Джули Кагава - Geležies karalius

Jis kažką sučiauškėjo saviškiams ir jie žengė į priekį. Vienas po kito kaupikai pradėjo iš savo šlamšto krūvų traukti įvairius daiktus.

– Ką jie daro? – sumurmėjo Ašas.

Aš nežinojau. Vienas kaupikas išsitraukė elektrinį grąžtą ir parodė vadui, šis papurtė galvą. Kitas išsiėmė peilį peteliškę, tačiau vadas atsisakė ir šito daikto, taip pat ir žiebtuvėlio, plaktuko ir apvalaus žadintuvo. Tada vienas iš smulkesnių kaupikų džiugiai spygtelėjo ir žengė į priekį laikydamas kažkokį metalinį ilgą daiktą.

Reples metalui kirpti.

Kaupikų vadas sučiauškėjo ir parodė į reples. Tačiau tuo metu tunelyje išgirdau metalinių batų žvangesį ir tūkstančių nagų krebždėjimą. Man suspaudė skrandį. Grįžta riteriai, o su jais ir gremlinai.

– Greičiau! – paraginau aš kaupiką, kuris priėjęs pradėjo kirpti grandinę. Tolumoje pažeme sumirgėjo šviesos, kurias skleidė gremlinų nešami žibintai ar žibintuvėliai. Į olą atsklido juokas ir man vėl suspaudė skrandį. Greičiau!  – tariau mintyse, siusdama, kad kaupikui taip lėtai einasi.  – Mums nepavyks! Jie čia įžengs bet kurią sekundę.

Išgirdau, kaip triokštelėjo išsiskirdami antrankiai, ir aš buvau laisva.

Pasičiupusi metalo reples nuskubėjau prie Ašo. Šviesos žibėjo vis arčiau ir arčiau, o tunelio gilumoje buvo girdėti gremlinų šnypštimas. Aš įgrūdau grandinę į metalinius replių nasrus ir suspaudžiau rankenas, tačiau įrankis buvo surūdijęs ir juo buvo sunku naudotis. Urgzdama ir keikdamasi užguliau rankenas.

– Palik mane, – sumurmėjo Ašas, man stengiantis suspausti reples. – Aš negalėsiu padėti ir tik kliudysiu jums. Eikite.

– Aš tavęs nepaliksiu, – iškošiau grieždama dantimis ir spausdama iš visų jėgų.

– Megana...

– Aš tavęs nepaliksiu! – surikau gniauždama bejėgiškumo ašaras. Kvaila grandinė! Kodėl ji vis dar neišsiskiria? Aš vėl iš visų jėgų suspaudžiau, kirpdama su įniršiu, kilusiu iš baimės.

– Pameni, kai aš sakiau apie tavo silpnybę? – sumurmėjo Ašas, palenkęs galvą, kad galėtų pažvelgti į mane. Jo akys buvo atšiaurios ir kupinos skausmo, bet balsas švelnus. – Dabar tu turi galimybę pasirinkti. Kas tau svarbiausia?

– Nutilk! – Apakinta ašarų aš sumirksėjau. – Tu negali prašyti manęs pasirinkti. Po galais, tu man taip pat svarbus. Aš tavęs nepaliksiu, tad geriau užsičiaupk.

Olą pasiekė pirmoji goblinų banga, pamatę mane jie pradėjo perspėjamai klykti. Urgzdama iš siaubo ir baimės aš paskutinį kartą spustelėjau reples ir pagaliau grandinės trūko. Ašas atsistojo, o gremlinai sukaukė iš įsiūčio ir metėsi prie mūsų.

Mes puolėme bėgti slaptu tuneliu, paskui skuodžiančius kaupikus. Urvas buvo siauras ir žemas, aš turėjau pasilenkti, kad nesusidaužčiau galvos, bėgdama į sienas apsidraskiau rankas. Už mūsų per angą kaip skruzdėlės pasipylė gremlinai, jie vijosi mus, ropodami sienomis ir lubomis.

Staiga Ašas sustojo. Jis atsisuko į mus besivejančią ordą, iškėlė kirtiklį kaip beisbolo lazdą ir atsigręžė į sieną. Aš sudrebėjau; tikriausiai jis pasičiupo kirtiklį iš dėžės, prieš mums įlendant į tunelį. Ant jo riešų vis dar skimbčiojo perkirptos grandinės. Gremlinai sustojo už kelių metrų ir blizgančiomis akimis įsispitrijo į naują grėsmę. Ir kaip vienas puolė pirmyn.

– Ašai! – surikau. – Ką tu darai? Bėgam!

– Megana, – Ašo balsas, nors skambėjo skausmingai, buvo ramus. – Aš tikiuosi, kad tu surasi brolį. Jei kada pamatysi Paką, perduok, kad man labai gaila, jog turėjau pasitraukti iš mūsų dvikovos.

– Ašai, ne! Nedaryk to!

Aš pajutau, kaip jis šypsosi.

– Tavo dėka aš vėl pasijutau gyvas, – sumurmėjo jis.

Gremlinai puolė jį klykdami.

Ašas nubloškė du iš jų kirtikliu, išsilenkė vieno, šokusio ant galvos, ir galiausiai juose paskendo. Jie knibždėte knibždėjo ant jo, kabinosi į rankas ir kojas, kandžiojosi ir draskėsi. Jis susvyravo ir suklupo ant kelio, o jie puolė ropštis ant nugaros, ir aš nebegalėjau jo išskirti besiraitančioje gremlinų masėje. Ašas vis dar kovėsi, urgzdamas pašoko ant kojų, nusimesdamas kelis gremlinus, tačiau čia pat jų vietą užėmė tuzinas kitų.

– Megana, bėk! – suriko jis, trenkdamas gremliną į sieną, jo balsas buvo užkimęs ir gergždžiantis.  – Dabar pat!

Springdama ašaromis apsigręžiau ir nubėgau. Sekiau paskui kaupikus, kol tunelis išsišakojo dviem kryptimis. Vienas kaupikas išsitraukė kažką iš savo šlamšto krūvos ir pamojavo tuo daiktu vadui. Aš aiktelėjau pamačiusi dinamito lazdelę. Vadas suurzgė ir prie jo prišoko kaupikas su žiebtuvėliu.

Aš negalėjau nieko padaryti matydama, kaip Ašas pranyksta gremlinų jūroje. Gremlinai pergalingai suklykė ir metėsi link mūsų.

Dagtis atgijo. Kaupikų vadas man kažką sušnypštė ir parodė į tunelį, kuriame vienas po kito dingo kaupikai. Kai aš nusekiau jiems iš paskos, skruostais ritantis ašaroms, vadas metė dinamitą į artėjančius gremlinus.

Sprogimas supurtė lubas. Ant manęs pažiro smėlis ir akmenys, oras prisipildė dulkių. Aš užsikosėjau ir atsirėmiau į sieną laukdama, kol dulkės išsisklaidys. Kai viskas nurimo, pamačiau, kad tunelis užverstas. Kaupikai tyliai aimanavo. Vienas iš jų nespėjo laiku pasišalinti.

Atsirėmusi į sieną aš prisitraukiau kelius prie krūtinės ir prisijungiau prie jų gedulo jausdama, kad mano širdis liko tunelyje su kritusiu Ašu.

23

Geležies karalius

Kelias minutes aš sėdėjau, neturėdama jėgų net verkti. Negalėjau patikėti, kad Ašo nebėra. Spoksojau į užverstą tunelį tikėdamasi, jog kažkokiu stebuklingu būdu jis prasibraus pro nuolaužas ir pasirodys, visas kruvinas ir apibraižytas, bet gyvas.

Aš nežinau, kiek laiko ten sėdėjau. Galiausiai kaupikų vadas švelniai timptelėjo man už rankovės. Jis pažvelgė rimtomis, liūdnomis akimis, tada nusigręžė ir pamojo sekti iš paskos. Paskutinįsyk pažvelgusi į užverstą angą, aš žengiau paskui kaupikus.

Mes ėjome valandų valandas, kol tunelius pakeitė natūralūs urvai su lašančiu vandeniu ir stalaktitais. Kaupikai paskolino man žibintuvėlį, pasišviesdama juo pamačiau, kad ant grindų pilna keistų daiktų: štai židinio grotelės, o ten – žaislinis robotas. Atrodė, mes keliaujame tiesiai į kaupikų lizdo gilumą, kuo toliau ėjome, tuo daugiau šlamšto buvo aplinkui.

Galop priėjome katedrą primenančią olą, kurios lubos kilo į tamsą, o palei sienas riogsojo krūvos šiukšlių – ši vieta buvo tarsi sumažinta Dykynės kopija.

Pačiame centre, iš šlamšto padarytame soste sėdėjo senas, senas žmogus. Jo oda buvo pilka, ne išblyškusi ar pelenų spalvos, bet metalo pilkumo, gyvsidabrio pilkumo. Ilgi balti plaukai beveik siekė grindis, tarsi jis būtų amžių amžius nepakilęs iš sosto. Kaupikai susispietė aplink jį, traukdami įvairius daiktus ir dėdami jam prie kojų. Tarp jų pamačiau ir savo iPod. Senasis žmogus šypsojosi, kaupikams čiauškant ir malantis aplinkui kaip nenustygstantiems vietoje šunims, kol galiausiai jo blyškios pilkos akys pažvelgė į mane.

Jis keletą kartų sumirksėjo, tarsi negalėdamas patikėti. Aš sulaikiau kvapą. Ar tai Machina? Ar kaupikai atvedė mane tiesiai pas Geležies karalių? Nemaniau, kad visagalis valdovas bus toks... senas.

– Nagi, nagi, – galiausiai sudžeržgė jis, – per visus šiuos metus pavaldiniai yra atnešę man daug keistų dalykų, tačiau čia bus pats keisčiausias. Kas tu, mergaite? Kodėl tu čia?