Джули Кагава - Geležies karalius

– Čia Niekadaniekada, – sumurmėjo Ašas. Jo balsas buvo liūdnas. – Manyčiau, kažkur Gūdžiajame Raizginyje. Nenuostabu, kad Laukmiškis nyksta.

– Tai Niekadaniekada? – paklausiau su siaubu dairydamasi. Aš prisiminiau skaidrų trapų Tir Na Nogo grožį ir akinančias Vasaros rūmų spalvas. – Negali būti. Kaip galėjo taip atsitikti?

– Machina, – atsakė Ašas. – Žemės persiima valdovų savybėmis. Aš spėju, kad jo valdos kol kas labai mažos, tačiau jos plėsis, praris Laukmiškį ir neišvengiamai sunaikins Niekadaniekada.

Maniau, kad nekenčiu fėjūnų pasaulio ir visko, kas jame yra. Tačiau tada dar nepažinojau Ašo. Čia jo namai. Jeigu Niekadaniekada išnyks, jis irgi mirs. Taip pat ir Pakas, ir Grimalkinas, ir visi kiti, kuriuos sutikau savo kelionėje.

– Mes turime tai sustabdyti, – pasakiau žvelgdama į negyvą peizažą. Smogas sukuteno man gerklę ir aš panorau nusikosėti. – Negalime leisti, kad šitai plistų.

Ašas nusišypsojo, šaltai ir bauginamai.

– Kaip tik to čia ir atėjome.

Mes lėtai žengėme pro šiukšlių kalnus, atsargiai žiūrėdami, ar jie neatgis ir mūsų neužpuls. Akies krašteliu pamačiau kažką judant ir atsisukau į tą pusę, baimindamasi, kad nekaltos nuolaužos vėl virs drakonu. Tačiau šįkart tai buvo ne drakonas, o tik keli maži kuproti padarai, krypuojantys tarp kalvų. Sudžiūvę gnomai, sulinkę nuo didžiulio ant nugarų tempiamo šlamšto svorio, kaip kokie krabai atsiskyrėliai. Aptikę jiems patinkantį daiktą – sulūžusį žaislą, dviračio stipiną – jie užsimesdavo sau ant nugaros ir traukdavo prie kitos krūvos. Kai kurių iš jų kupros atrodė išties įspūdingai, liūdnąja prasme.

Keli padarai pastebėjo mus ir atkrypavo artyn, blizgančios jų akys buvo ryškios ir smalsios. Ašas griebėsi kardo, tačiau aš sulaikiau jo ranką. Jaučiau, kad jie nėra pavojingi ir galbūt gali mums nurodyti teisingą kryptį.

– Sveiki, – atsargiai pasisveikinau, kai jie apsupo mus ir ėmė mindžikuoti kaip nekantraujantys šunys. – Nenorime nemalonumų. Mes truputį pasiklydome.

Jie palenkė galvas, bet nieko nepasakė. Keli prasispraudė arčiau ir ištiesė ilgus pirštus norėdami paliesti mano kuprinę, patampyti už ryškios medžiagos. Ne piktai, o smalsiai, kaip žuvėdros snapu knebinėja sagą. Keli priėjo prie Ašo norėdami pačiupinėti kardo makštį. Jis neramiai pasisuko ir atsitraukė.

– Man reikia surasti karalių Machiną, – pasakiau. – Ar jūs galite parodyti, kur jis gyvena?

Tačiau padarai nekreipė dėmesio, jie susikaupę baksnojo mano kuprinę ir kažką čiauškėjo. Vienas truktelėjo ir vos neišvertė manęs iš kojų.

Blykstelėjo mėlyna šviesa – Ašas išsitraukė kardą. Padarai žengė atgal ir išpūtę akis įsispoksojo į spindintį ginklą. Keli sukrutino pirštus, lyg norėdami paliesti, tačiau aš žinojau, kad jiems geriau to nedaryti.

– Eime, – sumurmėjo Ašas, nukreipdamas kardą į kiekvieną pirmyn žengiantį gnomą. – Jie mums nepadės. Eime iš čia.

– Palauk. – Aš sučiupau jau besisukantį Ašą už rankovės. – Man kilo mintis.

Nusiėmusi kuprinę atitraukiau šoninę kišenę, įkišau ranką ir išėmiau seniai užmirštą iPod. Žengusi į priekį iškėliau jį aukštyn ir pamačiau, kaip gnomai stebeilija į jį didelėmis nemirksinčiomis akimis.

– Siūlau sandorį, – ištariau į tylą. Jie stebėjo mane nemirksėdami. – Matote tai? – paklausiau mojuodama iPod. Jie sekė jį žvilgsniu kaip šunys sausainį. – Aš atiduosiu jį jums, bet už tai turėsite nuvesti mus pas Geležies karalių.

Gnomai nusisuko ir pradėjo čiauškėti tarpusavyje, retkarčiais atsigręždami pasižiūrėti, ar aš vis dar čia. Galiausiai vienas žengė į priekį. Jam ant nugaros kabėjo triratukas. Jis įsmeigė į mane nemirksinčias akis ir pamojo sekti paskui.

Mes žengėme paskui mažus keistus padarus, kuriuos aš slapčia pavadinau kaupikais, per šiukšliną dykynę, traukdami smalsius kitų čionykščių gyventojų žvilgsnius. Aš mačiau daugiau į žiurkes panašių žmogiukų, nuo kurių dantų rūdija metalas, jie kaip kaulėti šunys klajojo aplinkui, ir daugybę visur rėpliojančių metalinių vabalų. Kartą tolumoje su siaubu pastebėjau drakoną, išsivyniojantį iš šiukšlių krūvos. Tačiau jis tik pakeitė miegojimo padėtį į patogesnę ir vėl tobulai užsimaskavo kaip šiukšlių krūva.

Galiausiai šiukšlių kalnai baigėsi ir kaupikas vedlys ilgu pirštu parodė į bergždžią plynę. Per pilką plynaukštę, išvagotą lavos ir milijonų mirksinčių šviesų, į tolį driekėsi geležinkelis. Šalia jo, kaip didžiuliai geležiniai vabalai, spjaudydamos garais stovėjo nerangios mašinos. O susisupęs į smogą ir besirangančius dūmus, į dangų kilo smailus juodas bokštas.

Machinos tvirtovė.

Ašas tyliai įkvėpė. Aš žiūrėjau į įspūdingą bokštą, jausdama, kaip skrandį gniaužia baimė, kol kažkas timptelėjo už kurpinės ir išplėšė mane iš svaigulio. Ten stovėjo kaupikas, viltingai spoksantis ir gniaužiantis pirštus.

– Ak taip. – Sužvejojusi iPod iškilmingai ištiesiau jam. – Sandoris yra sandoris. Tikiuosi, tau patiks.

Kaupikas džiaugsmingai sukrykštė. Spausdamas prietaisą prie krūtinės, kaip didžiulis krabas jis nuskubėjo šalin ir dingo šiukšlių dykynėje. Girdėjau susižavėjusį čiauškėjimą ir įsivaizdavau, kaip jis visiems rodo savo grobį. Paskui balsai nuslopo ir mes likome vieni.

Ašas atsigręžė ir aš apstulbau išvydusi, kaip baisiai jis atrodo. Jo oda buvo pelenų spalvos, po akimis tamsavo šešėliai, o plaukai buvo sulipę nuo prakaito.

– Ar tu ištversi? – sušnibždėjau. Vienas jo lūpų kamputis pakilo į viršų.

– Pamatysime.

Aš ištiesiau ranką, sunėriau savo pirštus su jo ir suspaudžiau. Jis pakėlė mano ranką sau prie veido ir užsimerkė, lyg iš mano prisilietimo semtųsi jėgų. Kartu mes patraukėme į Machinos valdas.

21

Geležies karūnos riteriai

– Dabar nežiūrėk, – po kelių valandų ėjimo sumurmėjo Ašas, – bet mus seka.

Aš pasukau galvą ir žvilgtelėjau per petį. Link stūksančios tvirtovės mes ėjome palei geležinkelį, užuot ėję tiesiai plieno bėgiais, ir per visą laiką nesutikome jokio padaro – nei fėjūno, nei ko kito. Iš žemės augo žibintai, apšviečiantys kelią, o bėgiais šliaužė dūmais besispjaudantys geležiniai griozdai, primenantys transporto priemones iš stimpanko anime. Per virstančius garus toliau nei už kelių metrų buvo sunku ką nors įžiūrėti.

Tada pamačiau, kaip bėgiais nuskuodė maža, jau matyta figūrėlė ir pradingo dūmuose. Pastebėjusi iš šlamšto krūvos kyšantį triratuką aš susiraukiau.

– Kodėl mus seka kaupikai?

– Kaupikai? – išsišiepęs perklausė Ašas.

– Taip, na žinai, tie, kurie renka visokius blizgučius ir tempia juos namo. Kaupikai. Ai, nesvarbu. – Aš pašaipiai žvilgtelėjau į jį, buvau pernelyg susijaudinusi, kad susierzinčiau. Ašas nesiskundė, tačiau aš mačiau, kad visur esanti geležis jam negailestinga. – Gal nori kur nors sustoti ir pailsėti?

– Ne. – Jis prispaudė ranką prie akių, lyg bandydamas atsikratyti galvos skausmo. – Tai nepadės.

Niūrus peizažas nesikeitė. Mes praėjome pro burbuliuojančius švytinčios karščiu skystos lavos baseinus. Virš galvų stūksojo aukšti kaminai, besispjaudantys tirštais juodais dūmais, kurie kilo į gelsvai pilką dangų. Ant blyksinčių metalinių bokštų išsiriesdavo ir sutraškėdavo žaibai, o įsielektrinęs oras net zvimbė. Ant žemės kryžiavosi vamzdžiai, per sujungimą ar vožtuvus veržėsi garas, o juodi laidai virš galvos pjaustė dangų. Aštrus geležies, rūdžių ir smogo tvaikas graužė gerklę ir degino nosį.