Джули Кагава - Geležies karalius

– Aš nesuprantu, – nelaiminga pasakiau sekdama paskui satyrę per laukymę. Mano smegenys nutirpo, jaučiausi bangų blaškoma sumišimo jūroje, beveik skendau joje. Aš tenorėjau surasti brolį. Kaip priėjau iki šito?

Satyrė užjaučiamai pasižiūrėjo. Ji buvo kiek žemesnė už mane, didelėmis šviesiai rudomis akimis, puikiai derančiomis prie jos plaukų. Aš stengiausi nežiūrėti į pūkuotą apatinę jos kūno dalį, tačiau tai nebuvo lengva, ypač kai ji atsidavė vaikų zoologijos sodu.

– Nėra taip blogai, – pasakė ji, vesdama mane ne į tunelį, o link tolimojo laukymės krašto. Medžiai čia buvo tokie tankūs, kad saulės šviesa neprasiskverbė pro šakas, viskas skendėjo žaliuose šešėliuose. – Tau gali čia patikti. Tavo tėvas suteikia tau didelę garbę.

– Jis ne mano tėvas, – nukirtau. Ji sumirksėjo plačiomis, drėgnomis rudomis akimis, apatinė lūpa suvirpėjo. Aš atsidusau apgailestaudama dėl šiurkštaus tono. – Atleisk. Man tiesiog teko daug ištverti. Prieš dvi dienas buvau namie, miegojau savo lovoje. Netikėjau goblinais, elfais ar kalbančiais katinais ir tikrai viso šito netroškau.

– Karalius Oberonas dėl tavęs labai rizikuoja, – pasakė satyrė šiek tiek tvirtesniu balsu. – Tu buvai skolinga sithių katinui gyvenimo paslaugą, tai reiškia, kad jis galėjo prašyti bet ko. Mano valdovas Oberonas prisiėmė šią skolą, tad dabar Grimalkinas negali reikalauti iš tavęs, kad ką nors nunuodytum arba atiduotum pirmagimį.

Aš pažvelgiau į ją su siaubu.

– Jis būtų galėjęs to prašyti?

– Niekas nežino, kas dedasi katino galvoje. – Satyrė gūžtelėjo pečiais žengdama per susiraizgiusias šaknis. – Tiesiog galvok, ką sakai. Jeigu ką nors pažadėsi – privalėsi ištesėti, netgi dėl „mažų paslaugėlių“ yra kilę karų. Ypač atsargi būk su lordais ir damomis – jie puikiai išmano šį politikos ir intrigų žaidimą. – Staiga ji išbalo ir prisispaudė ranką prie burnos. – Aš pasakiau per daug. Prašau man atleisti. Jeigu apie tai sužinos karalius Oberonas...

– Aš nieko nesakysiu, – pažadėjau.

Jai palengvėjo.

– Dėkoju tau, Megana Čeis. Kiti galėtų tai panaudoti prieš mane. Aš vis dar mokausi rūmų papročių.

– Kuo tu vardu?

– Bitkrėslė.

– Na, tu vienintelė su manimi elgiesi maloniai, nieko iš manęs nesitikėdama, – pasakiau jai. – Ačiū tau.

Ji atrodė sutrikusi.

– Tau tikrai nereikia man įsiskolinti, Megana Čeis. Čionai, leisk parodyti tavo kambarį.

Mes stovėjome giraitės pakraštyje. Virš mūsų dunksojo žydinčių gervuogių siena, tokia tanki, kad nemačiau kitos pusės. Tarp rausvų ir purpurinių žiedų grėsmingai žybčiojo spygliai.

Bitkrėslė ištiesė ranką ir brūkštelėjo per vieną žiedą. Gyvatvorė sudrebėjo, o tada susisuko ir persimainė suformuodama tunelį, panašų į tą, kuris vedė į rūmus. Dygliuoto vamzdžio gale buvo mažos durelės.

Nustebusi aš nusekiau paskui Bitkrėslę erškėtrožių tuneliu ir žengiau pro duris, kurias ji man atidarė. Prieš mano akis atsivėrė nuostabus miegamasis. Grindys buvo iš balto marmuro, inkrustuoto gėlių, paukščių ir žvėrių atvaizdais. Man žiūrint netikinčiu žvilgsniu, kai kurie iš jų judėjo. Kambario viduryje burbuliavo fontanas, šalia stovėjo staliukas, nukrautas pyragaičiais, arbata ir buteliais vyno. Prie vienos sienos stovėjo plati, šilkais nuklota lova, o kitoje sienoje žiojėjo židinys. Jame spragsinčios liepsnos keitė spalvą: iš žalios virsdavo mėlyna, tada pereidavo į rožinę ir vėl iš naujo.

– Tai garbingų svečių apartamentai, – pranešė Bitkrėslė, pavydžiai žvalgydamasi aplinkui. – Čia apsistoja tik svarbūs Vasaros rūmų svečiai. Tavo tėvas tau suteikia didelę garbę.

– Bitkrėsle, prašau liautis jį taip vadinti. – Atsidusau žiūrėdama į didžiulį kambarį. – Mano tėvas buvo draudimo agentas iš Bruklino. Juk aš būčiau žinojusi, kad esu pusiau žmogus. Argi neturėtų būti kokio ženklo, smailių ausų ar sparnų, dar ko nors tokio?

Bitkrėslė sumirksėjo ir pasižiūrėjo į mane tokiu žvilgsniu, nuo kurio man nugara perbėgo šaltukas. Taukšėdama kanopomis ji perėjo kambarį ir atsistojo šalia tualetinio staliuko su veidrodžiu. Pažvelgusi atgal pamojo man pirštu.

Aš nekantriai priėjau ir atsistojau šalia jos. Kažkur giliai manyje pradėjo rėkti balsas, sakantis, kad aš nenoriu matyti to, ką netrukus išvysiu. Bet laiku nepaklausiau. Iškilmingai žvelgdama Bitkrėslė parodė į veidrodį ir mano pasaulis antrą kartą per vieną dieną apsivertė aukštyn kojomis.

Aš nemačiau savęs nuo tos dienos, kai kartu su Paku žengiau per spintą. Žinojau, kad mano drabužiai purvini, permirkę prakaitu, suplėšyti šakų, spyglių ir nagų. Žemiau kaklo atrodžiau, kaip ir tikėjausi: tarsi valkata, dvi dienas prasibasčiusi po miškus ir nemačiusi vonios.

Aš nepažinau savo veido.

Žinojau, kad tai aš. Atvaizdas judino lūpas, kai tai dariau, mirksėjo, kai aš mirksėjau. Bet oda buvo blyškesnė, veido kaulai aštresni, akys didžiulės, panašios į elnio, apšviesto automobilio žibintų. O pro susivėlusius plaukus buvo matyti tai, ko dar vakar nebuvo – abipus galvos kyšojo ilgos smailios ausys.

Aš išsižiojau pamačiusi atvaizdą, galva susvaigo, nepajėgiau to suprasti. Ne!  – suklykė mano smegenys, audringai atsisakančios patikėti priešais esančiu atvaizdu. – Tai ne tu! Ne tu!

Po kojomis susiūbavo grindys. Aš negalėjau atgauti kvapo. O tada visų dviejų dienų šokas, adrenalinas, baimė ir siaubas užplūdo vienu metu. Pasaulis pradėjo suktis, ašis pakrypo ir aš nugrimzdau į nebūtį.

ANTRA DALIS

11

Titanijos pažadas

– Megana! – iš už durų šūktelėjo mama. – Kelkis. Pavėluosi į mokyklą.

Aš suurzgiau ir pažvelgiau iš po antklodės. Nejaugi jau rytas? Akivaizdu, kad taip. Pro langą sklindanti neryški pilka šviesa apšvietė žadintuvą, kuris rodė 6:48.

– Megana! – šūktelėjo mama ir šįkart pasigirdo aštrus beldimas. – Ar tu atsikėlei?

– Taaaaip! – Išsiritau iš lovos norėdama, kad ji nueitų šalin.

– Paskubėk! Pavėluosi į autobusą.

Aš nerangiai atsistojau ant kojų, užsimečiau drabužius iš švariausios krūvos nuo grindų ir pasičiupau kuprinę. Iš jos iškrito mano iPod ir su trenksmu nukrito ant lovos. Aš susiraukiau. Kodėl jis šlapias?

– Megana! – vėl pasigirdo mamos balsas ir aš užverčiau akis. – Jau beveik septynios! Jeigu tu pavėluosi į autobusą ir man vėl reikės tave vežti – gausi mėnesį namų arešto!

– Gerai, gerai! Ateinu, po galais! – Aš piktai nužirgliojau iki durų ir plačiai jas atvėriau.

Ten stovėjo Itanas, jo veidas buvo pamėlęs ir susiraukšlėjęs, lūpos surauktos. Vienoje rankoje jis spaudė mėsininko peilį. Veidas ir rankos buvo aptaškyti krauju.

– Mamytė paslydo, – sušnibždėjo jis ir smeigė peilį man į koją.

AŠ PRABUDAU KLYKDAMA.

Židinyje spragsėjo žalios liepsnos, nušviesdamos kambarį kraupia šviesa. Sunkiai kvėpuodama gulėjau ant vėsių šilkinių pagalvių, košmaras pamažu užleido vietą realybei.

Aš Vasaros karaliaus rūmuose, tokia pat belaisvė kaip ir Pakas, įkalintas narve. Itanas, tikrasis Itanas, yra kažkur kitur, laukia, kol jį kas nors išgelbės. Spėliojau, ar jam viskas gerai, ar jis toks pat išsigandęs kaip ir aš. Spėliojau, ar mamai ir Lukui namie nieko nenutiko su tuo demonišku pakeistinuku. Meldžiausi, kad mamos sužeidimas nebūtų rimtas ir kad pakeistinukas daugiau niekam nepakenktų.