Райчел Мид - Šalčio dvelksmas

Nustebusi sumirksėjau.

– Kokius dar reiškinius? – paklausiau karštligiškai svarstydama, kas vampyrų pasaulyje galėtų būti laikoma „nepaaiškinamu reiškiniu“. Kai gyvenome tarp žmonių, mus pačias galėjai laikyti nepaaiškinamu reiškiniu.

– Pranešimai pavieniai... Tarkim, vienas buvo apie vaikiną, galėjusį priversti kitus matyti tai, ko nėra. Jis įtikindavo kitus, kad jie mato pabaisas, kitus žmones ar panašiai.

– Gal įtaiga.

– Labai jau galinga įtaiga. Net aš to negaliu, nors mano įtaiga yra – buvo – stipresnė nei kieno kito. O šis sugebėjimas pasireiškia per dvasią...

– Taigi manai, kad ir tas vaikinas turėjo valdyti dvasios elementą? – Lisa linktelėjo. – Kodėl nesusisieki su juo ir neišsiaiškini?

– Neradau jokių duomenų! Viskas slapta. Aptikau ir kitų įdomybių. Sugebėjimas fiziškai išsekinti kitus. Esantieji šalia pasijunta silpni, netekę jėgų, net praranda sąmonę. Dar sugebėjimas sustabdyti pusiaukelėje į tave sviestą daiktą. – Lisos veidas išdavė susijaudinimą.

– Tai gali būti oro elementas, – pasakiau.

– Gal, – sutiko ji. Jaučiau jos smalsumą ir nerimą. Ji beviltiškai troško tikėti, kad esama ir daugiau tokių kaip ji.

Nusišypsojau.

– Kas būtų pamanęs, kad morojų gyvenimas primins Rosvelį ir 51-ąją teritoriją? Stebiuosi, kodėl niekas netiria manęs, norėdamas geriau suprasti mūsų ryšį.

Lisa užsimanė mane paerzinti.

– Norėčiau ir aš kada patekti į tavo mintis. Man įdomu, ką jauti Meisonui.

– Jis mano draugas, – atsakiau tvirtai, nustebinta tokio staigaus temos pokyčio. – Ir viskas.

– Bet tu koketuoji – jei ne daugiau – su kiekvienu, kas patenka į tavo akiratį.

– Ei! – sušukau įsižeidusi. – Nesu tokia paleistuvė.

– Na gerai... gal ir ne. Bet atrodo, praradai susidomėjimą vaikinais.

Vaikinais aš domėjausi. Teisingiau, vienu iš jų.

– Meisonas toks šaunus, – kalbėjo Lisa toliau. – Ir aiškiai pametęs dėl tavęs galvą.

– Taip, – sutikau. Prisiminiau, akimirką prieš Steno pamoką dingtelėjo, kad jis seksualus. Be to, Meisonas sąmojingas ir mudu puikiai sutariam. Iš jo būtų visai nieko vaikinas.

– Judu tokie panašūs. Abu darot tai, ko neturėtumėt.

Nusijuokiau. Tai buvo tiesa. Prisiminiau Meisono pasiryžimą sunaikinti visus strigojus pasaulyje. Nors ir nebuvau tam pasiruošusi – jei nekalbėsime apie jausmų proveržį tada automobilyje – mums abiem būdingas impulsyvumas. Gal ir laikas suteikti jam šansą, pagalvojau. Su juo smagu pajuokauti, be to, jau seniai su niekuo nesibučiavau. Pagalvojus apie Dimitrijų suskaudo širdį... bet nieko čia nepadarysi.

Lisa tiriamai žvelgė į mane, tarsi žinotų, apie ką galvoju – aišku, išskyrus Dimitrijų.

– Meredit sakė, kad tu kvaiša, jog su juo nesusitikinėji. Pasak jos, manai esanti jam per gera.

– Ką? Nesąmonė!

– Ei, čia ne mano žodžiai. Beje, ji ruošiasi jį kabinti.

– Meisonas su Meredit? – susiraukiau. – Jų santykiai pasmerkti dar neprasidėję. Jie neturi nieko bendro.

Apgailėtina, bet buvau pratusi, kad Meisonas kabina tik mane. Mintis, kad jis gali prasidėti su kita, mane suerzino.

– Kokia tu savininkiška, – papriekaištavo Lisa atspėjusi mano mintis. Supratau, kodėl ji taip susierzindavo, kai įlįsdavau į jos galvą.

– Tik šiek tiek.

Lisa nusijuokė.

– Rouz, net jei ne su Meisonu, tau pats laikas vėl pradėti su kuo nors susitikinėti. Yra daugybė vaikinų, kurie nežinia ką atiduotų, kad galėtų su tavim susitikti. Ir jie visai nieko.

Deja, rinkdamasi vaikinus dažnai prašaudavau pro šalį. Mane antrąkart suėmė noras išlieti Lisai širdį. Ilgą laiką nesiryžau jai papasakoti apie Dimitrijų, nors ta paslaptis mane deginte degino. Dabar prisiminiau, kad ji geriausia mano draugė ir jai galiu pasakyti viską – ji manęs nepasmerks. Bet, kaip ir anksčiau, vėl praleidau galimybę išsipasakoti.

Lisa žvilgtelėjo į žadintuvą ir pašoko nuo lovos.

– Vėluoju! Susitinku su Kristianu.

Ją užplūdo džiaugsmas, susipynęs su laukimu. Meilė. Kas man beliko? Sutramdžiau kylantį bjaurų pavydą. Kristianas ir vėl atėmė ją iš manęs. Matyt, šiandien nepavyks išlieti širdies.

Mudvi su Lisa išėjom iš bendrabučio ir pažadėjusi, kad rytoj pasikalbėsim, ji pasileido tekina. Aš grįžau į bendrabutį. Praeidama pro veidrodį žvilgtelėjau ir suaimanavau. Akį supo violetinis apskritimas. Kalbėdamasi su Lisa kone pamiršau nutikimą su motina. Priėjau prie veidrodžio ir įsižiūrėjau į veidą. Gal tai tuštybė, bet žinojau esanti graži. Mano liemenėlė C dydžio, o figūra moteriška, kai dauguma morojų merginų liesos kaip šakaliai. Ir, kaip jau minėjau, mano veidas buvo gražus. Paprastą dieną sau duodavau devynis balus, o gerą – ir visus dešimt.

Bet šiandien? Balas buvo neigiamas. Nuostabiai atrodysiu per slidinėjimo išvyką...

– Mane sumušė motina, – pranešiau savo atspindžiui. Jis atsakė užuojauta.

Atsidususi nusprendžiau, kad geriausia bus eiti miegoti. Šįvakar nesinorėjo nieko veikti, be to, vyliausi, kad ilgesnis miegas pagreitins gijimą. Koridorium nuėjau į vonią nusiprausti ir susišukuoti. Grįžus į kambarį apsivilkau mėgstamiausią pižamą ir minkšta flanelė šiek tiek pakėlė man ūpą.

Kai kroviausi kuprinę kitai dienai, mane staiga užliejo emocijų banga. Lisa. Jos aistra užklupo mane nepasiruošusią, tad negalėjau jos sulaikyti. Ji išvertė mane iš kojų tarsi uraganas ir staiga supratau žiūrinti visai ne į kuprinę. Buvau Lisos mintyse ir mačiau pasaulį jos akimis.

Ir tada pasidarė itin nesmagu.

Lisa buvo palėpėje su Kristianu.

Ir ten... karštai glėbesčiavosi.

Aštuntas

Kristianas ją bučiavo – ir dar kaip. Tai buvo vienas iš tų bučinių, kurių nedera matyti vaikams. Ir ne tik vaikams, bet išvis niekam. Juo labiau pajusti per ryšį.

Kaip jau minėjau, šį fenomeną – įtraukimą į Lisos mintis – lemdavo jos sustiprėjusios emocijos. Paprastai neigiamos. Lisa būdavo nusiminusi, prislėgta ar pikta, ir tai persiduodavo man. Tačiau šįkart... Ji nebuvo nusiminus.

Ji buvo laiminga. Labai, labai laiminga.

Velnias. Reikia kaip nors iš ten ištrūkti.

Jie buvo koplyčios palėpėje, arba, kaip sakydavau aš, savo meilės lizdelyje. Abu dažnai ten lankydavosi, kai dar nedraugavo, nes jautėsi atstumti ir norėjo pasislėpti nuo kitų. Paskui nusprendė slapstytis kartu. Kai ėmė susitikinėti viešai, nežinojau, ar tebesilanko palėpėje. Gal sugrįžo prisiminę senus laikus?

Ir išties atrodė, kad jie kažką švenčia. Dulkėtos grindys buvo nustatytos žvakutėmis, jos pripildė palėpę alyvų kvapo. Aš nebūčiau degusi tiek žvakių ankštoje patalpoje, prikrautoje dėžių ir knygų. Matyt, Kristianas nusprendė, kad prireikus įstengs suvaldyti ugnį.

Galiausiai beprotiškai ilgas bučinys baigėsi ir jie atsitraukė, kad pažvelgtų vienas į kitą. Gulėjo ant šono, ant grindų pasitiesę keletą antklodžių.

Kristianas žvelgė į Lisą atvirai ir švelniai. Jo žydros akys liepsnojo. Meisonas į mane taip nežiūrėdavo. Susižavėjęs, taip, bet Meisono žvilgsnis būdavo panašesnis į tų, kurie atėję į bažnyčią puola ant kelių iš baimės tam, ką garbina, bet nesupranta. Kristianas irgi garbino Lisą, tačiau jo akyse švietė tarpusavio supratimas, toks aiškus ir stiprus, kad jiems nė nereikėjo žodžių jam išreikšti.

– Nemanai, kad už tai keliausim pragaran? – paklausė Lisa.

Jis pirštais perbraukė Lisai skruostą, kaklą ir nuslydo šilkine palaidinuke. Paliesta ji ėmė tankiau alsuoti. Švelnus ir lengvas prisilietimas pažadino aistrą.