Райчел Мид - Šalčio dvelksmas

Dimitrijus irgi buvo pakviestas, kai jį pamačiau, mano pasiryžimas nekreipti į jį dėmesio išgaravo. Švenčių proga Dimitrijus pasipuošė. Na, pasipuošė gal ir per stipriai pasakyta, bet vis dėlto. Paprastai jis nesuko galvos dėl apsirengimo, pasiruošęs bet kurią akimirką stoti į kovą. Šiandien jo tamsūs plaukai buvo suimti į uodegą, ir ne bet kaip, o tvarkingai. Jis kaip visad mūvėjo džinsus ir avėjo odinius batus, bet vietoj marškinėlių ar džemperio vilkėjo juodą megztinį. Paprasčiausias megztinis, tikrai ne vardinis ir ne brangus, suteikė jam rafinuotumo, kurio nebuvau pastebėjusi anksčiau, ir velniškai jam tiko.

Dimitrijus manęs nevengė, bet ir nešnekino. Jis kalbėjosi su Taša ir aš susižavėjusi stebėjau, kaip lengvai jiedu bendrauja. Paaiškėjo, kad geras jo draugas buvo tolimas Tašos pusbrolis, taip jiedu ir susipažino.

– Penkis? – nustebęs paklausė Dimitrijus. Jie kalbėjosi apie to paties draugo vaikus. – Nė nežinojau.

Taša linktelėjo.

– Tikra beprotybė. Juo labiau kad ji pastojo praėjus vos šešiems mėnesiams po gimdymo. Ji neaukšta, tai dabar tik platėja ir platėja.

– Kai mudu susipažinom, jis prisiekinėjo niekada neturėsiąs vaikų.

Taša linktelėjo.

– Žinau! Todėl ir sunku patikėti. Pamatytum jį dabar. Prie vaikų tiesiog tirpsta. Nesuprantu nė pusės, ką jis šneka. Daugiau guguoja nei kalba angliškai.

Dimitrijus nusišypsojo.

– Taip... vaikai pakeičia žmones.

– Neįsivaizduoju, kad tau taip nutiktų, – nusijuokė Taša. – Tu visad toks santūrus. Kita vertus, veblentum rusiškai, todėl tavęs niekas nesuprastų.

Abu nusikvatojo, o aš nusigręžiau džiaugdamasi, kad yra Meisonas ir turiu su kuo pasišnekėti. Jis apskritai padėjo užsimiršti – negana to, kad Dimitrijus nekreipė į mane dėmesio, Lisa su Kristianu irgi pasinėrė į savo slaptą pasaulėlį. Atrodo, seksas juos dar labiau suartino ir aš ėmiau abejoti, ar per slidinėjimo išvyką iš viso gausiu pabūti su ja dviese. Po kiek laiko ji paliko Kristianą ir priėjo prie manęs, kad įteiktų kalėdinę dovaną.

Atidariau dėžutę ir pažvelgiau. Joje gulėjo suverti rožėm kvepiantys rudi karoliukai.

– Kas per..?

Išėmiau karoliukus ir tik tada pamačiau sunkų auksinį kryžių. Ji dovanojo man rožinį, tik jis buvo trumpas, maždaug kaip apyrankė.

– Nori atversti mane į tikėjimą? – kandžiai paklausiau. Lisa nebuvo religinė fanatikė, bet tikėjo Dievą ir reguliariai lankė bažnyčią. Kaip dauguma morojų, kilusių iš Rusijos ir Rytų Europos, ji buvo krikščionė ortodoksė.

Aš? Veikiau jau ortodoksė agnostikė. Neneigiau, kad Dievas yra, tik neturėjau nei laiko, nei noro pasidomėti juo daugiau. Lisa tai gerbė ir niekad nemėgino primesti man savo tikėjimo, todėl jos dovana pasirodė dar keistesnė.

– Apversk jį, – pasakė aiškiai pralinksminta mano reakcijos.

Taip ir padariau. Kitoje kryžiaus pusėje buvo išgraviruotos gėlės ir drakonas. Dragomirų kryžius. Sutrikusi pažvelgiau į Lisą.

– Šeimos relikvija, – paaiškino ji. – Vienas tėčio draugas saugojo kai kuriuos jo daiktus. Rožinis buvo tarp jų. Jis priklausė mano prosenelės sergėtojui.

– Lis... – dabar rožinis įgijo visai kitą prasmę. – Negali dovanoti tokių daiktų.

– Bet pasilikti jo irgi negaliu. Jis skirtas sergėtojui, mano sergėtojui.

Užsivyniojau karoliukus ant riešo. Pajutau kryžiaus metalo šaltį.

– Nepamiršk, yra didelė tikimybė, jog išlėksiu iš Akademijos nespėjus tapti tavo sergėtoja, – paerzinau draugę.

Ji nusišypsojo.

– Tada galėsi jį grąžinti.

Visi nusijuokė. Taša jau buvo kažką besakanti, bet nutilo ir pažvelgė į duris.

– Dženina!

Ten stovėjo kaip visuomet rimta mano motina.

– Atleiskit, kad vėluoju. Turėjau sutvarkyti keletą reikalų.

Reikalai. Kaip visada. Netgi per Kalėdas.

Prisiminus mūsų grumtynes, nudiegė paširdžius ir išmušė raudonis. Per tas dvi dienas iš jos negavau jokios žinutės, ji net neaplankė manęs ligoninėje. Nei atsiprašymo, nieko. Sugriežiau dantimis.

Motina prisėdo ir įsitraukė į pokalbį. Netrukus pamačiau, kad ji gali šnekėti vienintele tema: apie sergėtojų reikalus. Kažin ar turi kokių pomėgių? Visi tebekalbėjo apie Badikas ir motina prisiminė panašų atsitikimą iš savo praktikos. Mano siaubui, Meisonas gaudė kiekvieną jos žodį.

– Nukirsti galvą nėra taip paprasta, kaip atrodo, – dėstė ji dalykiškai. Niekada ir nemaniau, kad paprasta, bet jos tonas bylojo, jog kitiems tai atrodo vaikų žaidimai. – Reikia nukirsti stuburą ir sausgysles.

Per ryšį pajutau, kad Lisą supykino – kruvinos smulkmenos – ne jai.

Meisono akys sužibo.

– Koks įrankis tam tinkamiausias?

Motina kurį laiką galvojo.

– Kirvis. Užsimojus, – ji parodė judesį, – smūgis bus stipresnis.

– Šaunu, – pasakė Meisonas. – Tikiuosi, man bus leista pasiimti kirvį.

Tai buvo juokinga ir absurdiška, nes kirvius nešiotis itin nepatogu. Pamėginau įsivaizduoti, kaip Meisonas žengia gatve persimetęs kirvį per petį, ir mano nuotaika šiek tiek pasitaisė. Bet veikiai vėl subjuro.

Kas šneka tokiomis temomis per Kalėdas? Jos pasirodymas viską sugadino. Laimė, netrukus visi ėmė skirstytis. Lisa su Kristianu patraukė savais keliais, Taša su Dimitrijum dar turėjo kažką aptarti. Mudu su Meisonu žingsniavom į dampyrų bendrabutį, kai mus pasivijo mano motina.

Visą kelią ėjom tylėdami. Juodame danguje spindėjo žvaigždės, nuo jų žėrėjo ledas ir sniegas. Vilkėjau dramblio kaulo spalvos paltą su dirbtinio kailio pamušalu. Nors jis gerai saugojo nuo šalčio, ledinis vėjas degino veidą. Tikėjausi, motina pasuks į sergėtojų korpusą, bet ji atėjo su mumis iki bendrabučio.

– Noriu su tavim pasikalbėti, – galiausiai pasakė. Sunerimau. Ką iškrėčiau šįkart?

Meisonas užuominą suprato. Jis nebuvo kvailas ir žinojo bendravimo taisykles, nors tą akimirką norėjau, kad viskas būtų atvirkščiai. Ar ne ironiška, pamaniau, jis pasiruošęs išžudyti visus pasaulio strigojus, bet bijo mano motinos?

Metęs į mane atsiprašantį žvilgsnį jis tarė:

– Turiu kai kur nueiti. Pasimatysim vėliau.

Palydėjau jį akimis norėdama pasileisti iš paskos. Bet jei būčiau mėginusi bėgti, veikiausiai būčiau užsidirbusi dar vieną mėlynę. Verčiau paklausyti ir kuo greičiau viską pabaigti. Sutrikus atsigręžiau ir vengdama jos žvilgsnio laukiau, kada prabils. Akies krašteliu pamačiau, kad visi mus stebi. Prisiminusi, kad visi kažkaip sužinojo, iš kur gavau mėlynę, staiga supratau, kad neturiu jokio noro klausytis jos pamokslo kitų akivaizdoje.

– Gal eime į mano kambarį? – pasiūliau.

Ji aiškiai nustebo, netgi sutriko.

– Žinoma.

Nusivedžiau ją viršun stengdamasi laikytis atokiai. Tarp mūsų tvyrojo nejauki įtampa. Iki mano kambario ji nepratarė nė žodžio, bet mačiau, kad atidžiai žvalgosi, tarsi už kampo tykotų strigojus. Atsisėdau ant lovos ir žiūrėjau, kaip ji žingsniuoja po kambarį, nežinodama, ką daryti. Perbraukė pirštais per knygų apie gyvūnų elgseną ir evoliuciją nugarėles.

– Rašai darbą? – paklausė.

– Ne. Man tiesiog įdomu.

Nustebusi ji kilstelėjo antakius. Kita vertus, ko čia stebėtis? Ji nieko apie mane nežinojo. Ji toliau apžiūrinėjo mano daiktus, prie kai kurių stabtelėdama. Mudviejų su Lisa nuotrauka, kur mes per Heloviną persirengusios fėjom. Maišelis saldainių. Galėjai pamanyti, kad pirmąkart mane mato.

Staiga motina atsisuko ir ištiesė ranką.

– Imk.

Nustebusi pasilenkiau ir ištiesiau delną. Į jį įkrito vėsus daiktas. Tai buvo nedidelis pakabukas, ne didesnis už dešimties centų monetą. Trys vienas kitame esantys spalvoto stiklo apskritimai sidabro aptaisais. Susiraukusi perbraukiau pirštu. Keista, bet apskritimai man priminė akį. Vidurinysis nedidelis, tarsi vyzdys, tokios tamsiai mėlynos spalvos, kad atrodė kone juodas. Jį supo didesnis, šviesiai mėlynas, mėlyną – baltas. Aplink ėjo plonytė tamsiai mėlyna linija.