Джули Кагава - Geležies karalius

Nulenkusi galvą Bitkrėslė ėmė slinkti pirmyn, kol priartėjo prie fėjūnų valdovės rankos. Karalienė Titanija palinko į priekį, lyg norėdama kažką pašnibždėti satyrei, tačiau prašneko gana garsiai, kad ir aš girdėčiau.

– Leisiu tau būti šio pokalbio balsu, – lyg mažam vaikui paaiškino ji. – Visus klausimus aš adresuosiu tau, o tu kalbėsi su ana ta pavainike. Jeigu kurią nors akimirką ji pamėgins kreiptis tiesiai į mane, aš paversiu ją elniu ir pjudysiu šunimis, kol ji padvės iš nuovargio ar bus sudraskyta į gabalus. Ar viskas aišku?

– Taip, mano ponia, – sušnibždėjo Bitkrėslė.

Visiškai aišku, kale karaliene,  – mintyse pakartojau aš.

– Nuostabu, – patenkinta Titanija atsilošė. Staiga ji išsišiepė man lyg piktas urzgiantis šuo ir atsisuko į Bitkrėslę. – Taigi, ožkamerge, kodėl ta pavainikė yra čia?

– Kodėl tu čia? – perklausė manęs Bitkrėslė.

– Aš ieškau savo brolio, – atsakiau atsargiai žiūrėdama į Bitkrėslę, o ne į kerštingą ledinę raganą šalia jos.

– Ji ieško savo brolio, – persakė Bitkrėslė, pasisukusi į fėjūnų karalienę. Dieve mano, tai užtruks visą amžinybę.

– Jį pagrobė ir atgabeno į Niekadaniekada, – pasakiau, Titanijai nespėjus užduoti kito klausimo. – Pakas atvedė mane čia per spintą. Aš atvykau surasti brolio, noriu sugrąžinti jį namo ir atsikratyti jo vietoje palikto pakeistinuko. Tai viskas, ko aš noriu. Iškeliausiu vos tik jį suradusi.

– Pakas? – susimąsčiusi nutęsė karalienė. – Ak, tai štai kur jis buvo visą tą laiką. Oberonas gudriai tave paslėpė. O tada tau prisireikė ateiti čia ir suardyti visą apgavystę. – Ji sucaksėjo liežuviu ir papurtė galvą. – Ožkamerge, – pasakė vėl žiūrėdama į Bitkrėslę, – paklausk pavainikės, kas jai labiau patiktų – būti kiškiu ar elniu?

– Ma... mano ponia? – sumikčiojo Bitkrėslė, o aš pajutau, kaip virš manęs kaupiasi debesys. Širdis suspurdėjo, apsižvalgiau dairydamasi, kur galėčiau sprukti. Tačiau mus supo spygliuoti vijokliai, bėgti nebuvo kur.

– Tai paprastas klausimas, – dalykiniu tonu pratęsė Titanija. – Kuo ji norėtų, kad ją paversčiau – triušiu ar elniu?

Pati atrodydama lyg užspeistas triušis, Bitkrėslė pasisuko į mane.

– Mano ponia norėtų žinoti, ar...

– Taip, taip, aš girdėjau, – nutraukiau ją. – Triušiu ar elniu. O gal niekuo? – Aš išdrįsau pažvelgti aukštyn ir atremti karalienės žvilgsnį. – Klausyk, aš suprantu, kad tu manęs nekenti, tačiau tiesiog leisk man išgelbėti savo brolį ir grįžti namo. Jam tik ketveri ir jis tikriausiai labai išsigandęs. Žinau, kad jis manęs laukia. Kai tik jį surasiu, mes išvyksime ir, prižadu, tu niekada daugiau mūsų nebepamatysi.

Titanijos veide sušvito piktas triumfas.

– Tas padaras drįsta su manimi kalbėti! Labai gerai. Ji pati nulėmė savo likimą. – Karalienė pakėlė švytinčią ranką ir jai virš galvos blykstelėjo žaibas. – Tada busi elnias. Paleiskite šunis. Bus linksma medžioklė.

Jos ranka nusileido žemyn rodydama į mane ir mano kūnas sutrūkčiojo. Aš suklykiau ir išlenkiau nugarą jausdama, kaip stuburas tįsta ir trūkinėja. Nematomos replės suėmė mano veidą ir pradėjo jį tempti, lūpas ištęsdamos į snukį. Pajutau, kaip pailgėjo kojos, o pirštai virto skeltomis kanopomis. Surikau dar kartą, tačiau iš gerklės atsklido išgąsdinto elnio bliovimas.

Staiga viskas liovėsi. Aš atgavau įprastą išvaizdą kaip ištempta guminė juosta ir žiopčiodama suklupau ant miško paklotės.

Nors akyse vis dar liejosi, tunelio žiotyse pamačiau stovintį Oberoną iškelta ranka, jam už nugaros pastebėjau porą fėjūnų riterių. Akimirką man pasivaideno prie jo kojų tupintis Grimalkinas, tačiau sumirksėjau ir vaizdinys dingo. Fėjūnų merginos, supusios žmogų su antkakliu, krito ant žemės ir nulenkė galvas.

– Žmona, – ramiai pasakė Oberonas, žengdamas į laukymę. – Tu to nepadarysi.

Titanija atsistojo, jos veidą iškreipė įniršis.

– Tu drįsti su manimi šitaip kalbėti, – spjovė ji ir vėjas suošė medžių šakose. – Tu paslėpei ją nuo manęs, nusiuntei savo sarginį šunį ją saugoti! – nusišaipė Titanija ir virš jos galvos blykstelėjo žaibas. – Tu neatlieki sutuoktinio pareigos, tačiau drįsti puikuotis savo šlykščia puskrauje visiems rūmams matant. Dvariškiai paslapčia iš tavęs šaiposi, o tu ją vis tiek gini.

– Vis dėlto, – ramus Oberono balsas kažkaip užgožė vėjo kaukimą, – ji yra mano kraujo, ir tu jos nepaliesi . Jeigu turi kokių nors nuoskaudų, mano ponia, išliek jas man, o ne mergaitei. Tai ne jos kaltė.

– Manau, paversiu ją kopūstu, – samprotavo karalienė, metusi į mane tamsų neapykantos žvilgsnį, – ir pasodinsiu savo darže, kad triušiai turėtų ką veikti. Tada ji bus naudinga ir trokštama.

– Tu jos nepaliesi, – pasakė Oberonas valdingu balsu. Jo apsiaustas suplevėsavo, jis pats išaugo ir žeme nutįso šešėlis. – Aš tau įsakau, žmona. Daviau žodį, kad mano rūmuose jai bus saugu, ir tu man pritarsi. Ar aiškiai pasakiau?

Plykstelėjo žaibai, o nuo įtempto valdovo žvilgsnio pradėjo drebėti žemė. Merginos sosto papėdėje susigūžė, Oberono sargybiniai suėmė kardų rankenas. Aš prisiplojau prie žemės stengdamasi sumažėti.

– Ką gi, vyre, – Titanijos balsas buvo šaltas kaip ledas, tačiau vėjas po truputį nurimo, o žemė nustojo drebėjusi. – Kaip įsakysi. Aš nenuskriausiu puskraujės, kol ji bus rūmuose.

Oberonas atžariai linktelėjo.

– Ir tavo tarnai taip pat.

– Taip, vyre.

Miško karalius atsiduso.

– Puiku. Mes apie tai pasišnekėsime vėliau. Labos nakties, mano ponia. – Jis apsisuko suplevėsavęs apsiaustu ir lydimas sargybinių išėjo iš laukymės. Magėjo jam šūktelėti, tačiau nenorėjau pasirodyti, kad man reikia tėvelio apsaugos, ypač kai jis įkrėtė Titanijai.

Jei jau prašnekome apie...

Nurijau gerklėje įstrigusį gumulą ir pasisukau į fėjūnų karalienę, kuri žiūrėjo taip, lyg norėtų, kad nuo jos žvilgsnio mano gyslose užvirtų kraujas.

– Ką gi, tu girdėjai jo didenybę, puskrauje, – nuodingu balsu suulbėjo ji. – Dink man iš akių, kol nepamiršau savo pažado ir nepaverčiau tavęs sraige.

Aš apsidžiaugiau tai girdėdama. Tačiau nespėjus man pakilti ir dingti iš akių, Titanija spragtelėjo pirštais.

– Palauk! – įsakė ji. – Man kilo geresnė mintis. Ožkamerge, ateik čia.

Bitkrėslė prisiartino prie jos. Satyrė atrodė mirtinai išsigandusi: akys lipo ant kaktos, plaukuotos kojos drebėjo. Karalienė dūrė pirštu į mane.

– Nuvesk Oberono išperą į virtuvę. Pasakyk Sarai, kad čia nauja pagalbininkė. Jeigu pavainikė turi likti, vadinasi, gali ir dirbti.

– Be... bet, mano ponia, – išlemeno Bitkrėslė ir aš nusistebėjau, kad jai užteko drąsos paprieštarauti karalienei. – Karalius Oberonas pasakė...

– Ak, bet karaliaus Oberono čia nebėra. – Titanijos akys suspindo ir ji nusišypsojo. – O ko Oberonas nežino, dėl to jam širdies neskauda. Dabar judinkis, kol aš iš tikrųjų nepraradau kantrybės.

Mes sprukome iš karalienės akiračio, stengdamosi nesumindyti viena kitos, ir sugrįžome į tunelį.

Kai pasiekėme gervuogių sieną, orą perskrodė galinga banga, o už mūsų pasilikusios merginos pradėjo klaikiai šaukti. Po akimirkos, blykstelėjusi raudonu kailiu, į tunelį įbėgo lapė. Ji sustojo už kelių žingsnių ir pasižiūrėjo į mus gintarinėmis, sąmyšio ir baimės pilnomis akimis. Prieš jai baimingai kiauktelint ir pranykstant tarp erškėčių, aš spėjau ant jos kaklo pastebėti spindintį auksinį antkaklį.