Джули Кагава: Geležies karalius

– Mes tuoj būsime namie, gerai? – sušnibždėjau, kai ėjome per automobilių aikštelę. – Trumpa kelionė autobusu ir tu vėl pamatysi mamą ir Luką. Ar tu to lauki?

Jis rimtai į mane pažvelgė ir tyliai linktelėjo. Bet nenusišypsojo.

MES PALIKOME MOKYKLOS TERITORIJĄ ir šaligat­viu nuėjome į artimiausią autobusų stotelę. Pro šalį lėkė automobiliai, nardydami vėlyvos popietės transporto sraute, o šaligatviais skubėjo žmonės. Kelios senutės nusišypsojo ir pamojavo Itanui, tačiau jis nekreipė į jas jokio dėmesio. Man sutraukė skrandį nerimaujant dėl jo. Mėginau brolį pralinksminti, klausinėjau įvairių dalykų, pasakojau apie savo nuotykius, tačiau jis tik žiūrėjo į mane liūdnomis mėlynomis akimis ir netarė nė žodžio.

Laukdami autobuso mes stovėjome nuošalyje ir stebėjome žmones. Aš mačiau į minią įsimaišiusius fėjūnus, jie užsukdavo į krautuvėles, lyg alkani vilkai sekė paskui žmones. Fėjūnų berniukas odiniais sparnais nusišypsojo ir pamojavo Itanui iš skersgatvio priešais. Itanas sudrebėjo ir suspaudė man pirštus.

– Megana?

Išgirdusi savo vardą atsigręžiau. Iš kavinės išėjo mergina ir nustebusi įsispoksojo į mane. Aš susiraukiau ir ėmiau nejaukiai mindžikuoti. Ji atrodė pažįstama, ilgais tamsiais plaukais ir lieknu it šokėjos liemeniu, tačiau niekaip negalėjau atsiminti, iš kur ją pažįstu. Ar ji bend­raklasė? Tada turėčiau pažinoti. Jeigu ne didžiulė pasibaisėtina nosis, darkanti tobulą veidą, ji būtų labai graži.

Ir staiga prisiminiau.

– Endžė, – sušnibždėjau ir man užėmė kvapą. Prisiminiau jos juoką ir patyčias, Paką, murmantį kažką po nosimi, pasibaisėjusios Endžės riksmą. Jos nosis buvo plokščia ir blizganti, su dviem didelėmis šnervėmis ir labai priminė kiaulės šnipą. Ar čia fėjūnų kerštas?

Apimta siaubingo kaltės jausmo atplėšiau žvilgsnį nuo jos veido. – Ko nori?

– O Dieve, čia tikrai tu! – Ji išsižiojusi įsispoksojo į mane, o jos šnervės išsiplėtė. Aš pastebėjau, kad Itanas nesutrikęs apžiūrinėja jos nosį. – Visi manė, kad tu negyva! Tavęs ieškojo policija ir detektyvai. Jie sakė, jog pabėgai. Kur tu buvai?

Aš sumirksėjau. Čia kažkas nauja. Endžė niekada su manimi nesikalbėjo, išskyrus tuos atvejus, kai norėdavo pasityčioti girdint jos draugams.

– Eee. Kaip ilgai manęs nebuvo? – pralemenau nežinodama, ką sakyti.

– Dabar jau bus kiek daugiau nei trys mėnesiai, – pasakė ir aš išsižiojau. Trys mėnesiai? Juk mano kelionė į Niekadaniekada tiek netruko? Tačiau tada aš prisiminiau, kaip Laukmiškyje sustojo mano laikrodis, ir pasidarė bloga. Fėjūnų pasaulyje laikas tekėjo kitaip. Nenuostabu, kad mokykla tuščia ir užrakinta, dabar vasaros atostogos. Manęs tikrai nebuvo tris mėnesius.

Endžė vis dar smalsiai spoksojo į mane, o aš bandžiau sugalvoti atsakymą, kuris neskambėtų beprotiškai. Tačiau nespėjau, nes pasirodė trys į kavinę einančios blondinės ir įsispoksojo į mus.

– O Dieve! – šūktelėjo viena. – Čia juk pelkių kekšė! Ji sugrįžo! – Jos spigiai nusijuokė, priversdamos žmones atsigręžti ir pasižiūrėti į mus. – Klausyk, mes girdėjome, kad tau užtaisė vaiką ir tėvai išsiuntė tave į kažkokią karinę mokyklą. Ar tai tiesa?

– O Dieve! – sušuko kita rodydama į Itaną. – Jūs tik pažiūrėkite! Ji jau turi vaiką! – Jos pradėjo isteriškai kikenti, atsargiai žvilgčiodamos į mane ir tirdamos mano reakciją. Aš ramiai žiūrėjau į jas ir šypsojausi. Atleiskite, kad turiu jus nuliūdinti,  – pamaniau matydama, kaip jos sutrikusios suraukia antakius.  – Tačiau kai jau teko susidurti su savižudžiais goblinais, raudonkepuriais, gremlinais, riteriais ir piktaisiais fėjūnais, jūs man visai nebaisios.

Tada, didelei mano nuostabai, piktai į jas žiūrėdama į priekį žengė Endžė.

– Atšokit, – pratrūko ji, o aš prisiminiau, kad tos trys blondinės yra iš mokyklos komandos palaikymo šokėjų grupės. – Ji ką tik grįžo į miestą. Pagaliau palikit ją ramybėje.

Jos piktai į ją dėbtelėjo.

– Atleisk, Kiauliasnuke, tu čia mums sakei? – saldžiai paklausė viena. – Rodos, mes į tave nesikreipėme. Kodėl tau su šita pelkių kale nevažiavus namo? Neabejoju, kad ji savo fermoje rastų tau vietą.

– Ji tavęs nesupranta, – įsiterpė kita. – Tu turi kalbėti jos kalba. Štai taip. – Ji pradėjo žvygauti ir kriuksėti, o kitos dvi pasigavusios prisijungė. Gatvė prisipildė spigaus kriuksėjimo, Endžės veidas paraudo.

Aš stovėjau apstulbusi. Buvo taip keista matyti populiariausią mokyklos merginą savo vietoje. Turėjau džiaugtis: tobuloji panelė pagaliau gavo progą patirti, koks tai jausmas. Tačiau nuojauta sakė, kad toks elgesys – ne naujiena. Šios patyčios prasidėjo tą dieną, kai Pakas iškrėtė piktą pokštą, ir aš pajutau jai užuojautą. Jeigu jis būtų čia, tol sukčiau jam ranką, kol atverstų ją atgal.

Jeigu jis būtų čia...

Aš greitai nuvijau šias mintis šalin. Jeigu toliau galvosiu apie jį, pravirksiu, o verkti šokėjų akivaizdoje norėjau mažiausiai. Akimirką atrodė, kad Endžė ims kūkčioti, tačiau ji giliai įkvėpė ir atsisuko į mane užvertusi akis.

– Eime iš čia, – pasakė ir galva mostelėjo į stovėjimo aikštelę netoliese. – Ar jau buvai namie? Jei nori, galiu pavėžėti.

– Eee. – Vėl nustebusi pažvelgiau į Itaną. Jis pasižiūrėjo į mane, jo veidas buvo išblyškęs ir pavargęs. Nors ir kankino dvejonės, norėjau kuo greičiau sugrąžinti jį namo. Aš vis dar abejojau, tačiau Endžė dabar tikrai atrodė pasikeitusi. Toptelėjo mintis, kad tai viena iš tų nelaimių, kurios padaro mus stipresnius. – Žinoma.

PAKELIUI NAMO JI DAUG KLAUSINĖJO: kur aš buvau, kas privertė mane išvykti, ar tikrai kaltas nėštumas. Aš stengiausi atsakyti miglotai, savaime suprantama, nutylėdama apie kraujo ištroškusius fėjūnus. Itanas susirangė šalia ir užmigo, netrukus mašinoje buvo girdėti tik tylus knarkimas ir variklio ūžesys.

Galiausiai Endžė sustojo prie pažįstamo žvyrkelio; kai aš atidariau dureles ir iškėliau Itaną, skausmingai nudiegė skrandį. Saulė jau buvo nusileidusi, o kažkur virš galvų ūkavo apuokas. Tolumoje kaip švyturys švietė prieangio žibintas.

– Aš neužmiršiu, kad pavežei, – pasakiau Endžei užtrenkdama dureles. Ji linktelėjo ir aš prisiverčiau pasakyti tuos du žodžius. – Ačiū tau. – Kai pažvelgiau jai į veidą, mane vėl apėmė kaltės jausmas. – Aš užjaučiu dėl... na, žinai.

Ji gūžtelėjo pečiais.

– Nesijaudink dėl to. Po poros savaičių važiuoju pas plastikos chirurgą. Jis viskuo pasirūpins. – Ji pasilenkė įjungti pavaros, tačiau persigalvojo ir vėl pasisuko į mane. – Žinai, – pasakė susiraukusi, – aš neprisimenu, kada tapau tokia. Kartais net galvoju, kad visada tokia buvau, supranti? O žmonės keistai žiūri į mane, lyg negalėdami to suvokti. Lyg bijotų, kad aš kitokia. – Endžė sumirksėjo ir jai po akimis sumirgėjo šešėliai. Atrodė, kad jos nosis pradingo iš veido. – Tačiau tu juk žinai, kas tai per jausmas, tiesa?

Aš linktelėjau. Endžė vėl sumirksėjo, tarsi matytų mane pirmą kartą.

– Ką gi. – Kiek sutrikusi ji pamojavo Itanui ir vos linktelėjo man. – Pasimatysime.

– Iki. – Aš žiūrėjau, kaip ji nuvažiuoja, kaip jos automobilio užpakaliniai žibintai vis mažėja ir, mašinai pasukus į šalį, visai pradingsta. Tapo tamsu ir tylu.

Itanas paėmė mane už rankos ir aš susirūpinusi pažvelgiau į jį. Jis vis dar nekalbėjo. Brolis visada buvo tylus vaikas, tačiau ši visiška, mąsli tyla gąsdino. Iš visos širdies vyliausi, kad šis išbandymas smarkiai jo nepaveikė.