Джули Кагава: Geležies karalius

Machina įveikė paskutinius mus skiriančius žingsnius ir paėmė mane už rankos. Prisilietimas buvo šaltas ir aš pajutau jame zvimbiančią galią, kaip elektros srovę.

– Noriu, kad būtum mano karalienė, Megana Čeis. Aš tau siūlau savo karalystę, savo pavaldinius, save. Noriu, kad tu valdytum šalia. Senakraujai paseno. Jų laikas baigėsi. Metas įsigalėti naujai tvarkai, stipresnei ir geresnei nei senųjų. Tik ištark „taip“ ir tu gyvensi amžinai kaip visų fėjūnų karalienė. Tavo brolis gali grįžti namo. Aš netgi leisiu tau pasilikti princą, jeigu panorėsi, nors, bijau, kad jam nepavyks prisitaikyti prie mūsų karalystės. Kad ir kaip ten būtų, tavo vieta čia, šalia manęs. Argi ne to tu visada norėjai? Priklausyti?

Aš sudvejojau. Valdyti su Machina, tapti karaliene. Niekas daugiau manęs neerzintų ir nesišaipytų, aš turėčiau minias padarų, pasiruošusių vykdyti visas mano užgaidas, ir pagaliau atsidurčiau pačioje viršūnėje. Būčiau pati mylimiausia. Tačiau tada pamačiau medžius, iškraipytus ir metalinius, ir prisiminiau šiurpią, bevaisę Laukmiškio dykynę. Machina užnuodys visą Niekadaniekada. Visi augalai išmirs arba taps iškreiptomis kopijomis. Oberonas, Grimalkinas, Pakas žus, kaip ir visas Niekadaniekada pasaulis, liks tik gremlinai, vabalai ir geležies fėjūnai.

Aš nurijau gerklėje įstrigusį gumulą. Ir nors žinojau atsakymą, paklausiau:

– O jeigu aš atsisakysiu?

Machinos išraiška nepasikeitė.

– Tada tavo princas mirs. Taip pat ir tavo brolis. Arba galbūt aš padarysiu jį savo žaislu, pusiau žmogumi, pusiau mašina. Senakraujai bus sunaikinti su tavimi ar be tavęs, mano brangioji. Aš tau duodu pasirinkti: valdyti kartu arba būti prarytai pažangos. Mano neviltis augo.

Machina ištiesė ranką ir paglostė man veidą.

– Nejaugi taip baisu valdyti, mano meile? – paklausė jis ir kilstelėjo man smakrą, kad pažvelgčiau į jį. – Ne vieną tūkstantmetį tiek žmonės, tiek fėjūnai tai darė. Naikino silpnuosius, kad būtų vietos stipriesiems. Senakraujai ir geležies fėjūnai negali būti kartu, tu tai žinai. Oberonas ir Mebė būtų mus sunaikinę, jei būtų apie mus žinoję. Koks gi tada skirtumas? – Jo bučinys, lengvas kaip pūkas ir kupinas energijos, palietė man lūpas. – Eikš. Tau tereikia ištarti vieną žodį. Vienas žodis, ir tavo brolis grįš namo, vienas žodis, ir tu išgelbėsi mylimą princą. Žiūrėk. – Jis mostelėjo ranka ir sode iškilo didžiulė metalinė arka. Kitoje pusėje per vartus spėjau pamatyti savo namus, bet staiga viskas išnyko. Aš aiktelėjau, o Machina nusišypsojo. – Galiu tuoj pat nusiųsti jį namo, tik ištark „taip“. Vienas žodis, ir tu amžinai būsi mano karalienė.

Aš įkvėpiau.

– Aš...

O tada šalia atsirado Ašas. Nesupratau, kaip jis pajėgė stovėti ir judėti. Atrodydamas kraupiai jis nustūmė mane šalin ir Machina nustebęs suraukė antakius. Tvykstelėjo lynai taikydami į Ašą, princas puolė į priekį ir įsmeigė savo kardą Machinai į krūtinę.

Machina pasviro atgal, jo veidą iškreipė agonija. Aplink krūtinėje kyšančią kardo rankeną sublykčiojo žaibai. Jo lynai šovė pirmyn, smogė Ašui ir jis siaubingai žlegtelėjęs atsitrenkė į medį. Kai Ašas susmuko prie kamieno, Machina išsitiesė ir įsiutęs pažvelgė į jį.

Geležies karalius suėmė už rankenos ir išsitraukė kardą iš krūtinės. Tvykstelėjo žaibas ištirpindamas ledą, šalia žaizdos išlindo plonyčiai laidai ir susipynę ją užtraukė. Machina numetė kardą šalin ir pažvelgė į mane. Jo juodose akyse blizgėjo įniršis.

– Mano kantrybė senka, brangioji. – Vienas jo lynas šovė pirmyn, apsivyniojo Ašui aplink kaklą ir pakėlė jį į orą. Ašas pradėjo dusti ir silpnai pabandė priešintis, kai Machina jį papurtė pakėlęs virš galvos. Itanas savo narve pravirko. – Valdyk su manimi, antraip jis mirs. Apsispręsk.

Mano drebančios kojos sulinko ir aš parklupau delnais atsiremdama į šaltus grindinio akmenis. Kaip aš galiu rinktis? Bet kuriuo atveju žus žmonės. Aš negaliu to leisti. Aš to neleisiu.

Žemė po mano delnais sutvinkčiojo. Aš užsimerkiau ir leidau savo pasąmonei susilieti su žeme, ieškodama gyvybės kibirkštėlės. Pajutau medžius Machinos rūmuose, jų šakos buvo jau mirusios, tačiau šaknys ir šerdys sveikos. Kaip ir praėjusį kartą. Aš juos lengvai stumtelėjau ir jie man atsakė, ėmė raitytis norėdami mane pasiekti, skverbtis pro žemę, kaip siekė tie medžiai Vasaros rūmuose, Oberono iškviesti kovoti su chimera.

Koks tėvas, tokia ir duktė.

Aš giliai įkvėpiau ir patraukiau.

Žemė sudrebėjo ir staiga pro grindinį traškėdamos ir raitydamosi į paviršių išlindo gyvos šaknys. Machina supanikavęs šūktelėjo ir šaknys nuskriejo link jo, apsivijo kūną ir įkalino jo lynus. Jis suriaumojęs puolė, iš rankų laidydamas žaibus, bandydamas nublokšti medžius. Šaknys ir lynai vijosi vieni aplink kitus kaip įsiutintos gyvatės, šokančios hipnotizuojantį įniršio šokį.

Lynai išmetė Ašą ir jis nukrito šalia metalinio medžio; nors aplamdytas ir pritrenktas, jis vis vien bandė stotis ir atgauti savo ginklą. Šalia kamieno aš pamačiau blyškaus medžio atplaišą – pusę trūkusios Keramedžio strėlės – ir puoliau prie jos.

Aplink mano koją apsivijo lynas ir parbloškė ant žemės. Apsivertusi pamačiau į mane spoksantį Machiną, ištiesęs ranką jis grūmėsi su šaknimis. Lynas ant mano kojos susiveržė ir pradėjo tempti link jo. Aš surikau ir mėginau rankomis įsikabinti į žemę, tačiau tik nusilaužiau nagus ir susikruvinau pirštus. Iš įniršio persikreipęs Geležies karaliaus veidas vis artėjo.

Staiga blykstelėjo Ašo kardas, jis nukirto mane tempiantį lyną. Link jo šovė daugiau lynų, tačiau Žiemos princas nesitraukė, blykčiodamas kardu jis kapojo mus apraizgiusius metalinius čiuptuvus.

– Bėk, – suurzgė jis, ore nukirtęs lyno galą. – Aš juos sulaikysiu. Bėk!

Aš pašokau ant kojų ir puoliau prie medžio, po kuriuo gulėjo perskelta strėlė. Pirštais spausdama baltą medį atsigręžiau ir pamačiau, kaip lynas praslydo pro Ašo gynybą, trenkė jam į petį ir prismeigė prie žemės. Ašas sukaukė, silpnai mojavo kardu, kol kitas lynas išmušė jį iš rankos.

Leidausi bėgti prie Geležies karaliaus, išsisukinėdama nuo lynų ir į gyvates panašių šaknų. Akimirką jo dėmesys buvo prikaustytas prie Ašo, tada jis vėl pastebėjo mane ir tamsiose akyse sublykčiojo žaibai. Surikusi kovos šūkį puoliau pirmyn.

Kai jau buvau pasiekusi jį, kažkas taip trenkė iš nugaros, kad net užėmė kvapą. Aš negalėjau pajudėti ir supratau, kad vienas jo lynų persmeigė mane iš nugaros. Keista, tačiau nejaučiau jokio skausmo.

Machina prisitraukė mane prie savęs, lynams ir šak­nims toliau kaunantis mums virš galvų. Viskas aplinkui išblėso ir likome tik mes.

– Aš būčiau tave padaręs savo karaliene, – sumurmėjo jis ir ištiesė ranką į mane. Aplink jo liemenį apsivijusios šaknys susiveržė ir prispaudė kitą ranką, tačiau neatrodė, kad jis būtų pastebėjęs. – Aš tau būčiau davęs viską. Kodėl atsisakei tokio pasiūlymo?

Aš suspaudžiau rankoje Keramedį, vis dar jausdama jame silpną gyvybės pulsavimą.

– Nes, – sušnibždėjau keldama ranką, – aš jau turiu viską, ko man reikia.

Smogiau ir suvariau strėlę jam į krūtinę.

Iš Machinos lūpų išsiveržė begarsis riksmas. Jis atlošė galvą vis dar rėkdamas, iš gerklės išlindo žali ūgliai ir pradėjo plisti jo kaklu. Mane užliejo keistas elektros srovę primenantis energijos pliūpsnis, nuo kurio sutraukė raumenis. Lynas nubloškė mane šalin, aš atsitrenkiau į žemę ir užgniaužiau klyksmą, kai nugarą pervėrė aštrus skausmas. Šiaip ne taip atsistojusi apsidairiau, pagriebiau kardą ir nubėgau prie Itano narvo. Vienu ledo kardo kirčiu išmušusi narvo duris aš stipriai apkabinau brolį ir pajutau, kaip jis verkia man į plaukus.