Джули Кагава - Geležies karalius

Ariela norėjo joti aplinkui, nors tai ir būtų užtrukę ilgiau. Pakas nesutiko, jis tvirtino, kad turime joti tiesiai, antraip pamesime grobį. Mes susiginčijome. Nors ir nemačiau priežasties nuogąstauti, aš palaikiau Arielą, nesiruošiau jos versti joti per daubą.

Tačiau Pakas turėjo kitokį sumanymą. Man apsukus ark­lį, jis sušuko, pliaukštelėjo Arielos žirgui per pasturgalį ir paragino savo ristūną pirmyn. Jie peršoko per kraštą ir nušuoliavo nuokalne žemyn, Pakas riktelėjo man vytis, jei įstengsiu. Man beliko tik sekti iš paskos.

Ašas nutilo, jo akys aptemo. Jis nusigręžė ir įsispoksojo į tolumą.

– Kas nutiko? – neiškentusi sušnibždėjau.

Jis apmaudžiai nusijuokė.

– Aišku, Ariela buvo teisi. Pakas mus atvedė tiesiai į vyverno 1 lizdą.

Aš jaučiausi kvailai, bet turėjau paklausti:

– Kas tas vyvernas?

– Drakono pusbrolis, – atsakė Ašas. – Ne toks protingas, tačiau vis tiek nepaprastai pavojingas. Tas padaras pakilo iš niekur, su žvynais, dantimis ir sparnais, ir puolė mus savo nuodingu geluonimi. Tai buvo didžiulis senas patinas, nuožmus ir galingas. Mes išsikovojome kelią į laisvę, visi trys, petys petin. Draugavome gana seniai, todėl žinojome vienas kito kovos būdus ir naudojomės jais, kad įveiktume priešą. Ariela sudavė lemiamą kirtį. Tačiau mirdamas vyvernas paskutinį kartą mostelėjo uodega ir pataikė jai į krūtinę. Vyverno nuodai ypač stiprūs, o mes buvome toli nuo savo gyduolių. Mes... stengėmės ją išgelbėti, tačiau...

Jis nutilo ir trūksmingai įkvėpė. Norėdama paguosti suspaudžiau jam ranką.

– Ji mirė mano glėbyje, – baigė pasakoti jis, iš paskutiniųjų tvardydamasis. – Mirė su mano vardu lūpose, maldaudama ją išgelbėti. Laikydamas Arielą ir matydamas, kaip jos akys gęsta, aš įstengiau galvoti tik apie viena – kad dėl to kaltas Pakas. Jeigu ne jis, ji vis dar būtų gyva.

– Man labai gaila, Ašai.

Jis linktelėjo. Balsas tapo šaltas kaip plienas.

– Tą dieną aš prisiekiau atkeršyti už Arielos mirtį, nužudyti Šaunųjį Robiną arba pats mirti bandydamas tai padaryti. Nuo tada mes kovėmės kelis kartus, tačiau Šaunusis vis sugeba išslysti arba iškrėsti kokį triuką ir baigti mūsų dvikovą. Kol jis gyvas, aš neturėsiu ramybės. Prižadėjau Arielai, kad medžiosiu Šaunųjį Robiną, kol vienas iš mūsų kris negyvas.

– Pakas man sakė, jog tai buvo klaida. Jis nenorėjo, kad taip nutiktų. – Žodžiai apkarto mano burnoje. Neturėjau teisės jo ginti. Dėl Pako veiksmų Ašas neteko mylimosios, pokštaudamas Pakas perlenkė lazdą.

– Tai nesvarbu. – Ašas nusisuko nuo manęs, jo balsas buvo šaltas. – Mane saisto priesaika. Aš nenurimsiu, kol ją išpildysiu.

Aš nesumojau, ką pasakyti, tad tiesiog spoksojau į lietų, jausdamasi apgailėtina ir plėšoma pusiau. Ašas ir Pakas, du priešai, kurių kova baigsis tik tada, kai vienas nužudys kitą. Kaip galiu su jais abiem būti suprasdama, kad kurią nors dieną vienam tai pavyks? Aš žinojau, kad fėjūnų priesaikos susaisto ir kad Ašas turi rimtą priežastį nekęsti Pako, tačiau vis vien jaučiausi pakliuvusi į spąstus. Negalėjau to sustabdyti, bet taip pat nenorėjau, kad kuris nors mirtų.

Ašas atsiduso ir vėl palinko į priekį, glostydamas man ranką, pirštų galiukais liesdamas odą.

– Atleisk, – sumurmėjo jis. Mano ranka perbėgo šiurpuliukai. – Norėčiau, kad tu nebūtum į tai įtraukta. Ištarus priesaiką, nėra jokio būdo ją atšaukti. Tačiau atmink: jeigu būčiau žinojęs, kad sutiksiu tave, galbūt nebūčiau taip skubėjęs prisiekti.

Man užgniaužė gerklę. Norėjau ką nors pasakyti, bet tą akimirką staigus vėjo gūsis įpūtė kelis lietaus lašus į vamzdį. Vanduo užtiško man ant džinsų ir aš cyptelėjau pajutusi, kaip nudegino odą.

Apžiūrėjau koją. Ten, kur užtiško vanduo, žiojėjo skylės, oda po jomis buvo paraudusi ir nudegusi. Ji tvinkčiojo, lyg badoma adatų.

– Kas per velnias? – burbtelėjau žvelgdama į šėlstančią audrą. Lietus atrodė įprastai – pilkas, ūkanotas, niūrus. Nevalingai ištiesiau ranką link vamzdžio krašto, nuo kurio lašėjo vanduo.

Ašas sučiupo man už riešo ir patraukė atgal.

– Taip, jis nudegins tau ranką taip pat, kaip nudegino koją, – pasakė švelniu balsu. – O aš jau maniau, kad tu išmokai pamoką su grandinėmis.

Susigėdusi ištraukiau ranką ir pasislinkau gilyn į vamzdį, toliau nuo krašto ir lašančio rūgštinio lietaus.

– Ko gero, teks nemiegoti visą naktį, – sumurmėjau susikryžiuodama rankas. – Nenorėčiau užsnūsti ir prabudusi pamatyti, kad pusė veido išsilydė.

Ašas vėl prisitraukė mane prie savęs ir nubraukė plaukus nuo kaklo. Jo lūpos nuslydo mano petimi, aukštyn kaklu, ir mano pilve suspurdėjo drugeliai.

– Jeigu nori miego, tai ir pamiegok, – sumurmėjo jis liesdamas lūpomis man odą. – Lietus tavęs nepalies, aš pažadu.

– O kaipgi tu?

– Aš neketinu miegoti. – Jis mostelėjo į vandens srovelę, besisunkiančią į vamzdį, ir ši suledėjo. – Bijau, kad galiu neprabusti.

Aš dar labiau susijaudinau.

– Ašai...

Jo lūpos brūkštelėjo mano ausimi.

– Miegok, Megana Čeis, – sušnibždėjo jis ir staiga aš nebegalėjau atsimerkti. Pusiau sąmoninga dar mėginau kovoti, tačiau mane pasiglemžė tamsa ir aš nugrimzdau į laukiančias jo rankas.

KAI PRABUDAU, lietus jau buvo liovęsis ir spėję pradžiūti, nors žemė dar garavo. Pro debesis saulės nesimatė, bet oras vis vien buvo kankinamai karštas. Aš pasigriebiau kuprinę ir išlindau iš vamzdžio ieškoti Ašo. Jis sėdėjo lauke atlošęs galvą, kardą pasidėjęs ant kelių. Pamačiusi pajutau pykčio ir baimės antplūdį. Praėjusią naktį jis mane užkerėjo, be mano žinios burtais privertė miegoti. Vadinasi, jis naudojasi kerais, nors pats vis labiau silpsta. Kunkuliuodama pykčiu ir kaustoma baimės priropojau prie jo ir uždėjau rankas jam ant šlaunų. Pilkos akys prasimerkė ir per miglą pažvelgė į mane.

– Daugiau taip nedaryk. – Aš norėjau jį aprėkti, tačiau jo pažeidžiamumas privertė susilaikyti. Ašas sumirksėjo, bet nepaklausė, ką aš turiu omenyje.

– Atsiprašau, – sumurmėjo jis nulenkęs galvą. – Pamaniau, kad bent vienam iš mūsų būtų naudinga kelias valandas pamiegoti.

Dieve, kaip baisiai jis atrodė. Skruostai įdubo, aplink akis atsirado tamsūs ratilai, oda tapo kone peršviečiama. Man reikėjo surasti Itaną ir visiems iš čia išsinešdinti, kol Ašas nepavirto vaikščiojančiu skeletu ir nenumirė susmukęs man prie kojų.

Ašas pro mane pažvelgė į bokštą, tarsi taip semtųsi jėgų.

– Jau nebetoli, – tyliai ištarė lyg kokią mantrą, verčiančią judėti į priekį. Aš ištiesiau ranką ir jis leidosi pastatomas ant kojų.

Mes vėl žengėme palei bėgius.

Einant Machinos valdomis, kaminai ir metaliniai bokštai liko mums už nugarų. Žemė atrodė plokščia ir bevaisė, pro plyšius virto garai ir sūkuriavo aplinkui lyg vaiduokliai. Šalia kelio riogsojo milžiniškos mašinos didžiuliais ratais ir šarvuotomis kabinomis. Kažkoks tarpinis variantas tarp šių dienų tankų ir mecha automobilių iš anime. Šie seni surūdiję griozdai man keistai priminė Geležinį arklį.

Staiga Ašas sudejavo ir pargriuvo parietęs kojas po savimi. Aš sugriebiau jį už rankos ir jis švokšdamas atsikėlė. Atrodė toks liesas.

– Gal mums sustoti ir pailsėti? – paklausiau.

– Ne, – sugergždė jis. – Eime pirmyn. Mes turime...

Staiga jis išsitiesė, ranka nusileido prie kardo.