Джули Кагава - Geležies karalius

Ašas gulėjo nejudėdamas, nuo vilkimo žeme visas kruvinas ir dulkėtas. Nuo tų vietų, kur pataikė lietaus lašai, kilo garas. Jis sudejavo ir pabandė stotis, tačiau gulėdamas ant nugaros nesugebėjo. Piktai kikendami keli gremlinai pradėjo jį baksnoti, dar keli užsilipo ant krūtinės ir ėmė pliaukšėti per veidą. Ašas krūptelėjo ir nusisuko, tačiau tai juos tik dar labiau paskatino.

– Liaukitės! – Aš puoliau ir iš visų jėgų spyriau vienam gremlinui, nublokšdama jį nuo Ašo kaip futbolo kamuolį. Kai kiti atsigręžė į mane, įnikau juos visus mindyti ir spardyti. Jie šnypšdami užsikabarojo mano kelnėmis, ėmė tampyti už plaukų ir draskyti nagais. Vienas suleido aštrius kaip skustuvas dantis į petį ir aš surikau.

– GANA! – nuo Geležinio arklio balso pradėjo drebėti lubos. Ant mūsų pasipylė purvas ir gremlinai puolė atgal. Iš gausybės žaizdelių man sunkėsi kraujas, o gremlino įkąstas petys tvinkčiojo. Geležinis arklys pažvelgė į mane, uodega daužydamas šonus, ir mostelėjo galva riteriams. – NUVESKIT JUOS Į TUNELIUS, – su vos juntamu nepasitenkinimu įsakė. – ŽIŪRĖKIT, KAD JIE NEPABĖGTŲ. JEI AUDRA NESILIAUS, MES GALIM ČIA UŽTRUKTI.

Grandinės, kurios mus laikė prikausčiusios prie Geležinio arklio, buvo atlaisvintos. Du riteriai pakėlė Ašą ir už pažastų nuvilko gilyn į tunelį. Likęs riteris, tas su Ašo veidu, suėmė mane už rankos ir nutempė paskui savo brolius.

Mes sustojome sankryžoje, kur jungėsi keli tuneliai. Mediniai takai vedė į tamsą, o palei sienas stovėjo puspilniai vežimėliai rūdos. Kas keli žingsniai lubos buvo paramstytos storais mediniais stulpais. Prie stulpų kabėjo žibintai, tačiau dauguma jų buvo sudaužyti ir nedegė. Mirksinčioje žibinto šviesoje matėsi sienas vagojančios geležies gyslos.

Eidami tuneliu mes pasiekėme mažą olą, kurios viduryje stovėjo du mediniai stulpai. Kampe gulėjo kelios dėžės ir pamirštas kirtiklis. Riteriai stumtelėjo Ašą prie vieno stulpo, atrakino antrankius ir vėl prirakino prie rąsto, įkalindami jį vienoje vietoje. Oda po metaliniu lanku buvo iki raudonumo nudeginta, jis krūptelėjo, kai jie vėl sukaustė riešą. Iš gailesčio aš prikandau lūpą.

Mane pagavęs riteris išsitiesė ir paplekšnojo Ašui per skruostą, o kai šis bandė išsisukti nuo metalinės pirštinės, ėmė kikenti.

– Geras jausmas, tiesa? – pasakė jis ir aš nustebau. Pirmą kartą išgirdau juos kalbant. – Jūs, senakraujai, tikri skystablauzdžiai. Jau seniausiai turėjote pasitraukti. Tu niekam tikęs, seni. Tavo laikas baigėsi.

Ašas pakėlė galvą ir pažvelgė fėjūnui tiesiai į akis.

– Kokie drąsūs žodžiai skamba iš lūpų to, kuris stovėjo nuošaly ir laikė mergaitę, kol jo broliai kovojo už jį.

Riteris trenkė jam atžagaria ranka. Aš surikau ir puoliau pirmyn, tačiau už nugaros stovėjęs riteris sučiupo mane už rankos.

– Palik jį ramybėje, Kvintai, – pasakė jis ramiu balsu.

Kvintas nusiviepė.

– Tau jo pagailo, Tercijau? Pajutai savo dvyniui broliškus jausmus?

– Mums nedera kalbėtis su senakraujais, – tuo pačiu šaltu tonu atsakė Tercijus. – Ir tu tai žinai. Ar man reikės pranešti Geležiniam arkliui?

Kvintas nusispjovė.

– Tu visad buvai silpnas, Tercijau, – suurzgė jis. – Pernelyg minkštaširdis, nors esi iš geležies. Darai gėdą visai brolijai. – Kvintas apsisuko ant kulno ir nužingsniavo tuneliu, lydimas kito riterio.

– Niekšas, – burbtelėjau aš, vedama likusio riterio prie stulpo. – Tavo vardas Tercijus?

Jis atrakino antrankius ir nežiūrėdamas į mane apsuko grandinę aplink rąstą.

– Taip.

– Padėk mums, – pradėjau maldauti. – Tu ne toks kaip jie, aš tai jaučiu. Būk geras, mane reikia iš čia išlaisvinti savo brolį. Galiu su tavimi sudaryti sandorį. Tik padėk mums.

Jis akimirką žvelgė man į akis. Mane pribloškė jo nepaprastas panašumas į Ašą. Akys buvo ne sidabrinės, o plieno pilkumo, dėl rando jis atrodė vyresnis, tačiau veidas toks pat gražus ir kilnus. Jis stabtelėjo ir man sužibo viltis. Bet tada spragtelėjo antrankius ant riešo ir žengė atgal pritemusiomis akimis.

– Aš esu Geležies karūnos riteris, – pasakė jis tvirtu kaip plienas balsu. – Neišduosiu savo brolių ir savo karaliaus.

Jis apsisuko ir neatsigręždamas nuėjo.

MIRGANČIOJE TUNELIO TAMSOJE aš girdėjau, kaip švokšdamas kvėpuoja Ašas ir kaip sugirgždėjo žvirgždas jam sėdantis.

– Ašai? – tyliai pašaukiau ir mano balsas nuaidėjo šachtose. – Kaip tu laikaisi?

Akimirką buvo tylu. Kai pagaliau prašneko, Ašo balsas buvo toks tylus, kad aš jį vos girdėjau.

– Atleisk, princese, – tarsi pats sau sumurmėjo jis. – Atrodo, kad vis tik nepavyks išpildyti savo sutarties sąlygų.

– Nepasiduok, – pasakiau jam, jausdamasi lyg paskutinė melagė, nes pati kovojau su neviltimi. – Mes kaip nors iš čia išsikapstysime. Tereikia nepamesti galvos. – Man šovė mintis ir aš tyliai ištariau: – Ar tu negali sušaldyti grandinių, kad jos sutrupėtų kaip tada gamykloje?

Jis tyliai, nelinksmai nusijuokė.

– Dabar aš iš paskutiniųjų laikausi, kad neprarasčiau sąmonės, – skausmingai sumurmėjo Ašas. – Jeigu tu turi kokių nors galių, apie kurias šnekėjo senoji driadė – būtų pats laikas jomis pasinaudoti.

Aš linktelėjau. Neturėjau ką prarasti. Užsimerkiau ir susikaupiau bandydama prisiminti, ko mokė Grimalkinas, ir pajusti aplink esančius kerus.

Nieko. Išskyrus mirgantį Ašo užsispyrimą, čia nebuvo jokių emocijų, vilčių ar svajonių. Nieko. Viskas mirę, netekę gyvybės ir jausmų. Geležies fėjūnai buvo kaip mašinos – šalti, logiški, pragmatiški – ir jų pasaulis tai atkartojo.

Atsisakydama pasiduoti aš pabandžiau paieškoti giliau, po banaliu paviršiumi. Juk čia kadaise buvo Niekadaniekada. Turėjo likti kas nors, ko Machinos įtaka negalėjo paliesti.

Aš pajutau gyvybės pulsavimą kažkur giliai apačioje. Vienišą, apnuodytą ir mirštantį medį, kuris vis dar kabinosi į gyvenimą. Jo šakos lėtai virto metalu, tačiau šaknys ir šerdis dar nebuvo pažeisti. Jis atsiliepė į mano artumą, mažytė Niekadaniekada dalelė tuščioje dykynėje. Tačiau, man nespėjus nieko padaryti, pasigirdo žingsniai, mano dėmesys išskydo ir mūsų ryšys nutrūko.

Atsimerkiau. Šviesa tunelyje pradingo ir mes likome aklinoje tamsoje. Aš girdėjau link mūsų judančius ir mus apsupančiu padarus, bet nieko negalėjau matyti. Galvoje sukosi daugybė baugių minčių: apie gigantiškas žiurkes, milžiniškus tarakonus, didžiulius požeminius vorus. Aš vos nenualpau, kai kažkas palietė man ranką, tada išgirdau tyliai tarškančius pažįstamus balsus.

Tamsą perskrodė gelsvas žibintuvėlio spindulys. Jis apšvietė smalsius susiraukšlėjusius kokio pustuzinio kaupikų veidus, jie markstėsi nuo staiga užsiplieskusios šviesos. Aš nustebusi žiūrėjau į juos, o jie man kažką čiauškėjo keista savo kalba. Keli apsupo Ašą ir patampė už rankovių.

– Ką jūs čia veikiate? – sušnibždėjau. Jie tauškė nesąmones ir tąsė už drabužių, tarsi bandydami mane kažkur nutempti. – Jūs norite padėti?

Į priekį žengė kaupikas su triratuku. Jis parodė į mane, o tada į kambario gilumą. Žibintuvėlio šviesoje aš pamačiau kito tunelio žiotis, beveik nematomas šešėliuose. Atrodė, kad kalnakasiai, vos pradėję kasti šį tunelį, iškart persigalvojo. Kelias į laisvę? Kaupikas kažką nekantriai sučiauškėjo ir pamojo man eiti.

– Aš negaliu, – pasakiau jam, žvangindama grandinėmis. – Negaliu judėti.