Райчел Мид - Šalčio dvelksmas

Kuo ilgiau jos klausiausi, tuo labiau ji man patiko. Galiausiai nebeiškentusi paklausiau:

– Ar vyksi slidinėti?

Ji linktelėjo. Paskui, gniauždama žiovulį, pasirąžė kaip katė.

– Šimtą metų neslidinėjau. Neturėjau kada. Tyčia neėmiau atostogų.

– Atostogų? – Smalsiai pažvelgiau į ją. – Tu... dirbi?

– Deja, taip, – atsakė Taša, nors ir neatrodė labai dėl to nusiminusi. – Dėstau Rytų dvikovas.

Spoksojau į ją apstulbusi. Lyg būtų pasakiusi, kad yra astronautė ar telefonu konsultuojantis mediumas.

Dauguma kilmingųjų visai nedirbo, o jei ką ir veikė, tai paprastai rūpinosi investavimu ar verslu, didinančiu šeimos pajamas. Tikrai dirbantieji neužsiėmė Rytų dvikovomis ar fizine veikla. Morojai turi nemažai išskirtinių savybių – aštrią regą, klausą ir uoslę, gebėjimą valdyti magiją. Bet fiziškai jie silpnai sudėti – aukšti, liekni, smulkių kaulų. Negalėdavo ilgai išbūti saulėje. Žinoma, jie įvaldo kovines technikas, bet turi padėti daug daugiau pastangų. Taip ilgainiui tarp morojų susiklostė nuomonė, kad geriausias puolimas yra gynyba, ir dauguma jų kratėsi net minties apie priešinimąsi jėga. Jie slėpdavosi gerai saugomose vietose – kaip Akademija, – kliaudamiesi kur kas stipresniais dampyrais.

– Ką pasakysi, Rouz? – Kristianą mano nustebimas aiškiai pralinksmino. – Manai, ją įveiktum?

– Sunku pasakyti.

Taša man nusišypsojo.

– Pernelyg kukliniesi. Mačiau, ką sugebat. O man tai tik hobis.

Dimitrijus nusijuokė.

– Dabar pati kukliniesi. Galėtum dėstyti pusę dalykų.

– Kažin. Baisiai sutrikčiau gavusi į kaulus nuo paauglių.

– Abejoju, ar taip nutiktų. Prisimenu, kaip pamokei Neilą Selskį.

Taša užvertė akis.

– Aš tik apipyliau jį gėrimu. Turbūt labiau nukentėjo ne jis, o kostiumas. Kita vertus, visi žino, kaip jis vertina drabužius.

Jie abu nusijuokė iš pokšto, kurio mes nesupratom, be to, aš klausiausi tik puse ausies. Mane labiau domino Tašos vaidmuo kovoje su strigojais.

Galiausiai nebeištvėriau.

– Mokytis pradėjai prieš ar po grumtynių su strigojais?

– Rouz! – sušnypštė Lisa.

Bet Taša nesupyko. Nesupyko ir Kristianas, nors paprastai pasijusdavo nejaukiai, kai kalba pasisukdavo apie jo tėvus. Ji supratingai mane nužvelgė. Tas žvilgsnis priminė Dimitrijaus, kai jis pritardavo kokiam netikėtam mano poelgiui.

– Vėliau, – atsakė Taša. Nenudelbė akių ir nesutriko, tačiau jos balse suskambo liūdesys. – Ką tu žinai?

Pažiūrėjau į Kristianą.

– Ne kažin ką.

Ji linktelėjo.

– Žinojau, kad Lukas su Moira tapo strigojais, bet nebuvau tam pasirengusi. Nei fiziškai, nei psichologiškai. Ir jei tektų tai išgyventi dar kartą, vis tiek nebūčiau pasiruošus. Tačiau po tos nakties supratau, kokia esu bejėgė. Visą gyvenimą pasiklioviau sergėtojais. Nesakau, kad jie silpni. Dvikovoje tikriausiai mane įveiktum. Tačiau Lukas su Moira nužudė du mūsų sergėtojus nespėjus suvokti, kas vyksta. Sutrukdžiau jiems pasiimti Kristianą, bet jei nebūtų atskubėję kiti sergėtojai, dabar būčiau negyva, o jis... – Taša susiraukė, paskui kalbėjo toliau: – Supratau, kad nenoriu taip mirti negalėdama deramai pasipriešinti ar apsaugoti savęs ir tų, kuriuos myliu. Taip ėmiau mokytis įvairių savigynos būdų. Nepritapau prie vietos aukštuomenės, todėl persikėliau į Mineapolį ir pradėjau užsidirbti gyvenimui mokydama kitus.

Neabejojau, kad Mineapolyje gyvena ir daugiau morojų – vienas Dievas žino, kodėl, – tačiau užuominą supratau. Ji persikėlė ten ir apsigyveno tarp žmonių saugodamasi vampyrų – visai kaip mudvi su Lisa prieš dvejus metus. Susimąsčiau, ar čia nėra dar vienos slaptos minties. Ji minėjo, kad mokėsi įvairių savigynos būdų – matyt, ne tik Rytų dvikovų. Ištikimi savo įsitikinimams morojai manė, kad magija nevalia naudotis kaip ginklu, nors anksčiau visi tik tą ir darė, o kai kurie morojai paslapčia daro ir dabar. Kristianas – vienas iš jų. Staiga supratau, kas paskatino jį taip elgtis.

Visi nutilo. Istorija pernelyg liūdna, kad ir ką sakytum. Bet Taša buvo iš tų, kurie moka pakelti nuotaiką. Iki vėlumos ji pasakojo visokias smagias istorijas. Dėl to man patiko dar labiau. Ji nesikėlė kaip kiti kilmingieji, be to, žinojo daug paskalų. Dimitrijus pažinojo daugumą Tašos minimų morojų, todėl retkarčiais įterpdavo vieną kitą pastabą. Nesupratau, kaip toks uždaras tipas gali pažinoti visus sergėtojus ir morojus. Jie mus prijuokino iki ašarų, paskui Taša pažvelgė į laikrodį.

– Kur čia geriausia apsipirkti? – paklausė ji.

Mudvi su Lisa susižvelgėm.

– Mizuloje, – atsakėm vienu balsu.

Taša atsiduso.

– Kelios valandos kelio, bet jei išvažiuosiu dabar, tikriausiai spėsiu iki užsidarant parduotuvėms. Dar nieko neturiu Kalėdoms.

– Mirštu, kaip noriu pasivaikščioti po parduotuves, – suaimanavau.

– Aš irgi, – pritarė Lisa.

– Gal galėtume patyliukais išsmukti..? – su viltimi pažvelgiau į Dimitrijų.

– Ne, – griežtai nukirto jis.

Tyliai atsidusau.

Taša dar kartą nusižiovavo.

– Turėsiu išgerti kavos, kad neužmigčiau vairuodama.

– Argi tavęs negali nuvežti kuris nors iš sergėtojų?

Ji papurtė galvą.

– Aš jų neturiu.

– Neturi... – mėginau suvokti jos žodžius. – Tu neturi sergėtojų?

– Ne.

Pašokau ant kojų.

– Negali būti! Juk tu kilminga. Turi turėti bent vieną. O iš tiesų net du.

Sergėtojus morojams skirdavo Taryba, vadovaudamasi jai vienai suprantamais ne itin sąžiningais kriterijais. Atsižvelgiant į sergėtojų ir morojų santykį sistema buvo neteisinga. Nekilmingi tarsi dalyvaudavo loterijoje, o kilmingieji visada gaudavo sergėtojus. Aukštesnio rango kilmingieji turėdavo po kelis, bet net žemiausio rango kilmingieji gaudavo nors jau po vieną.

– Ozeros nėra sąrašo, pagal kurį skiriami sergėtojai, viršuje, – kandžiai tarė Kristianas. – Nuo tada, kai... kai mirė mano tėvai... mums jų vis pritrūksta.

– Bet tai neteisinga! – pratrūkau. – Negalite būti baudžiami už tavo tėvų nusikaltimą.

– Tai ne bausmė, Rouz. – Taša visai nesipiktino. – Tai tik... pakitę prioritetai.

– Bet tu bejėgė. Pavojinga ten važiuoti vienai.

– Aš ne bejėgė, Rouz. Jau sakiau. Jei tikrai norėčiau sergėtojo, turbūt išsikovočiau, bet per daug vargo. Man gerai ir taip.

Dimitrijus pažvelgė į ją.

– Gal nori, kad važiuočiau kartu?

– Ir atsisakytum miego? – Taša papurtė galvą. – Negaliu tavęs to prašyti, Dimka.

– Jis nieko prieš, – staiga pasakiau apsidžiaugus tokiu sprendimu.

Dimitrijų pralinksmino, kad nusprendžiau už jį, bet neprieštaravo.

– Aš tikrai nieko prieš.

Taša dvejojo.

– Na gerai. Bet tada turim paskubėti.

Mūsų būrelis išsiskirstė. Morojai nuėjo į vieną pusę, mudu su Dimitrijum – į kitą. Jiedu su Taša sutarė susitikti po pusvalandžio.

– Ką apie ją manai? – paklausė jis, kai likom vieni.

– Man ji patinka. Išties šauni. – Šiek tiek pagalvojau. – Ir supratau, ką turėjai omeny kalbėdamas apie tatuiruotes.

– Tikrai?

Linktelėjau ir drožiau toliau žiūrėdama sau po kojom. Net nuvalyti ir druska pabarstyti takai tarpais buvo apledėję.

– Ji taip pasielgė ne dėl šlovės. Tiesiog darė tai, ką turėjo daryti... Ką darau aš... ką daro mano mama. – Kad ir kaip nenorėjau pripažinti, tai buvo tiesa. Gal Dženina Hetavėj ir blogiausia motina pasauly, bet gera sergėtoja. – Žymės nieko nereiškia. Nesvarbu, ar tatuiruotės, ar randai.