Джули Кагава - Geležies karalius

BELDIMAS Į DURIS privertė krūptelėti. Nežinau, kiek laiko buvo praėję nuo Oberono vizito. Aš vis dar gulėjau lovoje. Židinyje ramiai degė spalvotos liepsnos, nevienodai mirgėdamos. Viskas atrodė nerealu, kaip per rūką ar sapne, lyg būčiau viską įsivaizdavusi.

Kažkas pasibeldė dar kartą ir aš išsijudinau.

– Užeikite!

Durys prasivėrė ir šypsodamasi įėjo Bitkrėslė.

– Labas vakaras, Megana Čeis. Kaip tu šiandien jautiesi?

Aš nuslydau ant grindų ir supratau, kad vis dar esu su naktiniais marškiniais.

– Manau, gerai, – sumurmėjau dairydamasi po kambarį. – Kur mano drabužiai?

– Karalius Oberonas parūpino tau šiuos drabužius. – Bitkrėslė nusišypsojo ir parodė į apdarus ant lovos. – Jis juos sukūrė specialiai tau.

Aš susiraukiau.

– Ne. Jokiu būdu. Aš noriu savo normalių drabužių.

Mažoji satyrė sumirksėjo. Ji pritaukšėjo prie lovos, paėmė suknelės kraštą ir praleido jį tarp pirštų.

– Bet… mano valdovas Oberonas nori, kad tu vilkėtum šitai. – Ji sutriko, kad aš drįstu nepaisyti Oberono norų. – Ar suknelė tau nepatinka?

– Bikrėsle, aš jos nevilkėsiu.

– Kodėl?

Mane net nupurtė nuo minties, kad staipysiuosi apsivilkusi cirko palapinę. Visą savo gyvenimą aš vilkiu nudriskusiais džinsais ir marškinėliais. Mano šeima neturtinga ir negali sau leisti dizainerių drabužių ar vardinių prekės ženklų. Užuot gailėjusis, kad neturiu gražių dalykėlių, aš puikavausi savo nuskurimu ir šaipiausi iš paviršutiniškų turčių merginų, kurios praleisdavo valandų valandas vonioje tobulindamos savo makiažą. Suknelę aš vilkėjau vienintelį kartą, per kažkieno vestuves.

Be to, jeigu apsivilkčiau tą puikų Oberono išrinktą drabužį, tai tarsi pripažinčiau jį savo tėvu. O aš nesiruošiau to daryti.

– Aš tiesiog nenoriu, – nevykusiai išstenėjau. – Mieliau vilkėsiu savo drabužius.

– Tavo drabužius sudegino.

– Kur mano kuprinė? – Aš staiga prisiminiau apie vidun sugrūstą drabužių pamainą. Jie bus drėgni, apipeliję ir šlykštūs, tačiau mieliau vilkėsiu juos nei prabangius fėjūnų apdarus.

Susiradau kuprinę, kuri buvo nerūpestingai užkišta už tualetinio stalelio, ir atsegiau ją. Kai iškračiau turinį ant grindų, pasklido drėgnas gižus kvapas. Drabužiai buvo susukti į kamuolį; nors prasmirdę ir susiglamžę, tačiau jie buvo mano. Sugedęs iPod irgi iškrito ir nučiuožęs marmurinėmis grindimis sustojo per kelis žingsnius nuo Bitkrėslės.

Satyrė sucypė ir vienu įspūdingu šuoliu stryktelėjo ant lovos. Įsikibusi į lovos stulpą ji išplėtusi akis spoksojo į įrenginį ant grindų.

– Kas tai?

– Kas? Šitas? Tai iPod . – Aš mirksėdama pakėliau prietaisą. – Tai muziką grojantis prietaisas, deja, jis sugedo ir aš negaliu parodyti, kaip veikia. Atleisk.

– Jis dvokia geležimi!

Aš nesumojau, ką į tai atsakyti, tad tiesiog sumišusi susiraukiau.

Bitkrėslė spoksojo į mane didžiulėmis rudomis akimis ir pamažu leidosi žemyn nuo lovos.

– Tu... tu gali jį laikyti? – sušnibždėjo ji. – Nenusidegindama odos? Neužnuodydama kraujo?

– A. – Pasižiūrėjau į iPod , taikiai gulintį mano delne. – Taip.

Ji sudrebėjo.

– Būk gera, patrauk jį. – Aš gūžtelėjau pečiais, paėmiau kuprinę ir įkišau iPod į šoninę kišenę. Bitkrėslė atsiduso ir atsipalaidavo. – Atleisk. Aš nenorėjau tavęs nuliūdinti. Karalius Oberonas įsakė palaikyti tau draugiją iki Eliziejaus. Ar norėtum apžiūrėti rūmus?

Nelabai norėjau, tačiau tai geriau, nei kiūtoti čia ir nieko neveikti. Ir gal pavyktų surasti, kaip iš čia pabėgti.

– Gerai, – pasakiau satyrei. – Bet pirma man reikia persirengti.

Ji žvilgtelėjo į ant grindų gulinčius suglamžytus mano drabužius ir suraukė nosį. Aiškiai norėjo kažką pasakyti, tačiau buvo mandagi ir susilaikė nuo komentarų.

– Kaip pageidausi. Aš palauksiu už durų.

AŠ UŽSITEMPIAU APSMUKUSIUS DŽINSUS, susiglamžiusius smirdančius marškinėlius ir patenkinta išsiviepiau, kai jie patogiai nuslydo mano oda. Sudeginote mano drabužius?  – tariau sau, išsitraukiau sportinius batelius ir įkišau į juos kojas. – Aš nesu šių rūmų dalis ir tikrai nesiruošiu būti jo dukra. Nesvarbu, ką jis sako.

Ant tualetinio stalelio gulėjo šepetys, aš persibraukiau juo per plaukus. Kai pažvelgiau į veidrodį, skrandis persivertė. Aš atrodžiau dar mažiau pažįstama sau nei pirma, bruožai kažkokie nenusakomi. Supratau tik, kad kuo ilgiau čia būnu, tuo labiau senoji „aš“ nyksta.

Drebėdama paėmiau kuprinę ir, apsidžiaugusi pažįstamu maloniu svoriu, užsimečiau ant pečių. Nors joje tebuvo neveikiantis iPod , ji buvo mano. Atsisakiusi dar kartą pažvelgti į veidrodį ir jausdama į nugarą nukreiptą žvilgsnį, aš atidariau duris ir žengiau į erškėčių tunelį.

Pro šakas skverbėsi mėnesiena, nuspalvindama taką sidabriniais šešėliais. Įdomu, kiek laiko miegojau? Naktis buvo šilta, iš kažkur sklido muzikos garsai, slopinami vėjo. Priėjo Bitkrėslė, tamsoje jos veidas atrodė mažiau žmogiškas, labiau panašus į juodos ožkos. Staiga ją nušvietė mėnesiena ir ji vėl tapo normali. Šypsodamasi paėmė mane už rankos ir nusivedė tolyn.

Gervuogių tunelis šįkart man pasirodė ilgesnis, labiau vingiuotas. Žvilgtelėjusi atgal pamačiau, kaip vijokliai už mūsų susipynė, paslėpdami tunelį nuo akių.

– Aa...

– Viskas gerai, – pasakė Bitkrėslė, traukdama mane į preikį. – Gyvatvorė gali tave nuvesti į bet kurią rūmų vietą. Tereikia žinoti kryptį.

– Kur mes einame?

– Pamatysi.

Tunelis išvedė mus į mėnesienos nušviestą laukymę. Žaliaveidė liekna mergina skambino auksine arfa, muzika pleveno vėjyje. Aplink vijoklių apraizgytą sostą, iš kurio ranktūrių augo baltos rožės, spietėsi elfių būrelis.

Sosto papėdėje sėdėjo žmogus. Aš sumirksėjau ir pasitryniau akis norėdama įsitikinti, kad jos manęs neapgauna. Ne, tikrai žmogus, jaunas vyras šviesiais garbanotais plaukais ir tuščiomis akimis, jis atrodė sumišęs. Buvo be marškinių, tik su auksiniu antkakliu, prie kurio buvo prisegta sidabrinė grandinė. Aplink jį sukiojosi būrelis fėjūnų merginų, jos bučiavo jam nuogus pečius, glostė krūtinę, kažką šnibždėjo į ausį. Viena iš jų rausvu liežuviu perbraukė per kaklą, jos nagai paliko kruvinus dryžius ant nugaros ir jis išsilenkė iš malonumo. Man sutraukė skrandį ir aš nusigręžiau. Po akimirkos jau buvau juos pamiršusi.

Soste sėdėjo nežemiško grožio moteris, ją pamačiusi iškart pasijutau nesmagiai dėl apdriskusių drabužių ir paprastos išvaizdos. Jos ilgi plaukai mėnesienoje mainė spalvas, kartais atrodė sidabriniai, kartais švytėjo it auksas. Ją supo spindinti jėgos ir arogancijos aura. Kai Bitkrėslė truktelėjo mane pirmyn ir nusilenkė, moteris primerkė žėrinčias mėlynas akis ir pažvelgė į mane taip, lyg tyrinėtų po kelmu rastą šliužą.

– Taigi, – pagaliau ištarė ji ir jos balse sudžerškėjo nuo­dingi varvekliai. – Tai čia ta Oberono pavainikė.

O šūdas. Aš supratau, kas ji tokia. Ji sėdėjo antrame Oberono rūmų soste, kuris vakar buvo tuščias. Tai kita varomoji jėga „Vasarvidžio nakties sapne“. Tokia pat galinga kaip ir Oberonas.

– Karaliene Titanija, – išspaudžiau aš nusilenkdama.

– Ji šneka, – apsimestinai nustebusi tęsė karalienė. – Lyg mane pažinotų. Lyg tai, kad yra Oberono pavainikė, galėtų ją apsaugoti nuo mano įtūžio. – Jos akys sublizgo it deimantai ir ji nusišypsojo; atrodė dar gražesnė ir grėsmingesnė. – Tačiau šiandien aš esu gailestinga. Galbūt nenupjausiu jai liežuvio ir nesušersiu šunims. Galbūt. – Titanija pažvelgė pro mane į Bitkrėslę, vis dar žemai nusilenkusią, ir pamojo dailiu pirštu. – Prieik arčiau, ožkavaiki.