Райчел Мид - Šalčio dvelksmas

– Už šitai? – Jis žaidė jos palaidinukės skvernu, pirštų galiukais vos liesdamas kūną.

– Ne, – nusijuokė ji. – Už šitai. – Ji mostelėjo ranka į palėpę. – Čia bažnyčia. Netinka taip elgtis.

– Netiesa, – paprieštaravo Kristianas. Jis švelniai paguldė Lisą ant nugaros ir palinko virš jos. – Bažnyčia apačioje. Čia tik palėpė. Nemanau, kad Dievas prieštarautų.

– Tu netiki Dievo, – papriekaištavo Lisa. Jos rankos nuslydo jo krūtine. Jos prisilietimas buvo provokuojantis, bet švelnus.

Kai jos rankos nuslydo po marškiniais ir paglostė jam krūtinę, jis patenkintas atsiduso.

– Tik norėjau tave nuraminti.

– Dabar tu sugalvotum įtikinamiausią pateisinimą, – prikišo Lisa. Kristianas šiek tiek pasikėlė, kad ji galėtų patraukti marškinius, ir užgulė ją nuoga krūtine.

– Tu teisi, – sutiko jis ir atsargiai atsegė vieną sagutę. Tik vieną. Paskui įsisiurbė Lisai į lūpas. Kai pakėlė galvą norėdamas įkvėpti oro, lyg niekur nieko kalbėjo toliau: – Pasakyk, ką nori išgirsti, ir aš tai pasakysiu. – Jis atsegė antrą sagutę.

– Nereikia man nieko sakyti, – nusijuokė Lisa. Jis atsegė trečią sagutę. – Sakyk, ką nori – žinoma, būtų smagu, jei tai būtų tiesa.

– Sakai, tiesa? Niekas nenori žinoti tiesos. Tiesa nėra seksuali. Bet štai tu... – Kristianas atsegė paskutinę sagutę ir praskleidė palaidinukę. – Tu per daug seksuali, kad būtum tikra.

Jo žodžiai kaip visada skambėjo sarkastiškai, bet akys sakė ką kita. Viską mačiau Lisos akimis, bet galėjau įsivaizduoti, ką mato Kristianas. Jos lygią, baltą odą. Liekną liemenį ir klubus. Nėriniuotą baltą liemenėlę. Jaučiau, kad liemenėlė graužia, bet jai tai buvo nė motais.

Lisos veide švietė švelnumas ir alkis. Jaučiau, kaip tankiau plaka Lisos širdis ir dažnėja alsavimas. Aistra jai, kaip ir Kristianui, užtemdė protą. Jis gulėjo ant jos prisispaudęs visu kūnu. Lūpos ieškojo lūpų ir joms susilietus toptelėjo, kad pats laikas dingti.

Staiga viską supratau. Supratau, kodėl Lisa taip išsipuošė, kodėl jų meilės lizdelis priminė žvakių fabrikėlį. Šįvakar įvyks tai. Kelis mėnesius susitikinėję šįvakar jie mylėsis. Lisa jau buvo tai dariusi. Apie Kristiano praeitį nežinojau nieko, bet abejojau, ar daug merginų buvo apžavėtos jo šiurkščių kerų.

Tačiau būdama Lisa, supratau, kad tai nesvarbu. Tik ne dabar, kai jie vieni, o jausmai tokie stiprūs. Gyvenime Lisa buvo patyrusi labai daug, bet nė kiek nedvejojo. Ji to norėjo. Jau seniai norėjo.

Ir aš neturiu teisės to matyti.

Ką čia paistau apie teises? Aš nenoriu to matyti. Nejaučiau jokio malonumo stebėdama besimylinčias poreles ir tikrai netrokštu mylėtis su Kristianu. Būtų tas pat, kaip prarasti virtualią nekaltybę.

Bet Lisa taip lengvai nepaleido manęs iš savo minčių. Ji nė neketino užgniaužti jausmų, jiems įsiliepsnojant Lisa vis stipriau laikė mane. Norėdama iš ten ištrūkti turėjau sutelkti visas valios pastangas.

Į šalį nulėkė daugiau drabužių...

Nagi, paliepiau sau griežtai.

Jis išsitraukė prezervatyvą. Fu.

Turi savo mintis, Rouz. Grįžk į jas.

Jų kojos ir rankos susipynė, kūnai judėjo vienu ritmu...

Prakeikim...

Išlėkiau iš jos minčių ir grįžau į tikrovę. Vėl buvau savo kambaryje, bet kuprinė neberūpėjo. Žemė išslydo iš po kojų. Jaučiausi keistai, tarsi išniekinta. Jau nebežinojau, kas esu – Rouz ar Lisa. Vėl užplūdo neapykanta Kristianui. Neturėjau jokio noro mylėtis su Lisa, bet ėmė klaiki neviltis, kad nebesu jos pasaulio centras.

Numetusi kuprinę įsirangiau į lovą, apsikabinau pečius rankomis ir susirietusi į kamuoliuką pamėginau užgniaužti krūtinę draskantį skausmą.

Anksti užmigau, todėl anksti nubudau. Paprastai vargais negalais išsiropšdavau iš lovos, kad nueičiau į treniruotę su Dimitrijum, bet tądien pasirodžiau anksčiau už jį. Laukdama pamačiau į pamokas traukiantį Meisoną.

– Oho! – sušukau. – Nuo kada ėmei taip anksti keltis?

– Nuo tada, kai turiu perlaikyti matiekos egzą, – atsakė prieidamas. Paskui vylingai nusišypsojo. – Nors verta praleisti, jei galėsiu pabūti su tavim.

Nusijuokiau prisiminusi pokalbį su Lisa. Taip, tikrai yra blogesnių dalykų nei flirtas su Meisonu.

– Verčiau nepraleisk. Jei būsi nušalintas, neturėsiu kam nušluostyti nosį slidinėjant.

Jis nusišypsojo.

– Nepamiršk, kad ten aš nušluostysiu tau nosį.

– Nori lažintis? O gal bijai?

– Atsargiau, – įspėjo Meisonas. – Antraip negausi kalėdinės dovanos.

– Nupirkai man dovaną? – Šito tikrai nesitikėjau.

– Taip. Bet jei atsikalbinėsi, padovanosiu kitai.

– Pavyzdžiui, Meredit? – paerzinau.

– Gerai žinai, kad ji nė negali lygintis su tavim.

– Net kai mano akis pamušta? – paklausiau kreivai šypsodamasi.

– Net jei abi būtų pamuštos.

Tačiau jo žvilgsnis nieko neslėpė. Tiesiog šiltas žvilgsnis. Šiltas, draugiškas, susidomėjęs. Susirūpinęs. Ir staiga po visų išgyvenimų nusprendžiau, kad būtų neblogai, jei manim kas rūpintųsi. Lisa nuo manęs tolsta, todėl gerai, kad yra žmogus, kuris skiria tiek dėmesio.

– Ką veiksi per Kalėdas? – paklausiau.

Meisonas gūžtelėjo pečiais.

– Nieko. Turėjo atvažiuoti mama, bet paskutinę minutę kelionę teko atidėti... Dėl tų įvykių.

Meisono mama nebuvo sergėtoja. Ji buvo dampyrė, pasirinkusi likti namie ir auginti vaikus. Todėl jie dažnai matydavosi. Kaip ironiška, pagalvojau, jos nėra, o mano motina čia. Nors visai jos nepasigendu.

– Ateik pas mane, – pakviečiau daug negalvojusi. – Būsiu su Lisa, Kristianu ir jo teta. Bus smagu.

– Tikrai?

– Labai smagu.

– Aš klausiau ne to.

Nusišypsojau.

– Žinau. Tiesiog ateik, gerai?

Jis man galantiškai nusilenkė – mėgstamas gestas.

– Žinoma.

Nuėjus Meisonui iškart pasirodė Dimitrijus. Kalbėdama su Meisonu jaučiausi linksma ir laiminga, net pamiršau sumuštą veidą. Bet pamačiusi Dimitrijų staiga susinervinau. Jam norėjau atrodyti mažų mažiausiai tobula, todėl apėjau jį iš kitos pusės, kad nematytų mėlynės. Staiga sugedo nuotaika ir apniko slegiančios mintys.

Grįžom į salę su manekenais ir Dimitrijus lyg niekur nieko liepė pakartoti prieš dvi dienas išmoktus judesius. Džiaugdamasi, kad jis neužsiminė apie incidentą su motina, įnirtingai puoliau manekenus, tarsi norėdama parodyti, kas nutiks, jei stosi skersai kelio Rouz Hetavėj. Gerai supratau, kad mano kovinį entuziazmą paskatino ne tik noras gerai pasirodyti. Grumtynės su motina ir apsilankymas Lisos mintyse išmušė mane iš vėžių. Dimitrijus sėdėjo tolėliau ir stebėjo mane, retkarčiais pataisydamas judesį ar pasiūlydamas kitokią taktiką.

– Tau trukdo plaukai, – netikėtai pasakė jis. – Ne tik trukdo tau gerai matyti, – palieki priešininkui galimybę sučiupti tave už plaukų.

– Kai kausiuosi iš tikro, susirišiu, – iškošiau pro dantis smeigdama kuolelį tarp manekeno šonkaulių. Nežinau, iš ko daromi manekenų kaulai, bet jie nepralaužiami. Prisiminiau motiną ir smogiau dar stipriau. – Šiandien pabūsiu palaidais.

– Rouz, – įspėjo mane Dimitrijus. Nekreipdama į jį dėmesio vėl puoliau manekeną. Šįkart Dimitrijus prabilo griežčiau: – Rouz. Baik.

Pasitraukiau nuo manekeno stebėdamasi, kaip sunkiai alsuoju. Kovai atidaviau visas jėgas. Atsišliejau nugara į sieną. Neturėdama kur pasislėpti nusisukau nuo Dimitrijaus ir nudelbiau akis į žemę.

– Pažiūrėk į mane, – paliepė jis.