Джули Кагава - Geležies karalius

– Aš... Mano vardas Megana Čeis, pone. Ieškau savo brolio.

– Brolio? – Senolis priblokštas pasižiūrėjo į kaupikus. – Nepamenu, kad jūs būtumėte atitempę vaiką. Kas jums pasidarė?

Kaupikai sučiauškėjo purtydami galvas. Jiems plepant ir šokinėjant senasis vyras susiraukė ir pažvelgė į mane.

– Mano pavaldiniai sako, kad jie Dykynėje nesutiko nieko, išskyrus tave ir tavo draugą. Kodėl manai, kad tavo brolis yra čia?

– Aš... – Nutilusi apsidairiau po nutriušusią olą, nužvelgiau kaupikus ir silpną senį. Tai negali būti tiesa. – Aš atsiprašau, – pratęsiau sumišusi, jausdamasi visai kvailai, – bet ar jūs ne Machina, Geležies karalius?

– Ak, – senis atsilošė ir susinėrė rankas, – dabar aš suprantu. Machina turi tavo brolį, tiesa? Ir tu keliauji jį išgelbėti.

– Taip. – Aš atsipalaidavau ir su palengvėjimu atsidusau. – Tai jūs nesate Geležies karalius?

– Na, aš taip nepasakyčiau. – Senis nusišypsojo ir man vėl sukilo įtarimas. Jis nusijuokė. – Nesijaudink, vaike. Aš nekeliu jokios grėsmės. Tačiau tau būtų geriausia atsisakyti plano išgelbėti savo brolį. Machina per stiprus. Jo negali sužeisti joks ginklas. Tu tiesiog veltui paaukosi gyvybę.

Prisiminiau griovio dugne gulinčią Keramedžio strėlę ir man suspaudė širdį.

– Aš žinau, – sušnibždėjau. – Tačiau privalau pabandyti. Nuėjau taip toli. Negaliu dabar pasiduoti.

– Jeigu Machina pagrobė tavo brolį, vadinasi, jis tavęs laukia, – pasakė senis ir palinko į priekį. – Jam tavęs kažkodėl reikia. Aš jaučiu tavyje jėgą, mano mergaite, bet jos neužteks. Geležies karalius yra machinacijų meistras. Jis pasinaudos tavimi, kad įgyvendintų savo planus, ir tu negalėsi pasipriešinti. Eik namo, mergaite. Pamiršk, ko netekai, ir grįžk namo.

– Pamiršti? – Aš prisiminiau savo draugus, kurie viską paaukojo, kad nueičiau taip toli. Pakas. Senoji driadė. Ašas. – Ne, – sumurmėjau gumului gniaužiant gerklę. – Aš niekada negalėsiu pamiršti. Netgi jei tai beviltiška, privalau tęsti. Aš visiems tiek daug skolinga.

– Kvaila mergiotė, – suurzgė senis. – Aš žinau apie Machiną daugiau nei kas kitas – koks jo būdas, galia, kaip jis mąsto – ir vis vien tu manęs nesiklausai. Na ir puiku. Skubėk į pražūtį, kaip ir visi kiti, buvę prieš tave. Pati tuo įsitikinsi, kaip ir aš, bet bus per vėlu. Machinos nenugalėsi. Aš gailiuosi, kad nepaklausiau savo patarėjų, kai jie man taip sakė.

– Tu bandei jį įveikti? – Aš spoksojau mėgindama įsivaizduoti, kaip silpnas senis su kuo nors kovoja ir pralaimi. – Kada? Kaip?

– Kadaise pats buvau Geležies karalius, – kantriai tarė senis. – Aš vardu Ferumas 1, – paaiškino jis man apstulbusiai. – Kaip, be abejonės, pastebėjai, esu senas. Senesnis negu tas išpera Machina, senesnis negu visi geležies fėjūnai. Matai, aš buvau pirmasis, gimęs kalvėje, kai žmonija pradėjo eksperimentuoti su geležimi. Aš kilau iš jų vaizduotės, iš ambicijos užkariauti pasaulį metalu, kuris perskrostų bronzą kaip popierių. Buvau ten, kai pasaulis pradėjo keistis, kai žmonės iš Tamsiųjų amžių žengė pirmuosius žingsnius į civilizaciją.

Daugybę metų aš maniau, kad esu vienas. Tačiau žmonės niekada nebūna patenkinti – jie vis ieško, vis bando sukurti ką nors geresnio. Atėjo kiti, tokie pat kaip aš, gimę iš naujo pasaulio svajonių. Jie pripažino mane karaliumi ir šimtmečius mes slėpėmės, atsiskyrę nuo kitų fėjūnų. Žinoma, aš supratau, kad jeigu abeji rūmai sužinotų apie mus, jie susivienytų ir mus sunaikintų.

Tada, sukūrus kompiuterius, atsirado gremlinai ir blakės. Gimę iš baimės, kad mašinose slepiasi pabaisos, jie buvo labiau chaotiški nei kiti fėjūnai, žiaurūs ir destruktyvūs. Jie paplito po visą pasaulį. Technikai tapus kiekvienos šalies varančiąja jėga, pasirodė nauji, galingi fėjūnai. Virusė. Trukdis. Ir Machina, pats galingiausias iš visų. Jam neužteko tūnoti pasislėpus. Jis planavo užkariauti Niekadaniekada, paplisti kaip virusas, sunaikinti visus, kas jam priešinsis. Jis buvo mano pirmasis, galingiausias leitenantas ir mes keletą kartų susikirtome. Patarėjai siūlė jį ištremti, įkalinti, netgi nužudyti. Jie jo bijojo, ir ne be reikalo, bet aš neįžvelgiau pavojaus.

Aišku, buvo tik laiko klausimas, kada jis atsigręš prieš mane. Surinkęs vienminčių fėjūnų armiją, Machina įsiveržė į tvirtovę ir išskerdė visus, kas buvo man lojalūs. Mano pajėgos bandė priešintis, tačiau mes buvome seni ir niekam tikę, niekaip negalėjome prilygti žiauriai Machinos armijai.

Man beliko sėdėti soste, stebėti, kaip jis artinasi, ir laukti mirties. Tačiau Machina tik nusijuokė ir nubloškęs mane ant grindų pareiškė manęs nežudysiąs. Jis paliko mane po truputį nykti, kol metams bėgant būsiu visai pamirštas ir niekas neprisimins mano vardo nei kas aš buvau. Kai jis atsisėdo į mano sostą, pajutau, kaip galia mane apleidžia ir suteka į Machiną, pripažindama jį naujuoju Geležies karaliumi. Taigi dabar aš gyvenu čia. – Ferumas mostelėjo į olą ir aplinkui besimalančius kaupikus. – Tūnau apleistoje oloje, iš šiukšlių padarytame soste, ir esu galingųjų šiukšlininkų karalius. Garbingas titulas, tiesa? – Jo lūpas iškreipė karti šypsena. – Šie padarai labai ištikimi, jie neša man dovanas, kurių aš negaliu panaudoti, – taip tapau šiukšlių krūvos valdovu. Jie pripažino mane savo karaliumi, tik kas iš to? Jie negali sugrąžinti man sosto, bet tik jų dėka aš dar neištirpau užmarštyje. Negaliu numirti, ir to vos užtenka palaikyti gyvybei, žinant, ką praradau. Kas buvo iš manęs pavogta. O Machina yra tas, kuris viską suplanavo!

Jis susmuko soste ir delnais užsidengė veidą. Kaupikai šoko prie jo, užjaučiamai tapšnodami ir čiauškėdami. Žiūrint į jį mane užplūdo užuojauta ir pasibjaurėjimas.

– Aš taip pat daug ko netekau, – pasakiau pertraukdama jo tylų verksmą. – Machina iš manęs daug ką pagrobė. Tačiau aš nesiruošiu sėdėti ant kėdės ir laukti. Susikausiu su juo, nesvarbu, įmanoma jį sužeisti ar ne, ir kaip nors atsiimsiu tai, kas mano. Arba mirsiu bandydama. Aš neketinu pasiduoti.

Jis pasižiūrėjo į mane pro pirštus, jo silpnas kūnas drebėjo nuo ašarų. Tada šniurkštelėjo ir nuleido rankas, veidas buvo paniuręs ir tamsus.

– Tada eik, – sušnibždėjo jis, varydamas mane šalin. – Aš negaliu tavęs perkalbėti. Galbūt vienai neginkluotai mergaitei pavyks padaryti tai, ko nepavyko visai armijai. – Jis piktai nusijuokė ir mane tai kiek suerzino. – Sėk­mės tau, kvaiša. Jeigu manęs neklausai, esi čia daugiau nepageidaujama. Mano pavaldiniai slaptais tuneliais, lyg korys vagojančiais žemę, nuves tave po jo tvirtove. Tai greičiausias kelias į susinaikinimą. Dabar eik. Tu man nusibodai.

Aš nenusilenkiau. Ir nepadėkojau jam už pagalbą. Tik nusigręžiau ir žengiau paskui kaupikus iš olos, jausdama nugara tūžmingą nuverstojo karaliaus žvilgsnį.

VĖL TUNELIAI. TRUMPO ATOKVĖPIO su pirmuoju Geležies karaliumi neužteko, kad atsikratyčiau nuovargio. Mes ilsėjomės retai ir aš kiekvieną laisvą minutėlę stengiausi miegoti. Kaupikai davė pakramtyti tamsoje šviečiančių keistų baltų grybų, kurių skonis buvo kaip pelėsio, tačiau nuo jų pradėjau matyti aklinoje tamsoje, tarsi būtų prieblanda. Tai buvo labai gerai, nes mano žibintuvėlis neišvengiamai sumirksėjo ir užgeso, o naujų elementų niekas nepasiūlė.

Praradau laiko nuovoką. Atrodė, visi tie urvai susiliejo į vieną didžiulį labirintą. Supratau, kad net jeigu pateksiu į Machinos tvirtovę ir išgelbėsiu Itaną, tuo pačiu keliu nebegrįšiu.