Джули Кагава - Geležies karalius

– Aš... sapnavau... kad tu ateisi, – sumurmėjo jis, akys truputį prašviesėjo, o veidas apsiniaukė. – Tu neturėtum... būti čia. – Jis aiktelėjo pirštais spausdamas man ranką. – Tai... spąstai.

O tada aš išgirdau tą siaubingą, niūrų juoką, sklindantį nuo sienos už mūsų. Fontano sraigtai suvirpėjo ir pradėjo suktis į kitą pusę. Garsiai džergždama ir tarškėdama siena už mūsų prasmego į žemę ir atidengė kitą sodo dalį. Metaliniais medžiais apsodintas kelias vedė prie didžiulio sosto, kylančio į dangų. Jo papėdėje stovėjo būrys šarvuotų riterių, pliki jų kardai buvo nukreipti į mus. Kitas būrys įžengė pro duris ir jas užtrenkė, įkalindamas mus per vidurį.

Savo sosto viršūnėje stovėjo ir su niūriu pasitenkinimu mus stebėjo Machina, Geležies karalius.

1 Lot. ferrum – geležis.

24

Machina

Karalius nuo sosto nusišypsojo man aštria kaip skustuvas šypsena.

– Megana Čeis, – sumurmėjo jis, sode nuaidėjo džiugus jo balsas. – Sveika atvykusi. Aš tavęs laukiau.

Švelniai paguldžiau Ašą, nepaisydama jo prieštaravimo, žengiau į priekį ir jį užstojau. Mano širdis nusirito į kulnus. Nežinau, kokį tikėjausi pamatyti Geležies karalių, bet tikrai ne tokį. Šalia sosto stovintis valdovas buvo aukštas ir elegantiškas, ilgais sidabriniais plaukais ir smailiomis ausimis kaip visi kilmingieji fėjūnai. Jis kažkuo priminė Oberoną – rafinuotą, grakštų ir nepaprastai galingą. Tačiau, kitaip nei Oberonas, karaliaujantis prabangiuose Vasaros rūmuose, jis vilkėjo paprastą juodą paltą, besiplaikstantį vėjyje. Aplink jį kaip griaustinis be garso traškėjo energija, o įkypose akyse blyksėjo žaibai. Vienoje jo ausyje spindėjo metalinis auskaras, kitoje – Bluetooth ausinė. Jo gražus arogantiškas veidas buvo aštrių bruožų, atrodė, kad per arti priėjęs gali įsipjauti skruostą. Tačiau jam šypsantis visas kambarys nušvisdavo. Jis buvo apsigaubęs keistu sidabriniu apsiaustu, kuris raitėsi, tarsi būtų gyvas.

Čiupau lanką su strėlę nuo žemės ir nusitaikiau į Geležies karalių. Tai, ko gero, vienintelė mano proga. Man įtempus templę, Keramedžio strėlė sutvinkčiojo. Riteriai suriko ir pavėluotai puolė pirmyn. Aš paleidau strėlę ir pergalingai sušukau žiūrėdama, kaip ji skrieja tiesiai į taikinį – į Geležies karaliaus širdį. O tada Machinos apsiaustas atgijo.

Iš jo pečių ir nugaros šaute iššovė ir žaibiškai išsivyniojo sidabriniai lynai. Jie susisiautė aplink Machiną kaip keisti dygliuoti sparnai. Aštrūs adatų galiukai suspindo šviesoje. Saugodami Geležies karalių jie tarsi botagas kirto į priekį, atmušė Keramedžio strėlę ir nukreipė kita kryptimi. Mačiau kaip strėlė pataikė į metalinį medį ir skilusi pusiau nukrito ant žemės. Kažkas suriko iš pykčio ir baimės, tik po akimirkos supratau, kad tai mano pačios balsas.

Prie mūsų, tikriausiai gavę atitinkamus nurodymus, pribėgo sargybiniai pakeltais kardais. Aš pastebėjau, kad Ašas mėgina stotis, norėdamas mane apginti, bet buvo per vėlu. Strėlė nepasiekė tikslo ir mes tuoj mirsime.

– Stokit.

Machinos balsas buvo visai negarsus. Jis nerėkė, nešaukė įsakymo, tačiau visi riteriai sustingo, tarsi juos kas būtų timptelėjęs už nematomos virvutės. Geležies karaliui leidžiantis nuo sosto, lynai lėtai sukosi aplinkui kaip alkanos gyvatės. Kai jo pėdos palietė žemę, jis man nusišypsojo, visiškai nesijaudindamas dėl to, kad aš ką tik bandžiau jį nužudyti.

– Išeikit, – riteriams paliepė jis, neatitraukdamas akių nuo manęs. Keletas iš jų nustebę staiga atsisuko.

– Mano karaliau? – pralemeno vienas ir aš atpažinau jo balsą. Kvintas, vienas tų, kurie su Geležiniu arkliu buvo kasyklose. Kažin ar Tercijus irgi čia?

– Damai nemalonu jus čia matyti, – tęsė Machina nusisukęs nuo manęs. – O aš nenoriu, kad jai būtų nemalonu. Eikit. Aš pasirūpinsiu ja ir Žiemos princu.

– Bet, valdove...

Machina nesujudėjo. Vienas lynas beveik nepastebimai šovė į priekį, pervėrė riterio šarvus ir išlindo jam nugaroje. Jis pakėlė Kvintą aukštai į orą ir bloškė į sieną. Kvintas sudžeržgė atsitrenkęs į metalą ir susmuko ant žemės, jo šarvuose žiojėjo skylė. Po juo ėmė sklisti tamsi tiršto kraujo dėmė.

– Išeikit, – tyliai pasakė Machina ir riteriai suskubo paklusti. Jie pasišalino pro duris ir jas užtrenkė už savęs. Mes likome vieni su Geležies karaliumi.

Machina žiūrėjo į mane bedugnėmis juodomis akimis.

– Tu tokia graži, kaip ir įsivaizdavau, – pasakė jis, jam žengiant artyn lynai susivyniojo už nugaros. – Graži, ugninga, ryžtinga. – Jis sustojo už kelių metrų, o lynai vėl pavirto gyvu apsiaustu. – Tobula.

Pažvelgiau į Ašą, vis dar susmukusį prie fontano, ir žengiau į priekį.

– Aš čia dėl savo brolio, – ištariau ir pajutau palengvėjimą, kad mano balsas nedreba. – Prašau paleisti jį. Noriu parsigabenti jį namo.

Machina tyliai žiūrėjo į mane, tada mostelėjo už savęs. Pasigirdo garsus džeržgesys ir kažkas iškilo iš žemės šalia sosto, tarsi pakeltas keltuvu. Pasirodė didelis kaltinio metalo narvas. O jame...

– Itanai! – Aš puoliau pirmyn, tačiau Machinos lynai užtvėrė kelią. Itanas įsikibo narvo virbų, žiūrėdamas į mane išsigandusiomis mėlynomis akimis. Sode nuaidėjo jo spigus balsas.

– Mege!

Ašas už manęs suurzgė ir nusikeikęs pamėgino stotis. Aš įsiutusi pasisukau į Machiną.

– Paleisk jį! Jis tik mažas vaikas! Kam jo tau apskritai prisireikė?

– Mano brangioji, tu manęs nesupratai. – Machinos lynai gąsdinamai sulingavo, versdami mane atsitraukti. – Man tavo brolio nereikia. Aš pagrobiau jį, nes žinojau, kad tai privers tave ateiti čia.

– Kodėl? – paklausiau sukdamasi į jį. – Kam grobti Itaną? Galėjai tiesiog pasiimti mane. Kam painioti jį į visa tai?

Machina nusišypsojo.

– Tu buvai gerai saugoma, Megana Čeis. Šaunusis Robinas – sunkiai įveikiamas asmens sargybinis, aš negalėjau rizikuoti atkreipti dėmesį į save ar savo pasaulį. Laimei, tavo brolis tokios apsaugos neturėjo. Geriau jau pasiekti, kad tu čia ateitum savo valia, nei rizikuoti užpykdyti Oberoną ir Vasaros rūmus. Be to... – Machina prisimerkė iki siauručių juodų plyšelių, nors nenustojo man šypsotis. – Man reikėjo tave išbandyti, patikrinti, ar tu tikrai ta – išrinktoji. Jeigu nebūtum viena pasiekusi mano bokšto, vadinasi, esi neverta.

– Neverta ko? – Staiga pasijutau labai pavargusi. Buvau pavargusi ir norėjau žūtbūt išvaduoti brolį, ištraukti jį iš šitos beprotybės, kol ji jo neprarijo. Aš pralaimėjau, Machina laimėjo šitą šachmatų partiją, tačiau vis dar galėjau sugrąžinti Itaną į mūsų pasaulį. – Ko tu nori, Machina? – paklausiau pavargusiu balsu, jausdama, kaip Geležies karalius žengia artyn. – Kad ir kas tai būtų, tiesiog leisk Itanui grįžti į mūsų pasaulį. Sakei, tau reikia manęs. Štai aš. Tačiau leisk mano broliui grįžti namo.

– Žinoma, – sutiko Machina, – bet iš pradžių sudarykime sandorį.

Aš sustingau, manyje viskas dar virė. Spėliojau, ko jis paprašys. Nujaučiau, kad man tai kainuos brangiai.

– Megana, nereikia, – suurzgė Ašas; laikydamasis už fontano jis stojosi, nepaisydamas rankas deginančios geležies. Machina nekreipė į jį dėmesio.

– Kokį sandorį? – tyliai paklausiau.

Geležies karalius žengė arčiau. Mane net nupurtė, kai jo lynai palietė man veidą ir rankas.

– Aš tave stebėjau šešiolika metų, – sumurmėjo jis, – laukdamas dienos, kai tu pagaliau praregėsi ir išvysi mus. Laukdamas dienos, kai tu ateisi pas mane. Tavo tėvas būtų tave apakinęs, kad niekada nematytum mūsų pasaulio. Jis bijo tavo galios, bijo tavo būsimos jėgos – pusiau fėjūnės, kurios neveikia geležis, tačiau gyslose teka Vasaros karaliaus kraujas. Tokia didelė jėga. – Pagaliau jis pastebėjo Ašą, atsistojusį ant kojų, ir čia pat nuo jo nusigręžė. – Mebė suprato tavo galią, štai kodėl ji tavęs taip trokšta. Todėl ir pasiuntė savo geriausią karį tave sučiupti. Bet net ji negali pasiūlyti to, ką galiu aš.