Джули Кагава - Geležies karalius

Ašas šnekėjo nedaug, jis su niūriu užsispyrimu klupčiojo pirmyn. Mano skrandis susisuko į mazgą nerimaujant dėl jo. Tai aš dėl visko kalta: jis buvo priverstas man padėti dėl mudviejų sudaryto sandorio, netgi jei tai iš lėto jį žudė. Tačiau mes negalėjome pasukti atgal ir man beliko bejėgiškai žiūrėti, kaip Ašas kankinasi. Kiekvienas jo įkvėptas oro gurkšnis skausmingai graužė jam gerklę, o veidas su kiekviena valanda vis labiau blyško. Mane apėmė baimė. Aš bijojau, kad jis numirs ir paliks mane vieną šioje tamsioje, niūrioje vietoje.

Praėjo diena ir geležinis, tamsus ir grėsmingas bokštas darėsi vis aukštesnis, nors dar buvo labai toli. Šlykštus gelsvai pilkas dangus sutemo, o už debesų pasirodė neaiškus mėnulio kontūras. Aš sustojau ir pažvelgiau į dangų. Jokių žvaigždžių. Visiškai nieko. Migloje spindėjo dirbtinis apšvietimas, nuo kurio buvo beveik taip pat šviesu kaip ir dieną.

Ašas užsikosėjo ir turėjo atsiremti į trupančią sieną. Aš jį apkabinau, kad nepargriūtų, ir jis prie manęs prisiglaudė. Mano širdis krūptelėjo nuo šaižių sprogimų.

– Mums reikėtų pailsėti, – sumurmėjau dairydamasi vietos stovyklai. Toliau už bėgių juodavo grafičiais išmargintas ir purvu apneštas didelis betoninis vamzdis, aš pajudėjau link jo. – Eime.

Šįkart jis nesipriešino ir nusekė paskui mane nuokalne į betoninę užuovėją. Ji nebuvo itin aukšta, kad galėtume stovėti išsitiesę visu ūgiu, o žemė buvo nuklota spalvoto stiklo šukėmis. Ne pati geriausia stovyklavietė, tačiau bent jau ne iš geležies. Aš nuspyriau nudaužtą butelį ir atsargiai atsisėdau nusiėmusi kuprinę.

Nusikabinęs kardą nuo diržo ir išleidęs beveik negirdimą dejonę, priešais mane klestelėjo Ašas. Man atsegus kuprinę ir rausiantis maisto ir vandens, Keramedžio strėlė sutvinkčiojo.

Praplėšusi vytinto kumpio pakelį pasiūliau Ašui. Jis papurtė galvą, akys buvo pavargusios ir tuščios.

– Turėtum ką nors suvalgyti, – pasakiau žiaumodama džiovintą mėsą. Aš ir pati nesijaučiau labai alkana, buvo per karšta, buvau pernelyg pavargusi ir susirūpinusi, kad turėčiau apetitą, tačiau norėjau ką nors įsimesti į skrandį. – Jeigu nori ko nors kito – aš dar turiu džiovintų vaisių ir saldainių. Štai. – Pamojavau maišeliu vaisių. Jis dvejodamas nužvelgė vaisius ir susiraukė. – Man labai gaila, tačiau degalinėse neprekiaujama fėjūnų maistu. Valgyk.

Jis tylomis paėmė pakelį ir prisipylė pilną saują riešutų ir razinų. Aš spoksojau į tolį, kur stūksantis bokštas smigo į debesis.

– Kaip manai, kiek užtruks, kol jį pasieksime? – sumurmėjau norėdama jį prakalbinti.

Ašas įsimetė visą saują į burną, sukramtė ir abejingai nurijo.

– Spėju, ilgiausiai dieną, – atsakė jis dėdamas pakelį. – Paskui, – atsiduso, akys pritemo, – aš abejoju, kad iš manęs bus kokios naudos.

Mano skrandis baimingai susigniaužė. Aš negaliu jo prarasti. Jau tiek praradau, bet tai, kad Ašas gali nesulaukti mūsų nuotykio pabaigos, atrodė ypač žiauru. Man reikėjo jo labiau nei ko nors iki šiol. Aš tave apginsiu,  – pamaniau nustebindama pati save.  – Tu tai ištversi, pažadu. Ašai, tik nemirk.

Ašas sugavo mano žvilgsnį, lyg žinodamas, ką aš galvoju, vamzdžio šešėlyje jo pilkos akys atrodė tokios rimtos. Aš susimąsčiau, ar mano emocijos išduoda mintis, ar Ašas gali perprasti mane supančią kerų aurą. Akimirką jis dvejojo, lyg kovodamas su savimi. Tada susitaikęs atsiduso, blankiai nusišypsojo ir ištiesė ranką. Aš ją paėmiau ir jis prisitraukė mane artyn, pasisodino priekyje ir rankomis apsikabino per pilvą. Prisiglaudžiau jam prie krūtinės ir įsiklausiau į jo širdies plakimą. Kiekvienas duslus dūžis man sakė, kad tai tikra, kad Ašas gyvas ir vis dar čia, su manimi.

Pakilo vėjas, oras prisipildė ozono ir kažkokio keisto chemikalų kvapo. Ant vamzdžio krašto nukrito lietaus lašas ir į orą pakilo mažytis dūmelis. Lėtai kvėpuodamas Ašas visai nejudėjo, lyg bijotų, kad bet koks staigus judesys mane išgąsdins ir aš pabėgsiu. Aš paliečiau jo nejudančią ranką ir nusistebėjau šalta ir lygia it ledas oda. Pajutau, kaip jis sudrebėjo ir trūksmingai atsikvėpė.

– Ašai?

– Hmm?

Aš apsilaižiau lūpas.

– Kodėl tu prisiekei nužudyti Paką?

Jis krūptelėjo. Pajutau sau į pakaušį įsmeigtą žvilgsnį ir įsikandau į žandą norėdama atsiimti ištartus žodžius – ir kas mane traukė už liežuvio to paklausti?

– Nesvarbu, – pasakiau ir numojau ranka. – Pamiršk. Tu neprivalai man sakyti. Aš tik spėliojau...

Kas tu esi iš tikrųjų? Ką Pakas padarė, kad jo taip nekenti? Aš noriu suprasti. Jaučiuosi taip, lyg nepažinočiau nė vieno iš jūsų.

Ant žemės nukrito dar keli lašai ir sušnypštė. Aš kramčiau vytintą mėsą ir spoksojau į lietų, visa esybe jausdama Ašo kūną ir mane apkabinusias rankas. Jis pasimuistė norėdamas patogiau atsisėti ir atsiduso.

– Tai buvo labai seniai, – sumurmėjo jis, vos girdimu vėjyje balsu, – dar prieš tau gimstant. Žiema ir Vasara kelis sezonus gyveno taikiai. Aišku, visada pasitaikydavo nedidelių susirėmimų, tačiau per kelis šimtmečius tai buvo ilgiausias laikas, kai mes iš tikrųjų palikome vieni kitus ramybėje. Vasarai einant į pabaigą, – tęsė jis ir balse pasigirdo skausmas, – reikalai pradėjo keistis. Fėjūnams sunku ištverti nuobodulį ir patys nekantriausieji pradėjo vėl peštis su Vasara. Aš turėjau suprasti, kad bus bėdos, tačiau tą sezoną negalvojau apie politiką. Visi rūmai nuobodžiavo ir nerimo, o aš... – Jis akimirką nutilo, tada pasakojo toliau: – Aš buvau su savo dama, Ariela Tularyn.

Man užėmė kvapą. Jo dama. Ašas jau buvo įsipareigojęs. Ir sprendžiant iš balse slypinčio skausmo, ją labai mylėjo. Įsitempiau sunerimusi dėl savo kvėpavimo ir mane apkabinusių Ašo rankų. Bet jis, atrodo, nepastebėjo.

– Mes medžiojome Laukmiškyje, – tęsė Ašas, padėjęs smakrą man ant pakaušio. – Tikrinome gandus apie apylinkėse pasirodžiusią auksinę lapę. Tądien mes medžiojome trise. Ariela, aš ir… ir Šaunusis Robinas.

– Pakas?

Ašas nesmagiai pasimuistė. Tolumoje nudundėjo griaustinis, žali žaibai perskrodė dangų.

– Taip, – sumurmėjo jis, lyg būtų skaudėję tai ištarti. – Pakas. Pakas kadaise buvo... mano draugas. Ir aš nesigėdijau jo taip vadinti. Tuomet mūsų trijulė dažnai susitikdavo Laukmiškyje, toli nuo smerkiančių rūmų. Mums visai nerūpėjo taisyklės. Pakas ir Ariela buvo mano artimiausi draugai. Aš jais visiškai pasitikėjau.

– Kas nutiko?

Kai Ašas vėl prabilo, jo balsas skambėjo švelniai, prisiminus senus laikus.

– Mes medžiojome, – pasakojo jis, – sekėme paskui savo grobį ten, kur nė vienas nebuvome buvę. Laukmiškis didžiulis, kai kurie jo plotai nuolat kinta, tad jame gali būti pavojinga, netgi mums. Nepažįstamais miškais mes tris dienas sekėme auksinę lapę, lažindamiesi, kieno gi strėlė ją galiausiai pakirs. Pakas gyrėsi, kad Žiema tikrai praloš Vasarai, o mes su Ariela svaidėme tokius pat pažadus jam. Jau kuris laikas mes jojome tamsiu ir atšiauriu mišku. Mūsų žirgai, fėjūnų ristūnai, bėgo nesiekdami kanopomis žemės ir darėsi vis nervingesni. Reikėjo jų paklausyti, tačiau mes, pasidavę užsispyrimui ir kvailam išdidumui, ginėme juos pirmyn.

Galiausiai ketvirtą dieną prijojome įkalnę, kuri leidosi į didžiulę daubą. Kitoje pusėje šlaitu tipeno auksinė lapė. Mus skirianti dauba nebuvo gili, tačiau plati, pilna surizgusių šešėlių ir žolių, todėl gerai nesimatė, kas ten apačioje.