Джули Кагава: Geležies karalius

– Eime namo, vaike. – Aš atsidusau žiūrėdama į ilgą, ilgą įvažiuojamąjį keliuką. – Na, kas greičiau?

– Mege?

Aš su palengvėjimu pažvelgiau į jį.

– Ką?

– Ar tu dabar viena iš jų?

Netekau žado, lyg jis būtų man trenkęs.

– Ką?

– Tu atrodai kitaip. – Itanas parodė į savo ausį, žiūrėdamas į manąsias. – Kaip blogasis karalius. Kaip viena iš jų.  – Jis šniurkštelėjo. – Ar tu dabar gyvensi su jais?

– Aišku, kad ne. Aš nepriklausau jiems.  – Suspaudžiau jam ranką. – Gyvensiu su tavimi, mama ir Luku, kaip seniau.

– Tas piktas žmogus su manimi kalbėjo. Jis sakė, kad po poros metų aš apie juos pamiršiu ir nebegalėsiu jų matyti. Ar tai reiškia, kad ir tavęs negalėsiu matyti?

Aš priklaupiau ir pažvelgiau jam tiesiai į akis.

– Aš nežinau, Itanai. Bet paklausyk. Tai nesvarbu. Kad ir kas nutiktų, mes visada būsime šeima, tiesa?

Jis rimtai linktelėjo, pernelyg rimtai kaip tokio amžiaus vaikas. Ir mes kartu patraukėme namo.

MUMS EINANT ARTYN namas vis didėjo. Jis atrodė pažįstamas ir tuo pačiu metu svetimas. Mačiau prie namo pastatytą nudrengtą Luko pikapą ir languose banguojančias gėlėtas mamos užuolaidas. Mano kambarys buvo tamsus ir tylus, o Itano lange švietė naktinė oranžinė lemputė. Nuo minties, kas ten dabar gyvena, pasidarė bloga. Apatiniame lange degė vieniša lempa, ir aš pagreitinau žingsnį.

Atidariusi duris išvydau mamą, miegančią ant sofos. Televizorius buvo įjungtas, jai ant kelių gulėjo dėžutė su nosinėmis, vieną ji gniaužė rankoje. Kai uždariau duris, ji sujudėjo, tačiau man nespėjus nieko pasakyti, Itanas suriko:

– Mamyte! – Ir puolė jai į glėbį.

– Ką? – Mama prabudo ir krūptelėjo nuo jos rankose drebančio vaiko. – Itanai? Ką tu veiki apačioje? Susapnavai košmarą?

Tada ji pamatė mane ir išbalo. Aš pabandžiau nusišypsoti, tačiau lūpos neklausė, o gerklėje įstrigęs gumulas neleido ištarti nė žodžio. Ji atsistojo, vis dar laikydama Itaną ir mes puolėme viena kitai į glėbį. Aš verkiau jai į kaklą, o ji laikė mane stipriai apkabinusi ir jos ašaros vilgė man skruostą.

– Megana. – Pagaliau mama atsitraukė ir pažvelgė į mane, akyse pyktis maišėsi su palengvėjimu. – Kur tu buvai? – truputį drebėdama paklausė ji. – Tavęs ieškojo policija, detektyvai, visas miestas. Niekas neaptiko jokio pėdsako, aš vos iš proto neišsikrausčiau. Kur tu buvai tuos tris mėnesius?

– Kur Lukas? – paklausiau aš, nelabai suvokdama kodėl. Gal pamaniau, kad jis neturėtų to girdėti, kad mudviem su mama reikia pasikalbėti vienoms. Kažin ar Lukas apskritai pastebėjo, kad manęs nėra? Mama susiraukė, tarsi atspėjusi mano mintis.

– Jis viršuje, miega, – atsakė ji atsitraukusi. – Aš turėčiau jį pažadinti, pasakyti, kad grįžai. Pastaruosius tris mėnesius jis kiekvieną naktį važinėjo visokiais šunkeliais ieškodamas tavęs. Kartais negrįždavo iki ryto.

Aš apstulbusi pamėginau užgniaužti ašaras. Mama metė į mane griežtą žvilgsnį, kuris paprastai reikšdavo namų areštą.

– Palauk čia, kol jį pakviesiu, o tada, panelyte, mums papasakosi, kur tu buvai visą šį laiką, kol mes čia kraustėmės iš proto. Itanai, mielasis, eikš, aš paguldysiu tave į lovą.

– Palauk, – pasakiau, kai ji apsigręžė. Itanas vis dar buvo įsikibęs jai į suknelę. – Aš eisiu kartu. Manau, kad tai turėtų girdėti visi.

Ji sudvejojo, tada pažvelgė į Itaną ir galiausiai linktelėjo. Mes kartu pasisukome eiti, tačiau ant laiptų pasigirdęs triukšmas privertė sustoti.

Ten, prisimerkęs ir urgzdamas, stovėjo pakeistinukas. Jis vilkėjo Itano pižamą su triušiukais, maži kumštukai buvo sugniaužti iš įsiūčio. Tikrasis Itanas pradėjo verkšlenti ir prisispaudė prie mamos, slėpdamas veidą. Mama aiktelėjo ir pakėlė ranką prie burnos. Pakeistinukas ėmė ant manęs šnypšti.

– Kad tave kur galas! – sušuko jis trypdamas kojomis. – Kvaila, kvaila mergšė! Kam tu jį susigrąžinai? Aš tavęs nekenčiu! Aš tavęs nekenčiu! Aš...

Iš jo pėdų pasirodė dūmai ir jis suriko. Sukdamasis aplinkui paskendo dūmuose ir šūkaudamas bei keikdamasis pradėjo trauktis, kol galiausiai visai išnyko.

Aš leidau sau pergalingai nusišypsoti.

Mama nuleido rankas. Kai ji vėl atsigręžė į mane, jos akyse išvydau supratimą ir neapsakomai didelę baimę.

– Aš suprantu, – pasakė ji žiūrėdama į Itaną. Mama suvirpėjo, jos veidas pabalo. Ji žinojo. Ji viską apie juos žinojo.

Aš žiūrėjau į ją. Galvoje sukosi klausimai, pernelyg sumišę ir pinklūs, kad galėčiau ištarti juos balsu. Mama dabar atrodė kitaip, silpna ir išsigandusi, visai ne tokia, kokią aš ją pažinojau.

– Kodėl tu man nieko nepasakei? – paklausiau.

Mama atsisėdo ant sofos, kartu užsikeldama Itaną. Jis taip prisiglaudė prie jos, kad rodės, niekada nepaleis.

– Megana, aš... Tai buvo seniai, kai sutikau... jį... tavo tėvą. Aš vos pamenu – tai labiau panašu į sapną negu į tikrovę. – Kalbėdama ji nežiūrėjo į mane, atrodė nutolusi. Prisėdau ant fotelio krašto ir mama tyliu balsu tęsė: – Daugybę mėnesių tikinau save, kad to nebuvo. Tai neatrodė tikra, tai, ką mes darėme, tie dalykai, kuriuos jis man rodė. Tai tebuvo vienas kartas, daugiau aš jo nebemačiau. Kai sužinojau, kad laukiuosi, kiek sunerimau, tačiau Polis taip džiaugėsi. Gydytojai buvo sakę, kad mes niekada neturėsime vaikų.

Polis. Mano mintys neramiai sujudo, tarsi tas vardas man turėtų būti girdėtas. Tada aš įsisąmoninau mamos žodžius ir jie mane pribloškė: Polis buvo mano tėvas ar bent jau vedęs mamą. Aš jo visai neprisiminiau. Nežinojau, kas jis buvo nei kaip atrodė. Tas vyras tikriausiai mirė, kai buvau visai maža. Ši mintis mane nuliūdino ir supykdė. Pasirodo, buvo kitas tėvas, o mama tai nuo manęs nuslėpė.

– Tada gimei tu, – tęsė mama tuo pačiu nutolusiu balsu, – ir prasidėjo keisti dalykai. Aš dažnai rasdavau tave išlipusią iš lovelės, ant grindų ar netgi lauke, nors tu dar nemokėjai vaikščioti. Durys pačios atsidarydavo ir užsiverdavo. Daiktai pradingdavo ir atsirasdavo keistose vietose. Polis pamanė, kad namuose vaidenasi, tačiau aš žinojau, kad čia jų darbas. Aš juos jaučiau, nors ir negalėjau matyti. Tai mane gąsdino. Bijojau, kad jie čia dėl tavęs, ir negalėjau pasakyti vyrui, kas dedasi.

Mes nusprendėme persikelti ir kurį laiką viskas buvo normalu. Tu augai, buvai paprastas laimingas vaikas ir aš jau maniau, kad viskas baigėsi. Tada... – mamos balsas sudrebėjo, akyse pasirodė ašaros. – Tada nutiko tas įvykis parke ir aš supratau, kad jie mus vėl susirado. Vėliau, kai viskas nurimo, mes atvykome čia ir aš sutikau Luką. Visa kita tu žinai.

Aš susiraukiau. Prisiminiau parką, aukštus medžius ir mažą žalią tvenkinį, tačiau negalėjau prisiminti jokio „įvykio“, apie kurį kalbėjo mama. Aš nespėjau nieko paklausti, kai ji palinko į priekį ir paėmė mane už rankos.

– Aš jau seniai norėjau tau pasakyti, – sušnibždėjo ji, žiūrėdama plačiomis ašarotomis akimis. – Bet bijojau. Ne dėl to, kad tu manimi nepatikėsi, o dėl to, kad patikėsi. Norėjau, jog turėtum normalų gyvenimą, nereikėtų nuolat jų bijoti ir kiekvieną rytą prabusti būkštaujant, kad jie tave surado.

– Tik nelabai pavyko. – Mano balsas buvo užkimęs ir gergždžiantis. – Jie ne tik atėjo manęs, bet į tai įtraukė ir Itaną. Ką darysime dabar, mama? Bėgsime kaip ir tuos du kartus? Pati matai, kas iš to išėjo.