Джули Кагава - Geležies karalius

Tunelis baigėsi ir aš staiga atsidūriau ant akmeninio tilto, permesto per plačią bedugnę su dantytomis uolomis. Aplink mane, ant sienų ir lubų, esančių pavojingai arti tilto, sukosi ir girgždėjo geležiniai dantračiai, nuo kurių vibravo žemė. Artimiausi dantračiai buvo gerus tris kartus didesni už mane, kai kurie dar daugiau. Pasijutau, lyg būčiau atsidūrusi milžiniškame laikrodyje, o triukšmas buvo kurtinamas.

Mes tikriausiai po Machinos tvirtove,  – pamaniau su pagarbia baime dairydamasi aplinkui.  – Kažin ką suka tie dantračiai?

Pajutau, kaip mane kažkas timptelėjo už rankovės, ir atsigręžusi pamačiau kaupikų vadą, rodantį per tiltą, jo čiauškėjimą užgožė dantračių džeržgimas. Aš supratau. Jie atvedė mane taip toli, kaip tik galėjo. O paskutinę kelio dalį teks įveikti vienui vienai.

Linktelėjau parodydama, kad supratau, ir pradėjau eiti pirmyn, tačiau jis sučiupo mane už rankos. Laikydamas už riešo pamojo kaupikams, kažką jiems sučiauškėjo. Du žengė pirmyn, siekdami savo kuprų.

– Viskas gerai, – pasakiau jiems, – jūs neprivalote...

Ir žodžiai įstrigo gerklėje. Pirmasis ištraukė ilgą makštį su pažįstama rankena, tamsoje šviečiančia melsvai. Aš sulaikiau kvėpavimą.

– Ar tai?..

Jis iškilmingai ištiesė ją man. Suėmusi už rankenos ištraukiau kardą ir patalpa nušvito blyškia mėlyna šviesa. Nuo Ašo kardo ašmenų kilo garas ir man sugniaužė gerklę.

Ak, Ašai.

Įkišau kardą į makštį ir užsijuosiau ant liemens, niūriai suverždama diržą.

– Aš tai labai vertinu, – pasakiau kaupikams, nors nežinojau, ar būsiu suprasta. Jie vėl sučiauškėjo ir vis dar nesitraukė iš vietos, vadas parodė į antrąjį, mažesnį kaupiką, šis priėjo artyn. Jis sumirksėjo, užsikišo ranką už nugaros ir ištraukė kiek aplamdytą lanką ir...

Akimirką mano širdis sustojo. Kaupikas laikė Keramedžio strėlę, gličią ir tepaluotą, tačiau nepažeistą. Aš pagarbiai ją paėmiau, galvoje pašėlusiu greičiu sukantis mintims. Jie galėjo atiduoti šiuos daiktus Ferumui, bet neatidavė, o visą šį laiką juos saugojo man. Strėlė mano rankose sutvinkčiojo, vis dar gyva ir mirtina.

Nieko negalvodama parklupau ant kelių ir apkabinau abu kaupikus, vadą ir mažesnįjį. Jie nustebę cyptelėjo. Jų kupros badė odą ir buvo neįmanoma jų dorai apkabinti, tačiau aš nekreipiau dėmesio. Kai pakilau, pasirodė, kad vadas nuraudo, nors tamsoje negalėjau gerai matyti, o mažesnysis buvo išsišiepęs nuo ausies iki ausies.

– Ačiū jums, – pasakiau kiek galėdama nuoširdesniu balsu. – Iš tiesų „ačiū“ neužtenka, bet tik taip galiu jums atsidėkoti. Jūs nuostabūs.

Jie sučiauškėjo ir paglostė man rankas. Gaila, kad nesupratau, ką šneka. Tada vadas aštriai šūktelėjo, kaupikai apsigręžė ir pradingo tunelyje. Mažasis kaupikas dar sykį atsisuko, jo akys ryškiai suspindo prieblandoje ir jis nėrė į urvą.

Aš išsitiesiau, užsikišau strėlę už diržo, kaip kad būtų daręs Ašas. Paėmusi lanką, su prie diržo kabančiu Ašo kardu žengiau į Machinos bokštą.

MAN ŽENGIANT TOLYN, netrukus akmenų takas virto metalinėmis grotelėmis, aš praėjau pro gigantišką laikrodžio mechanizmą ir nuo metalo brūžinimosi į metalą ėmė skaudėti dantis. Priešais išvydau įvijus laiptus, užlipau jais iki liuko ir šis su trenksmu atsivėrė. Aš cyptelėjau ir atsargiai iškišau galvą laukan.

Nieko. Patalpoje nebuvo nieko, išskyrus didžiulius, nuo karščio raudonai švytinčius katilus, iš kurių veržėsi šnypščiantis garas.

– Na gerai, – sumurmėjau ir pro grindis išlindau į viršų. Nuo tvyrančio baisaus karščio veidu iškart ėmė žliaugti prakaitas. – Aš viduje. O kur eiti toliau?

Viršun.

Mintis atėjo spontaniškai, tačiau aš žinojau, kad ji teisinga. Machina ir Itanas bus bokšto viršuje.

Dėmesį patraukė žvangantys žingsniai ir aš pasislėpiau už vieno katilo, nors nuo metalo sklido deginantis karštis. Į patalpą įėjo keli žemi kresni padarai, apsivilkę gremėzdiškais, panašiais į gaisrininkų kostiumais. Veidus dengė kvėpavimo kaukės, o į burną buvo įkišta pora vamzdelių, sujungtų su balionu ant nugarų. Jie vaikščiojo tarp krosnių, bilsnodami į jas veržliarakčiais, tikrindami nesuskaičiuojamą daugybę vamzdžių ir vožtuvų. Kiekvienam prie diržo skimbčiojo po didelį žiedą su raktais. Aš pasitraukiau į kampą, kad nepamatytų, ir į galvą šovė mintis.

Ėmiau sekti paskui juos, slapstydamasi garuose ir šešėliuose, ir stebėti, kaip jie dirba. Darbininkai nesišnekėjo vienas su kitu, buvo pasinėrę į darbą ir tai man puikiai tiko. Vienas atsiskyrė nuo grupės ir nepastebėtas kitų žengė į garus. Aš nusekiau paskui jį koridoriumi, padarytu iš vamzdžių, ir pamačiusi, kaip jis pasilenkė tikrinti šnypščiančio įtrūkimo metale, atsistojau jam už nugaros.

Išsitraukusi Ašo kardą palaukiau, kol jis atsisuks, tada žengiau į priekį ir prispaudžiau smaigalį jam prie krūtinės. Darbininkas pašoko ir metėsi atgal, tačiau vamzdžių voratinklis įkalino jį tarp išėjimo ir manęs. Aš žengiau į priekį ir nutaikiau kardą jam į gerklę.

– Nejudėk, – suurzgiau kaip mokėdama rūsčiau. Jis linktelėjo ir pakėlė pirštinėtas rankas. Mano širdis virpėjo, tačiau ėmiau skubinti jį, baksnodama kardu. – Daryk tai, ką pasakysiu, ir aš tavęs nenužudysiu, gerai? Nusirenk kostiumą.

Paklusdamas jis nusitraukė viršutinius drabužius, nusiėmė kaukę ir aš išvydau suprakaitavusį žmogutį tankia barzda. Nykštukas, pats paprasčiausias: nei metalinės odos, nei iš galvos kyšančių laidų, kurie rodytų jį esant geležies fėjūną. Juodos kaip anglys akys pažvelgė į mane, rankų raumenys subangavo ir nykštukas pradėjo iš manęs tyčiotis.

– Tai pagaliau atėjai? – Jis nusispjovė ant žemės šalia vamzdžio ir šis sušnypštė. – O mes visi čia spėliojome, kurį gi kelią pasirinksi. Na, jeigu ruošiesi mane nužudyti, mergaite, tai greičiau.

– Aš nesiruošiu nieko žudyti, – atsargiai pasakiau, laikydama kardą nukreiptą į jį, kaip kad mačiau darant Ašą. – Esu čia tik tam, kad susigrąžinčiau brolį.

Nykštukas suprunkštė.

– Jis viršuje, sosto menėje, kartu su Machina. Viršuje, vakariniame bokšto sparne. Sėkmės jį susigrąžinant.

Aš susiraukiau.

– Tu toks paslaugus. Kodėl turėčiau tavimi tikėti?

– Oi, mergaite, mums nerūpi Machina nei verksnys tavo brolis. – Nykštukas atsikrenkštė ir nusispjovė ant vamzdžio, šis sušnypštė rūgštimi. – Mūsų darbas – prižiūrėti, kad čia viskas veiktų, o ne žaisti rūmų žaidimus su saujele apsisnarglėjusių aristokratų. Machinos reikalai yra jo reikalai, paprašysiu manęs į juos nevelti.

– Tai tu nesiruoši manęs sustabdyti?

– Tau ką, švinu kas ausis užpylė? Man nerūpi, ką tu darysi, mergaite! Taigi, nužudyk mane arba palik ramybėje. Aš nestosiu tau skersai kelio, jei tik neatsidursi manajame.

– Gerai. – Aš nuleidau kardą. – Tačiau man reikia tavo kostiumo.

– Puiku, pasiimk. – Jis paspyrė kostiumą metalu kaustytu batu link manęs. – Mes turime keletą. O dabar galiu grįžti prie darbo ar turi dar kokių nors kvailų reikalavimų, trukdančių man dirbti?

Sudvejojau. Nenorėjau jo skriausti, bet negalėjau ir palikti laisvėje. Nesvarbu, ką kalba, jis gali pasakyti kitiems darbininkams – aš tikrai nepajėgčiau kovoti su jais visais. Apsidairiau ir pamačiau dar vieną liuką, panašų į tą, pro kurį įlindau.

Mostelėjau į jį kardu.