Джули Кагава - Geležies karalius

Ji atsilošė ir motiniškai apglėbė Itaną.

– Aš... aš nežinau, – pralemeno šluostydamasi ašaras ir aš iš karto pasijutau kalta. Mama patyrė tą patį ką ir aš. – Mes ką nors sugalvosime. O dabar aš tiesiog džiaugiuosi, kad tu sveika ir gyva. Kad jūs abu sveiki.

Ji man nedrąsiai nusišypsojo ir aš jai atsakiau šypsena, nors ir žinojau: čia dar ne pabaiga. Mes negalėjome kišti galvos į smėlį ir apsimesti, kad nėra jokių fėjūnų. Gal Machinos ir nebėra, tačiau Geležies karalystė nepaliauja augusi ir po truputį nuodija Niekadaniekada. Nėra jokio būdo sustabdyti pažangos ar technikos. Aš supratau, jog nuo jų nepabėgsi. Iš to tiesiog nebus nieko gera – jie pernelyg užsispyrę ir atkaklūs. Jie gali amžinai laikyti nuoskaudas. Anksčiau ar vėliau mums teks vėl susidurti su fėjūnais.

Žinoma, tai nutiko kur kas greičiau, nei aš tikėjausi.

– ITANAI, – TARĖ MAMA po kiek laiko, kai išblėso adrenalino poveikis, o namuose vis dar buvo tylu. – Kodėl tau nenubėgus į viršų ir nepažadinus tėvelio? Jis norės sužinoti, kad Megana namie. O tada, jeigu norėsi, galėsi miegoti tarp mūsų.

Itanas linktelėjo, tačiau tą akimirką sugirgždėjo lauko durys ir į kambarį įsiveržė šaltas gūsis. Mėnesiena už durų sumirgėjo ir pavirto į kažką tvirta ir tikra.

Ašas žengė per slenkstį.

Mama nė nepažvelgė, tačiau mudu su Itanu net pašokome, mano širdis pradėjo garsiai daužytis. Ašas atrodė pasikeitęs, visos žaizdos ir nudegimai užgiję, plaukai laisvai krito ant veido. Jis vilkėjo paprastas tamsias kelnes ir baltus marškinius, kardas kabėjo jam prie šono. Vis dar atrodė pavojingas. Vis dar nežmogiškas ir mirtinas. Vis dar gražiausias iš visų mano matytų vaikinų. Jo gyvsidabrio spalvos akys susirado manąsias ir jis linktelėjo.

– Laikas, – sumurmėjo Ašas.

Akimirką aš spoksojau į jį nesusigaudydama. O tada man viskas pasidarė aišku. Dieve! Sutartis. Jis čia tam, kad nugabentų mane į Žiemos rūmus.

– Megana? – Mama žiūrėjo tai į mane, tai į duris, nematydama tarpduryje princo silueto. Tačiau veidas buvo įsitempęs, ji suprato, kad ten kažkas yra. – Kas čia vyksta? Kas ten?

Aš negaliu išeiti dabar,  – niršau mintyse.  – Juk ką tik grįžau namo! Aš noriu būti normali, noriu lankyti mokyklą ir mokytis vairuoti, o kitais metais eiti į šokių vakarą. Aš noriu užmiršti, kad fėjūnai apskritai yra.

Tačiau buvau davusi žodį. O Ašas įvykdė savo sutarties sąlygas, nors vos nemirė.

Ašas tyliai laukė neatitraukdamas nuo manęs žvilgsnio. Aš jam linktelėjau ir atsigręžiau į savo šeimą.

– Mama, – sušnibždėjau sėsdamasi ant sofos, – man... man reikia eiti. Aš kai kam pažadėjau, kad kurį laiką pasiliksiu su jais . Būk gera, neliūdėk ir nesijaudink. Aš grįšiu, prižadu. Tiesiog privalau kai ką padaryti, kitaip jie gali ateiti tavęs arba Itano.

– Megana, ne. – Mama sučiupo mane už rankos ir stipriai suspaudė. – Mes galime ką nors padaryti. Turi būti būdas… juos sulaikyti. Mes galime vėl persikelti, mes visi. Mes...

– Mama. – Aš leidau savo kerams išblėsti ir pasirodžiau jai tokia, kokia esu iš tikrųjų. Šįkart nebuvo sunku pasinaudoti mane supančiais kerais. Kaip ir su šaknimis Machinos pasaulyje, tai įvyko natūraliai ir aš nusistebėjau, kodėl anksčiau man tai atrodė sunku. Mamos akys išsiplėtė, ji ištiesė ranką ir prisitraukė Itaną. – Dabar aš viena iš jų,  – sušnibždėjau. – Negaliu nuo šito pabėgti. Tu turėtum tai suprasti. Man reikia eiti.

Mama nieko neatsakė. Į mane nukreiptame žvilgsnyje buvo sumišęs sielvartas, kaltė ir siaubas. Atsidusau ir atsistojau vėl apsigaubdama kerais. Atrodė, kad mane užgulė viso pasaulio svoris.

– Pasirengusi? – sumurmėjo Ašas ir aš pažvelgiau aukštyn į savo kambarį. Ar noriu ką nors pasiimti? Per šešiolika metų spėjau sukaupti šiek tiek drabužių, muzikos įrašų ir asmeninių daiktų.

Ne. Man jų nereikia. Tos merginos jau nebėra, jeigu ji apskritai kada nors buvo. Man reikės sugalvoti, kas aš buvau iš tikrųjų prieš grįžtant atgal. Žiūrėdama į ant sofos sėdinčią sustingusią mamą pagalvojau, ar čia kada nors dar bus mano namai.

– Mege? – Itanas nuslydo nuo sofos ir ištiesė į viršų rankas. Aš atsiklaupiau ir jis apsikabino mane už kaklo iš visų jėgų, kiek tik turi keturmetis. – Aš neužmiršiu, – sušnibždėjo ir aš nurijau gerklėje įstrigusį gumulą.

Atsistojau, pašiaušiau jam plaukus ir atsigręžiau į Ašą, vis dar tyliai laukiantį prie durų.

– Viską pasiėmei? – paklausė jis, kai priėjau artyn. Aš linktelėjau.

– Viską, ko man reikia, – sumurmėjau. – Eime.

Jis nusilenkė – ne man, o mamai ir Itanui, ir išėjo. Itanas garsiai šniurkščiojo ir mojavo stengdamasis neverkti. Aš nusišypsojau matydama jų emocijas kaip ryškų paveikslą: mėlyna – sielvartas, žalia – viltis, skaisčiai raudona – meilė. Mes sujungti, visi mes. Ir niekas – nei fėjūnas, nei Dievas, nei nemirtingasis – negali mūsų išskirti.

Aš pamojavau Itanui, atsiprašomai linktelėjau mamai ir uždariusi duris nusekiau paskui Ašą į mėnesieną.

IŠGYVENIMO

FĖJŪNŲ PASAULYJE

VADOVAS

Pastaba

Šio vadovo tikslas  – suteikti bebaimiams keliautojams, pasiryžusiems vykti į fėjūnų pasaulį, minimalią galimybę išgyventi susidūrus su ten tykančiais pavojais ir įvairiais padarais. Prašome įsidėmėti, kad šio vadovo autorius neprisiima atsakomybės už prarastas ar sužalotas sielas, paspęstas pinkles ir tyčinę ar netyčinę mirtį. Mes nerekomenduojame keliauti į fėjūnų pasaulį, nes tai gali pakenkti (ir tikriausiai pakenks) jūsų sveikatai.

Mes jus perspėjome.

Pasiruošimas

Tinkamai pasiruošti kelionei į Niekadaniekada neįmanoma. Tačiau yra kelios taisyklės, kurių laikantis galima smarkiai padidinti išgyvenimo tikimybę.

Ką apsirengti?

Renkantis drabužius kelionei į Niekadaniekada reikia suderinti funkcionalumą ir patogumą. Jeigu jums kyla abejonių, ar drabužis tinkamas vilkėti, užduokite sau šiuos klausimus: Jeigu gyvybei grėstų pavojus ir jums tektų bėgti, ar šis drabužis jus sulėtintų? Jeigu jus pagautų, ar jis jus apsaugotų? Jeigu į pirmąjį klausimą atsakytumėte teigiamai, o į antrąjį – neigiamai, tai šis drabužis netinkamas. Štai keletas siūlomų daiktų, kurie turėtų jums padėti išgyventi Niekadaniekada:

Lengvas krepšys (kuprinė ar permetamas per petį krepšys) gali praversti susidėti reikalingus daiktus. Venkite didelių, masyvių, sunkių krepšių, nes jie tik sulėtins jus, kai (ne jei) teks bėgti.

Patogūs drabužiai, dengiantys rankas ir kojas (vijokliai yra spygliuoti). Jie turėtų būti pasteliniai, nes ryškios ir rėksmingos spalvos patrauks fėjūnų dėmesį. Taip pat labai rekomenduojami keli drabužių sluoksniai, nes nuo vieno Niekadaniekada krašto iki kito temperatūra smarkiai pasikeičia.

Neatsidurti fėjūnų skrandžiuose galėtų padėti apsauginiai amuletai. Geriausiai tinka šalta, druidų per jaunatį palaiminta geležis, tačiau jei tokios nėra, tiks ir ryšulėlis jonažolių, keturlapis dobilėlis ar triušio letenėlė. Jeigu neturite nė vieno iš išvardytų daiktų, šiek tiek padės išvirkščiai vilkimi drabužiai.

Kokybiški sportbačiai ar bėgimo bateliai. Atminkite – neužtenka vien nusipirkti juos. Prieš žengiant į Niekadaniekada ypač patariama ištvermę ir širdies darbą lavinanti programa.