Райчел Мид - Šalčio dvelksmas

Здесь есть возможность читать онлайн «Райчел Мид - Šalčio dvelksmas» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Год выпуска: 2012, Издательство: Alma littera, Жанр: Фэнтези, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Šalčio dvelksmas: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Šalčio dvelksmas»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

Antroje serijos knygoje pagrindinis dėmesys skiriamas Rouz Hetavėj. Sudėtingiems jos santykiams su motina, pačia savimi ir vaikinais – kilmingaisiais morojais ir sergėtojais. Rouz stoja į kovą su amžinais priešais strigojais – kas ją laimės? Ar pasiseks Rouz apginti Lisą ir išgelbėti draugus?

Šalčio dvelksmas — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Šalčio dvelksmas», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

– Tu greitai mokaisi, – pritariamai linktelėjo Dimitrijus.

Pagirta nušvitau.

– O kodėl ji tave vadina Dimka?

Jis tyliai nusijuokė. Šįvakar jau buvau girdėjusi tokį juoką ir nusprendžiau, kad norėčiau girdėti dažniau.

– Dimka – Dimitrijaus trumpinys.

– Nieko nesuprantu. Visai nepanašu į Dimitrijų. Tave turėtų vadinti Dimiu ar panašiai.

– Rusiškai viskas kitaip, – paaiškino jis.

– Rusų kalba keista. – Rusiškas Vasilisos trumpinys – Vasia, to irgi niekaip nesupratau.

– Anglų ne mažiau keista.

Klastingai pažvelgiau į Dimitrijų.

– Jei pamokytum mane keiktis rusiškai, gal geriau suprasčiau rusų kalbą.

– Tu ir taip per daug keikies.

– Aš tik noriu išreikšti savo jausmus.

– Ak, Roza... – Dimitrijus atsiduso, o mano kūnu nuvilnijo virpuliukai. „Roza“ – rusiškas mano vardo variantas. Jis retai mane taip vadindavo. – Tu ir taip dažniau nei derėtų reiški savo jausmus.

Nusišypsojau ir kurį laiką ėjau tylėdama. Šalia jo jaučiausi nepaprastai laiminga. Būti kartu atrodė taip teisinga.

Nors ir skraidžiojau padebesiais, ramybės nedavė viena mintis.

– Tas Tašos randas kažkoks keistas.

– Keistas? Kodėl?

– Paprastai randai sudarko veidą, – lėtai tariau, nes man pačiai buvo sunku išreikšti žodžiais mintį. – Akivaizdu, buvo tikra gražuolė. Bet net su randu... Nežinau... Ji vis tiek graži, tik kitaip. Randas... tarsi jos dalis. Neatsiejama. – Skambėjo kvailai, bet sakiau tiesą.

Dimitrijus tik akies krašteliu žvilgtelėjo į mane. Mūsų žvilgsniams susitikus akimirką pajutau ankstesnę trauką. Tačiau ji tuoj pat užleido vietą pasididžiavimui ir pritarimui. Aš džiaugiausi ir tuo.

Dimitrijus pakartojo:

– Tu greitai mokaisi, Roza.

Šeštas

Kitą rytą ėjau į treniruotę visai patenkinta gyvenimu. Vakarykštis slaptas pasisėdėjimas buvo kaip reta smagus, be to, didžiavausi pasipriešinusi sistemai ir paskatinusi Dimitrijų važiuoti su Taša. Negana to, vakar pirmąkart mokiausi smeigti sidabro kuoleliu ir man visai neblogai sekėsi. Patenkinta savim nekantravau tęsti treniruotes.

Persirengiau sportiniu kostiumu ir strimgalviais nulėkiau į sporto salę. Tačiau įkišus galvą pamačiau, kad ten tamsu ir tylu. Uždegiau šviesą ir atsargiai apsidairiau – kas žino, ar Dimitrijus nesugalvojo kokio netikėto savigynos pratimo. Ne. Tuščia. Šiandien teks apsieiti be kuolelių.

– Po velniais, – sumurmėjau po nosim.

– Jo čia nėra.

Gąstelėjau ir kone pašokau. Apsigręžusi susidūriau su įkypomis rudomis motinos akimis.

– Ką čia darai? – paklausiau apžiūrinėdama jos aprangą: trumparankovius marškinėlius ir laisvas sportines kelnes, labai panašias į manąsias. – Po velniais, – nusikeikiau antrąkart.

– Prikąsk liežuvį, – subarė motina. – Jei nemoki gražiai elgtis, bent žiūrėk, ką šneki.

– Kur Dimitrijus?

– Sergėtojas Belikovas lovoje. Jis grįžo prieš kelias valandas. Dabar ilsisi.

Vos neišsprūdo dar vienas jaustukas, bet aš prikandau liežuvį. Aišku, Dimitrijus miega. Jiedu su Taša turėjo važiuoti į Mizulą dieną, kai atidarytos parduotuvės. Jis nemiegojo visą vampyrų naktį ir tikriausiai neseniai grįžo. Hmm. Tikrai nebūčiau jo skatinusi, jei būčiau nutuokusi, kuo viskas baigsis.

– Ką gi, – pasakiau. – Tikriausiai treniruotės nebus...

– Patylėk ir užsimauk. – Motina man padavė kovines pirštines, panašias į bokso pirštines, tik ne tokias storas. Jos saugojo rankas ir neleido suakėti priešininko nagais.

– Mes treniravomės su sidabro kuoleliais, – niūriai subambėjau maudamasi pirštines.

– O šiandien treniruosimės su pirštinėm. Eime.

Gailėdamasi, kad šiandien einant iš bendrabučio manęs nepartrenkė autobusas, nusekiau paskui ją į salės vidurį. Garbanoti motinos plaukai buvo sukelti. Mačiau tatuiruočių išmargintą sprandą. Viršuje gyvatė – Pažado ženklas, suteikiamas sergėtojui baigus Šv. Vladimiro akademiją ir davus pažadą tarnauti. Žemiau – žaibo formos tatuiruotės, skiriamos už kiekvieną nužudytą strigojų. Sunku suskaičiuoti, kiek jų, tiesiog nustebau, kad dar yra laisvos vietos. Per savo gyvenimą motina nugalabijo daugybę strigojų.

Ji atsigręžė į mane ir pasiruošė pulti. Nežiopsojau, todėl staigiai pakartojau jos judesį.

– Ką mes darom? – paklausiau.

– Puolimo ir gynybos pagrindai neperžengiant linijų.

– Ir viskas?

Ji mane puolė. Išsisukau – tik per plauką – ir susvyravau. Greitai atsitiesiau.

– Ką gi, – jos balsas skambėjo kone pašaipiai. – Kaip ne kartą man prikišai, nemačiau tavęs penkerius metus. Norėjau pamatyti, ką sugebi.

Motina puolė, ir aš stengdamasi išsisukti vėl vos neperžengiau linijų. Ji net neleido pulti man – o gal man tiesiog pritrūko patirties. Tik gyniausi – bent jau fiziškai. Nenoriai teko pripažinti, kad ji gera kovotoja. Labai gera. Aišku, nesirengiau to sakyti garsiai.

– Tai šitaip atsilygini už motinišką aplaidumą? – paklausiau.

– Šitaip noriu priversti tave atsikratyti priešiškumo. Nuo pat atvykimo girdžiu tik įžeidinėjimus. Nori kautis? – Ji pataikė man į ranką. – Tada kausimės. Taškas.

– Taškas. – Išsisukau nuo smūgio. – Nenoriu kautis. Tenoriu pasišnekėti.

– Priekabių stebint visai klasei nevadinčiau pasišnekėjimu. Taškas.

Nuo smūgio sudejavau. Ėmusi treniruotis su Dimitrijum sykį pasiskundžiau, kad nesąžininga kautis su visa galva aukštesniu priešininku. Jis atkirto, jog dauguma strigojų aukštesni už mane, o ūgis dar nieko nereiškia. Kartais manydavau, kad jis pasiduoda norėdamas mane paskatinti, tačiau žiūrėdama į motiną pradėjau juo tikėti.

Tiesą sakant, dar nebuvau kovojusi su žemesniu už save priešininku. Merginų klasėje buvo tik kelios, tad visad būdavau žemesnė ir smulkesnė už priešininkus. Bet motina buvo žemesnė už mane, o jos smulkus kūnas – gryni raumenys.

– Toks mano bendravimo stilius, – paaiškinau.

– Tai apgailėtinas paauglės požiūris, kurio laikaisi įsikibus jau septyniolika metų. – Motina spyrė man į šlaunį. – Taškas. Iš tiesų nė kiek nesiskiri nuo kitų dampyrių. Tau netgi pasisekė. Galėjau išsiųsti tave gyventi su pusseserėmis. Nori būti kraujo kekše? Ar to nori?

Žodžiai „kraujo kekšė“ mane šiurpino. Taip buvo vadinamos vienišos motinos dampyrės, kurios, užuot tapusios sergėtojom, nuspręsdavo pačios auginti vaikus. Jos užmegzdavo trumpus romanus su morojais ir dėl to buvo niekinamos, nors, tiesą pasakius, neturėjo kitos išeities, nes morojai paprastai vesdavo morojes. Kai kurios dampyrės sueities metu leisdavo gerti savo kraują, todėl ir buvo vadinamos „kraujo kekšėmis“. Mūsų pasaulyje kraujo duodavo tik žmonės, o taip darantis vampyras buvo laikomas iškrypėliu. Greičiausiai taip elgėsi vos keletas dampyrių, deja, šlykštus apibūdinimas buvo neteisingai taikomas visoms. Kai buvom pabėgusios, aš irgi duodavau kraujo Lisai, ir nors neturėjom kitos išeities, smarkiai susigadinau reputaciją.

– Ne. Aišku, nenoriu būti kraujo kekše. – Man trūko kvapo. – Beje, ne visos jos tokios. Tokių mažuma.

– Pačios kaltos, – burbtelėjo motina. Atrėmiau jos smūgį. – Užuot kvailiojusios su morojais, verčiau atliktų savo kaip sergėtojų pareigą.

– Jos augina morojų vaikus, – sušvokščiau. Mielai būčiau išrėkusi, bet ėmė dusulys. – Tu apie tai neturi supratimo. Be to, kuo esi už jas geresnė? Nematau žiedo ant tavo piršto. Ar tėtis buvo tik laikinas susižavėjimas?

Mamos veidas tapo dar griežtesnis – tikrai gausiu į kaulus.

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Šalčio dvelksmas»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Šalčio dvelksmas» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Ричел (Райчел) Мид - Рубиновый круг (ЛП)
Ричел (Райчел) Мид
Райчел Мид - Золотая лилия
Райчел Мид
Райчел Мид - Солнечный свет
Райчел Мид
Райчел Мид - Сны суккуба
Райчел Мид
Райчел Мид - Ярость суккуба
Райчел Мид
Райчел Мид - Кровная клятва
Райчел Мид
Райчел Мид - Ледяной укус
Райчел Мид
Отзывы о книге «Šalčio dvelksmas»

Обсуждение, отзывы о книге «Šalčio dvelksmas» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x