Джули Кагава: Geležies karalius

– Megana! – Link manęs svirduliavo Ašas, viena ranka spausdamas petį, iš kurio tamsia srovele tekėjo kraujas. Už jo atsilapojo durys ir pasipylė daugybė riterių. Akimirką jie nustebę sustingo, žiūrėdami į savo karalių sodo viduryje.

Įkalintas Machina vis dar raitėsi, bet silpnai. Jam iš krūtinės lindo šakos, lynai virto vijokliais ir apsipylė smulkiais baltais žiedais. Mums bežiūrint karalius skilo pusiau ir iš krūtinės išaugo naujas ąžuolas. Nuo šakų nukrito Bluetooth ausinė ir mirksėdama liko gulėti prie medžio šaknų.

– Oho, – sušnibždėjau į tylą.

Riaumodami riteriai atsigręžė į mus. Jie puolė link mūsų, tačiau staiga žemė sudrebėjo. Geležinis sostas pradėjo griūti, nuo jo į visas puses pažiro aštrūs, panašūs į šrapnelį gabalai, nuaidėjo kurtinamas griausmas. Žemė vėl sudrebėjo ir visi susvyravo.

Tada atskilo didžiulis sodo gabalas ir nugarmėjo žemyn, į nebūtį nusinešdamas keletą riterių. Žemėje atsirado dar daugiau įtrūkimų ir kiemas suskilo į atskiras dalis. Rėkdami riteriai pasklido į šalis.

– Bokštas griūva! – sušuko Ašas išsilenkdamas sijos. – Mums reikia greičiau iš čia nešdintis!

Klupčiodama dėl atsirandančių vis daugiau plyšių, aš nubėgau prie metalinės arkos ir nėriau pro ją, tačiau nieko neatsitiko – tik perėjau į kitą pusę. Apimta nevilties karštligiškai apsidairiau.

– Žmogau, – tarė pažįstamas balsas ir vizgindamas uodega pasirodė Grimalkinas. Aš išsižiojau, negalėdama patikėti savo akimis. – Čionai. Greičiau.

– Maniau, kad tu pasitraukei, – aiktelėjau sekdama paskui jį per sodą prie dviejų greta augančių metalinių medžių, kurių kamienai irgi sudarė arką. Grimalkinas atsigręžė į mane ir prunkštelėjo.

– Aš gi žinojau, kad tu pasirinksi sunkiausią įmanomą būdą, – pasakė jis plakdamas uodega. – Jeigu būtum paklausiusi manęs, būčiau parodęs lengvesnį kelią. Dabar paskubėk. Nuo šito oro man bloga.

Žemę supurtė kurtinantis riaumojimas ir sodas suskilo į atskiras dalis. Stipriai spausdama Itaną, nėriau tarp kamienų, Ašas lipo man ant kulnų. Mums kirtus ribą pajutau, kaip apgaubia kerai, supratau, kad mes krintame, ir viskas aptemo.

25

Grįžimas namo

Lėtai prabudusi pajutau, kad skruostu liečiuosi prie šaltos grindų plytelės. Raukydamasi atsisėdau ir pamėginau suprasti, ką skauda. Neabejojau, jog turėtų daug ką skaudėti: prisiminiau, kad Machina man į nugarą suvarė vieną savo plieninių lynų, prisiminiau agoniją, kai jis juos ištraukė iš kūno, tačiau nejutau skausmo. Tiesą sakant, jaučiausi geriau nei bet kada, žvalgantis po patalpą mano pojūčiai buvo kaip niekad aštrūs. Aš gulėjau ilgame tamsiame kambaryje, pilname stalų su kompiuteriais. Mokyklos kompiuterių klasė!

Staigiai atsisėdau ir apsidairiau ieškodama brolio, vieną akimirką šmėstelėjo mintis, ar tai ne koks košmariškas sapnas. Tačiau po sekundės nusiraminau. Lėtai ir giliai kvėpuodamas Itanas kietai miegojo po gretimu stalu. Nubraukiau garbaną jam nuo kaktos, nusišypsojau ir pakilau.

Ašo niekur nebuvo matyti, tačiau ant stalo po purvinu langu gulėjo Grimalkinas ir murkė saulėkaitoje. Atsargiai, kad nepažadinčiau Itano, priėjau prie jo.

– Na pagaliau, – katinas nusižiovavo ir pramerkęs vieną akį pasižiūrėjo į mane. – Jau maniau, kad miegosi amžinai. O tu žinai, kad knarki?

Aš praleidau pro ausis komentarą ir atsisėdau ant stalo šalia jo.

– Kur Ašas?

– Išvyko. – Katinas atsitūpė, pasirąžė ir apsivijo uodegą aplink save. – Jis išėjo prieš tau pabundant. Sakė turįs kai kuo pasirūpinti. Liepė perduoti, kad jo nelauktum.

– Ak. – Kol kas nežinojau, kaip turėčiau jaustis. Galėjau nusiminti, supykti, įsižeisti, kad jis taip staiga išvyko, tačiau jutau tik nuovargį. Ir buvo truputį liūdna. – Ašas sunkiai sužeistas, Grimai. Ar jis pasveiks?

Grimalkinas nusižiovavo, nerodydamas jokio susirūpinimo. Tai manęs neįtikino, vis dėlto Ašas stiprus: jam užteko jėgų kartu su manimi nukeliauti į pačią Geležies karalystės širdį ir grįžti atgal. Silpnesnis fėjūnas būtų miręs. Jis pats vos atlaikė. Ar Ašas traukė kerus iš manęs toje apleistoje vietoje? O gal dar kas nors padėjo jam išgyventi? Kažin ar turėsiu galimybę jo paklausti.

– Taigi, – aš vėl atsigręžiau į katiną, – tu suradai mums kelią namo. Sveikinu. Ką aš tau skolinga šįkart? Dar vieną paslaugą ar gyvenimo skolą? Savo pirmagimį?

– Ne, – Grimalkinas linksmai prisimerkė, – apie šitą mes pamiršime. Tik šįkart.

Mes kiek pasėdėjome tylomis, mėgaudamiesi saulės šiluma, laimingi vien būdami gyvi. Tačiau žiūrint į po stalu miegantį Itaną mane apėmė keistas sunkumas, lyg kažko trūktų. Tarsi fėjūnų pasaulyje aš būčiau užmiršusi kažką svarbaus.

– Taigi, – pratarė Grimalkinas laižydamas priekinę leteną. – Ką tu veiksi dabar?

Aš gūžtelėjau pečiais.

– Nežinau. Tikriausiai parvesiu Itaną namo. Eisiu į mokyklą. Bandysiu toliau gyventi savo gyvenimą. – Pagalvojau apie Paką ir man sugniaužė gerklę. Be jo mokykla nebus tokia pat. Tikėjausi, kad jam viskas gerai ir kad jį dar pamatysiu. Prisiminus Ašą toptelėjo, ar Žiemos rūmų princas pakviestų mane į kiną ar koncertą.

– Viltis niekada nemiršta.

– Taip, – atsidusau ir mes vėl nutilome.

– Aš vis galvoju, – tęsė Grimalkinas, – kaip Machina apskritai pagrobė tavo brolį. Taip, jis pasinaudojo pakeistinuku, tačiau šis nebuvo geležies fėjūnas. Kaip jis galėjo juos sukeisti, jeigu pats neturėjo pakeistinuko?

Aš irgi apie tai pagalvojau ir susiraukiau.

– Jam turėjo kas nors padėti, – pasakiau.

Grimalkinas linktelėjo.

– Ir aš taip manau. O tai reiškia, kad Machinai padėjo paprastas fėjūnas, kuris tikrai nebus tavimi patenkintas, kad Geležies karaliaus nebeliko.

Aš sudrebėjau jausdama, kaip viltis vėl turėti normalų gyvenimą sparčiai blėsta. Įsivaizdavau peilius ant grindų, prie lovos galvūgalio pririštus plaukus, dingstančius daiktus ir po lova ar spintoje tūnančius ir pasiruošusius pulti piktus fėjūnus. Viena buvo aišku – niekada negalėsiu ramiai miegoti. Kažin kaip reikės apginti savo šeimą.

Iš kampo pasigirdo niurzgimas. Itanas budo iš miego.

– Pirmyn, – man pakilus sumurkė Grimalkinas. – Sugrąžink jį namo.

Aš troškau jam padėkoti, tačiau jokiais būdais nenorėjau dar labiau įsiskolinti katinui. Todėl paėmiau Itaną ir nuėjau per klasę tarp stalų ir tamsių kompiuterių. Nuo durų, kurios, laimei, buvo neužrakintos, atsigręžiau į saulės spindulių nužertą langą, tačiau Grimalkino ten jau nebebuvo.

Mokykla buvo tamsi ir tuščia. Suglumusi ėjau tamsiais koridoriais, spausdama Itano ranką ir spėliodama, kurgi visi pradingo. Gal dabar savaitgalis, tačiau tai niekaip nepaaiškino dulkėtų grindų, spintelių ir keisto tuštumos jausmo, žengiant pro užrakintas klases. Netgi šeštadieniais vykdavo bent jau po vieną užklasinę pamoką. O dabar atrodė, kad mokykla tuščia jau kelias savaites.

Paradinės durys buvo užrakintos, tad man teko atidaryti langą. Iš pradžių iškėliau Itaną, paskui išlindau pati ir nušokusi ant grindinio apsidairiau. Automobilių aikštelė buvo tuščia, nors ir diena. Vieta atrodė visiškai apleista.

Itanas tylomis žvalgėsi aplinkui apskritomis mėlynomis akimis. Jis atrodė kažkoks keistai sąmoningas, lyg būtų vyresnis, nors jo kūnas nepakito. Tai man nedavė ramybės ir aš švelniai spustelėjau jam ranką.