarė ir apsidairė.

– Čia tik tu? Maniau, visa armija... O Dieve! – pastebėjus kairę mano veido pusę aiktelėjo: – Kas atsitiko?

– Dar negirdėjai? Matyt, tu vienintelė, – subambėjau. – Leisk įeiti.

Išsitiesusi ant lovos papasakojau, kas atsitiko. Lisa neteko žado.

– Girdėjau, kad susižeidei, bet, maniau, paprasta trauma treniruojantis.

Žiūrėjau į lubas baisiai nelaiminga.

– Blogiausia, kad Mija teisi. Tai nebuvo nelaimingas atsitikimas.

– Nori pasakyti, mama tau trenkė tyčia? – Kai nieko neatsakiau, Lisos balse pasigirdo abejonė. – Baik, ji niekada taip nepasielgtų.

– Kodėl? Nes ji tobuloji Dženina Hetavėj, savitvardos čempionė? Nepamiršk, kad tobuloji Dženina Hetavėj ir kovų čempionė. Šiaip ar taip, ji susimovė.

– Sakyčiau, greičiau nepataikė, negu trenkė tyčia. Būtum turėjus išvesti ją iš kantrybės.

– Na, mes kalbėjomės. Tai kiekvieną išvestų iš kantrybės. Apkaltinau ją permiegojus su mano tėčiu dėl genų.

– Rouz, – suaimanavo Lisa. – Pasakodama, kas atsitiko, šitą dalį praleidai. Kodėl jai tai pasakei?

– Nes tai greičiausiai tiesa.

– Turėjai suprasti, kad ją tai užgaus. Kodėl amžinai ją provokuoji? Kodėl negali susitaikyti?

Atsisėdau.

– Susitaikyti? Tai ji įstatė man mėlynę. Ir greičiausiai tyčia! Kaip galiu su ja taikytis?

Lisa tik papurtė galvą ir nuėjo prie veidrodžio pasitaisyti makiažo. Per mūsų ryšį pajutau nusivylimą ir susierzinimą. Ir džiugų susijaudinimą. Buvau išsirėkusi, todėl užtekau kantrybės patyrinėti draugę atidžiau. Ji vilkėjo šilkinius violetinius marškinėlius ir trumpą juodą sijonėlį. Ilgi plaukai tokie lygūs, kokius gali išgauti tik paaukojęs valandą gyvenimo džiovintuvui ir lygintuvui.

– Gražiai atrodai. Kur susiruošei?

Lisa pradžiugo, susierzinimas išblėso.

– Susitinku su Kristianu.

Dar prieš kelias minutes atrodė, kad sugrįžo seni laikai – mudvi kartu leidžiam laiką ir plepam. Kai paminėjo Kristianą ir kartu priminė, jog netrukus paliks mane dėl jo, širdį užplūdo tamsūs jausmai... jausmai, kuriuos nenoriai pripažinau esant pavydą. Žinoma, jai to neparodžiau.

– Oho. Kuo gi jis to nusipelnė? Išnešė našlaičius iš degančio namo? Tik iš pradžių įsitikink, ar ne jis pats tą namą ir padegė. – Kristiano elementas buvo ugnis. Kaip tik jam, nes šis elementas turi didžiausią naikinamąją galią.

Juokdamasi Lisa atsisuko ir pastebėjo, kad pirštais liečiu ištinusį veidą. Jos šypsena sušvelnėjo.

– Neatrodo taip jau baisiai.

– Kaip pasakysi. Vis tiek žinau, kada meluoji. Daktarė Olendski sakė, kad rytoj bus dar baisiau.

Vėl išsitiesiau ant lovos.

– Tikriausiai pasauly nėra tiek grimo, kad tai paslėptų. Mudviem su Taša teks nusipirkti operos fantomo stiliaus kaukes.

Lisa atsiduso ir prisisėdo šalia.

– Gaila, kad negaliu tavęs tiesiog išgydyti.

– Būtų nuostabu, – nusišypsojau.

Dvasios elemento suteikiama įtaiga ir charizma – šaunu, bet užvis šauniausia, kad ji gali gydyti kitus. Jos neribotos galimybės tiesiog gniaužė kvapą.

Lisa irgi susimąstė, ką gali dvasia.

– Norėčiau, kad būtų kitas būdas valdyti dvasią... Toks, kuris leistų naudotis magija.

– Taip. – Supratau jos troškimą daryti didžius darbus ir padėti kitiems. Jis tiesiog švietė jos veide. Po velniais, ir man būtų patikę, jei mėlynė būtų išnykus akimirksniu, o ne per kelias dienas. – Ir aš norėčiau.

Ji dar kartą atsiduso.

– Aš ne tik noriu gydyti ir valdyti dvasią. Aš ilgiuosi magijos. Ji niekur nedingo, ją tik slopina vaistai. Ji dega manyje. Jai reikia manęs, man reikia jos. Tačiau mus skiria siena. Negali nė įsivaizduoti...

– Tiesą sakant, galiu.

Tai buvo tiesa. Be sugebėjimo jausti tai, ką jaučia ji, man kartais pavykdavo „prasmukti“ į jos mintis. Tai sunku paaiškinti ir dar sunkiau padaryti. Kai taip nutikdavo, matydavau pasaulį jos akimis ir jausdavau tai, ką jaučia ji. Aš tapdavau ja. Daug kartų buvau jos mintyse, kai ji ilgėjosi magijos, išgyvenau tą deginantį poreikį, apie kurį jinai kalbėjo. Lisa dažnai nubusdavo naktimis trokšdama galios, bet ši buvo nebepasiekiama.

– Tiesa, – pasakė ji apgailestaudama. – Kartais tai pamirštu.

Lisą suėmė apmaudas – ne dėl manęs, veikiau dėl tokios padėties. Pajutau pykčio kibirkštėlę. Jai, kaip ir man, nepatiko jaustis bejėgei. Nusiminimas ir pyktis virto tamsesniais jausmais, kurie mane neramino.

– Ei, – paliečiau jai ranką. – Kaip tu?

Ji trumpam užsimerkė.

– Negaliu to pakęsti.

Tada prisiminiau mūsų pokalbį prieš man išvykstant pas Badikas.

– Vis dar manai, kad vaistų poveikis susilpnėjo?

– Nežinau. Šiek tiek.

– Tau blogiau?

Lisa papurtė galvą.

– Ne. Vis dar negaliu naudotis magija. Ji arčiau... bet vis dar užblokuota.

– Be tu... tavo nuotaikos...

– Taip. Jos keičiasi. Bet nesirūpink, – pridūrė pamačiusi mano veidą. – Man nesivaidena ir aš neketinu žalotis.

– Tai gerai. – Nudžiugau tai išgirdus, nors man vis dar buvo neramu. Net jei Lisa nenaudojo magijos, baiminausi, kad jai gali sutrikti psichika. Beviltiškai tikėjausi, kad viskas susitvarkys savaime. – Aš čia, – pasakiau tyliai, žiūrėdama jai į akis. – Jei atsitiks kas keisto... tu juk man pasakysi, ar ne?

Ir staiga visi niūrūs jausmai išnyko. Per mūsų ryšį pajutau keistas vilnis. Nuo jų stiprumo visa suvirpėjau. Lisa to nepastebėjo. Pragiedrėjusi man nusišypsojo.

– Ačiū. Pasakysiu.

Nusišypsojau laiminga, kad jai vėl viskas gerai. Nutilom ir jau ketinau išlieti jai širdį. Pastaruoju metu tiek visko nutiko – mano motina, Dimitrijus, Badikos... Gniaužiami jausmai draskė širdį. Pirmąkart šalia Lisos pasijutus rami nusprendžiau įsileisti ją į savo pasaulį.

Tačiau nespėjusi prasižioti pajutau, kaip staiga pasikeitė jos mintys. Lisa ėmė nekantrauti ir nervintis. Norėjo man kažką pasakyti, kažką, apie ką įtemptai mąstė. Regis, išlieti širdį teks kitą kartą. Jei ji nori pasikalbėti, negaliu suversti jai savo bėdų. Užgniaužus savo jausmus laukiau, kada Lisa prabils.

– Ieškodama medžiagos Karmak pamokai kai ką aptikau. Keistą dalyką...

– Ką? – paklausiau tuoj pat susidomėjus.

Morojai paprastai atranda savo elementą bręsdami. Tada pagal tai suskirstomi į klases. Tačiau dvasios elementą valdė vienintelė Lisa, todėl liko be klasės. Dauguma manė, kad ji išvis neturi jokio elemento, bet Karmak – Šv. Vladimiro akademijos magijos dėstytoja – dirbo su Lisa, aiškinosi apie dvasios elementą. Jos tyrinėjo senus ir nesenus užrašus, ieškojo užuominų apie kitus dvasios elemento valdytojus – dabar jos turėjo daugiau raktinių žodžių – specializacijos nepasireiškimas, psichinis nestabilumas ir t. t.

– Neradau patvirtintų dvasios elemento valdytojų, bet radau... pranešimų apie nepaaiškinamus reiškinius.