Джули Кагава - Geležies karalius

Priešais garai prasisklaidė ir atidengė milžinišką figūrą, stūksančią ant kelio. Arklys, pagamintas iš geležies ir prunkščiantis liepsna, plieninėmis kanopomis kapstė žemę. Jo akys piktai žvelgė į mus.

– Geležinis arklys! – aiktelėjau ir akimirką susimąsčiau, ar tik nebūsiu jo čia iškvietusi savo mintimis.

– GALVOJOT, KAD MANĘS ATSIKRATĖT? – sududeno jis ir jo balsas atsimušė nuo mus supančių mašinų. – JUMS PRIREIKS DAUGIAU NEI URVO, KAD MANE NUŽUDYTUMĖT. SUKLYDAU JŪSŲ NEĮVERTINDAMAS. TAI NEPASIKARTOS!

Kilo sujudimas: šnypšdami ir tarškėdami pasirodė šimtai gremlinų. Juokdamiesi ir čiauškėdami jie kaip vorai ropojo mašinomis ir skuodė žeme. Akimirksniu mus apsupo gyvas juodas kilimas.

Per garus iš abiejų pusių išniro dvi figūros. Joms vieningai žingsniuojant pirmyn, gremlinai prasiskyrė. Į ratą žengė du kariai su koviniais šarvais, šalmais ir veidus dengiančiomis kaukėmis. Į vabzdžius panašūs kostiumai priminė kažką iš fantastinio filmo, kažką seno ir tuo pat metu modernaus. Krūtines puošė emblemos su spygliuotos vielos karūna.

– Megana, pasitrauk atgal, – sumurmėjo Ašas, atsigręždamas į artėjančią šarvuotą porą.

– Išprotėjai? Tu negali kautis...

– Eik!

Vos tik aš nenoromis atsitraukiau, mane staiga sučiupo iš už nugaros. Aš klykiau ir spardžiausi, tačiau buvau nutempta į rato kraštą, kur mane sugriebė gremlinai. Atsigręžusi pamačiau, kad mano pagrobėjas – trečiasis karys.

– Megana! – Ašas bandė mane pasiekti, tačiau kiti du kariai užtvėrė jam kelią, jų geležiniai kardai blykčiojo blyškia šviesa. Žvelgdamas į juos Ašas išsitraukė savo kardą ir pasiruošė kovai.

Jie puolė kirsdami mirgančiais kardais, taikydami ir aukštai, ir žemai. Ašas peršoko per pirmąjį ir atrėmė ant­rąjį, nublokšdamas jį šalin, ledo ir kibirkščių sūkuryje. Jis nusileido, pasisuko į kairę, kad atmuštų siaubingą smūgį iš nugaros, ir pasilenkė, kai antras kardas prašvilpė jam virš galvos. Tada apsigręžė ir puolė pirmyn su džeržgesiu perverdamas vieną šarvuotą krūtinę. Riteris pasviro atgal, perdurtas atvaizdas su vielos karūna pasidengė šerkšnu.

Akimirkai jie išsiskyrė, žiūrėdami vienas į kitą, pakeltais kardais. Susikaupęs ir prisimerkęs Ašas švokštė. Mane surakino baimė matant, kaip prastai jis atrodo. Kiti riteriai pradėjo lėtai eiti ratu, kaip vilkai supdami Ašą iš skirtingų pusių. Tačiau, jiems nespėjus pasiruošti, Ašas suurzgė ir puolė.

Užpultasis riteris buvo priverstas trauktis nuo nuožmios atakos. Ašas jį negailestingai talžė, priešininkui nesuskubus atmušti kardo, šis trenkėsi į šarvus. Pažiro kibirkštys, riteris susvyravo ir vos neparkrito. Ašas iškėlė kardą ir negailestingai smogė į galvą, nuplėšdamas šalmą.

Aš aiktelėjau. Veidas po šalmu buvo Ašo, ar bent jau seniai prarasto jo brolio. Tos pačios pilkos akys, tie patys juodi plaukai, tos pačios smailios ausys. Tik veidas buvo kiek vyresnis ir smakrą vagojo randas, bet visa kita atitiko beveik tobulai.

Tikrasis Ašas sudvejojo, apstulbęs kaip ir aš, ir tai jam brangiai kainavo. Antras riteris puolė jį iš nugaros ir kirto žemyn, Ašas nespėjo laiku atsisukti. Jis atrėmė priešininko kardą, tačiau smūgis išbloškė ginklą jam iš rankos. Tuo pat metu kitas riteris smogė atžagaria metaline pirštine Ašui už ausies. Ašas parkrito ant nugaros ir jam prie gerklės buvo prispausti du geležiniai kardai.

– Ne! – Aš bandžiau bėgti prie jo, tačiau trečiasis karys laikė užlaužęs rankas už nugaros. Mane surakino antrankiais. Kiti du riteriai spyrė Ašui į pilvą, užlaužė rankas ir taip pat surakino. Išgirdau, kaip jis aiktelėjo metalui palietus odą, tuo metu jo antrininkas staigiai ir negailestingai pastatė jį ant kojų.

Jie nuvedė mus prie Geležinio arklio, kuris laukė ant kelio mosikuodamas uodega. Jo geležinė kaukė nieko neišdavė.

– GERAI, – prunkštelėjo jis. – KARALIUS MACHINA BUS PATENKINTAS. – Arklys įsmeigė raudonas akis į vos pastovintį Ašą ir priglaudė ausis. – ATSIKRATYKIT JŲ GINKLŲ, – paniekinamai įsakė.

Ašo veidas buvo iškreiptas agonijos. Jo antakiu varvėjo prakaitas. Grieždamas dantimis jis žiūrėjo, kaip geležinis riteris nuneša jo kardą prie kelkraščio ir įmeta į griovį. Kardas tyliai pliumptelėjo į tepaluotą vandenį ir paskendo. Kitas riteris tą patį padarė su lanku. Sulaikiusi kvėpavimą aš meldžiausi, kad jie nepamatytų paties svarbiausio ginklo.

– STRĖLĘ TAIP PAT.

Mano širdis apmirė užplūdus nevilčiai. Ašo antrininkas priėjo, ištraukė Keramedžio strėlę ir kaip kitus ginklus įmetė į griovį. Paskutinis vilties spindulėlis susivyniojo į kamuoliuką ir užgeso. Na štai ir viskas. Žaidimas baigtas. Mes pralaimėjome.

Geležinis arklys pažvelgė į mus ir suprunkštė garais.

– IR KAD MAN NEBŪTŲ JOKIŲ POKŠTŲ, PRINCESE, – perspėjo jis, pūsdamas dūmus į mane. – ANTRAIP MANO RITERIAI APLINK ŽIEMOS PRINCĄ APVYNIOS TIEK GELEŽIES, KAD JAM ODA NUSINERS NUO KAULŲ. – Jis atsikosėjo liepsna, nudegindamas man antakius, ir mostelėjo galva į stūksančią tvirtovę. – EIME. KARALIUS MACHINA LAUKIA.

1 Vyvernas – didžiulis piktas padaras su drakono galva, roplio kūnu, dviem kojomis ir dygliuota uodega.

22

Paskutinis Ašo pasirodymas

Žygis į Machinos bokštą buvo kankinantis, košmariškas.

Aplink mano liemenį buvo apvyniota ilga grandinė, kuria aš buvau prirakinta prie Geležinio arklio, guviai žingsniuojančio bėgiais, nesustojančio ir nesigręžiojančio atgal. Šalia ėjo lygiai taip pat sukaustytas Ašas, aš žinojau, kad jam skauda. Mums klibikščiuojant paskui Geležinį arklį, jis nuolat klupčiojo, vos laikydamasis ant kojų. Aplinkui šokinėjo gremlinai, jie baksnojo ir badė mus, juokdamiesi iš mūsų kankynės. Abipus ėjo riteriai, neleidžiantys Ašui nužengti nuo metalinių bėgių – vos jam pabandžius, parstumdavo atgal. Kartą jis parkrito ir kelis metrus buvo velkamas, kol pavyko atsistoti. Man buvo skaudu žiūrėti į bjaurius raudonus nudegimus, kurie dukart paženklino veidą, Ašui pargriuvus ant metalinių bėgių.

Staiga dangus apsiniaukė ir iš geltonai pilko tapo raudonai juodas. Geležinis arklys sustojo, užvertė galvą ir išplėtė šnerves.

– VELNIAS, – sumurmėjo jis kapstydamas žemę kanopa. – TUOJ PRADĖS LYTI.

Nuo minties apie rūgštinį lietų mane supykino. Blykstelėjo žaibas ir oras prisipildė aštraus kvapo.

– GREIČIAU, KOL NEPRASIDĖJO AUDRA. – Arklys nužengė nuo bėgių ir, virš galvų dundant griaustiniui, pasileido risčia. Aš bėgau iš paskos pašėlusį sprintą, kojos degė, kiekvienas raumuo protestavo, tačiau nebuvo iš ko rinktis: turėjau spėti kartu, jei nenorėjau būti velkama žeme. Ašas suklupo, parkrito ir šįkart nebepakilo.

Ant kojos užtiško lietaus lašas, aštriai nudegindamas odą. Aš aiktelėjau. Nukrito daugiau lašų ir palietę žemę pradėjo šnypšti. Oras trenkė chemikalais; išgirdau, kaip sucypė keli gremlinai, irgi aptaškyti lietaus.

Link mūsų artėjo sidabrinė lietaus užuolaida. Ji pasivijo kelis lėtesnius gremlinus ir juos užtvindė. Jie klykė ir raitėsi, kibirkščiuojant kūnams, kol galiausiai trūktelėjo paskutinį kartą ir nurimo. Lietus slinko pirmyn.

Pagauta panikos pažvelgiau į priekį ir pamačiau, kad Geležinis arklys veda mus į apleistą šachtą. Mes palindome po stogu beveik tą pačią akimirką, kai pasivijo lietus ir užlijo kelis nesuskubusius pasislėpti gremlinus – jie klykė ir šokinėjo agonijoje, rūgščiai ėdant kūnus. Kiti gremlinai švilpė ir juokėsi. Aš nusisukau, kol manęs nesupykino.