Джули Кагава - Geležies karalius

O tada, gulint keistoje lovoje fėjūnų karalystėje, į galvą atėjo viena mintis. Mintis įkvėpta kai ko, ką pasakė Oberonas. Tas vyras nėra tavo tėvas. Tavo tėvas esu aš.

Nėra tavo tėvas, o ne nebuvo . Tarsi Oberonas žinotų, kur jis yra. Tarsi jis būtų gyvas. Nuo šios minties mano širdis suplazdėjo iš susijaudinimo. Mano tėtis turi būti kažkur fėjūnų šalyje. Galbūt kur nors netoliese. Jeigu tik galėčiau jį surasti.

Bet viskam savas laikas, pirmiausia reikia dingti iš čia.

Aš atsisėdau… ir pamačiau neįskaitomas žalias Miško karaliaus akis.

Jis stovėjo šalia židinio, spalvą keičiančios liepsnos mėtė atšvaitus jam ant veido ir nuo to jis atrodė dar vaiduokliškesnis ir kraupesnis. Kambaryje buvo nutįsęs ilgas jo šešėlis, o raguota karūna ant paklodžių panėšėjo į sulenktus pirštus. Tamsoje jo akys švytėjo žaliai kaip katės. Pamatęs, kad aš nubudau, jis linktelėjo ir kviesdamas pamojo grakščia ranka ilgais pirštais.

– Eikš, – nors ir švelnus, jo balsas buvo tvirtas ir valdingas. – Pabandykime dar kartą. Pasikalbėkime, dukra mano.

Aš ne tavo duktė,  – norėjau pasakyti, bet žodžiai įstrigo gerklėje. Akies krašteliu tualetinio staliuko veidrodyje išvydau savo atvaizdą ilgomis ausimis.

Nusimetusi antklodes aš pamačiau, kad mano drabužiai pasikeitę. Vietoj suplėšytų purvinų marškinėlių ir kelnių, aš vilkėjau baltais nėriniuotais naktiniais marškiniais. Ir ne vien tai, ant lovos atkaltės buvo pakabintas man skirtas apdaras: nepaprastai graži suknelė, papuošta smaragdais ir safyrais, apsiaustas ir ilgos pirštinės iki alkūnių. Žiūrėdama į visą ansamblį suraukiau nosį.

– Kur mano drabužiai, – paklausiau atsisukdama į Oberoną. – Tikrieji mano drabužiai.

Miško karalius purkštelėjo.

– Savo rūmuose aš nemėgstu mirtingųjų apdarų, – tyliai pradėjo jis. – Jei jau tu čia pasiliksi kurį laiką, turėtum vilkėti tai, kas labiau atitinka tavo kilmę. Tavo mirtingosios skarmalus aš sudeginau.

– Ką?

Oberonas prisimerkė ir aš supratau, kad, ko gero, busiu nuėjusi per toli. Suprantama, Vasaros rūmų karalius nebuvo pripratęs, kad kas nors prieštarautų jo sprendimams.

– Aa... atleisk, – sumurmėjau slysdama nuo lovos. Apie drabužius pagalvosiu vėliau. – Taigi apie ką norėjai pasikalbėti.

Miško karalius atsiduso ir sutrikęs pasižiūrėjo į mane.

– Tu statai mane į keblią padėtį, dukra, – pagaliau sumurmėjo jis, nusigręždamas į židinį. – Esi vienintelė mano palikuonė, atkeliavusi į šį pasaulį. Turiu pasakyti, truputėlį nustebau, kad tau pavyko taip ilgai išgyventi, netgi prižiūrimai Robino.

– Palikuonė? – sumirksėjau. – Tai aš turiu brolių ir seserų? Pusbrolių?

– Ne tarp gyvųjų. – Oberonas mostelėjo ranka. – Ir galiu patikinti, kad nė vieno šiame šimtmetyje. Tavo motina buvo vienintelis žmogus, patraukęs mano akį per du šimtus metų.

Man staiga išdžiūvo burna.

– Kodėl? – paklausiau priversdama jį išlenkti antakį. – Kodėl ji? Argi ji nebuvo ištekėjusi už mano tėčio? Ar tau tai nebuvo svarbu?

– Nebuvo. – Oberono akyse neįžvelgiau nei gailesčio, nei atgailos. – Kodėl man turėtų rūpėti žmonių ritualai. Man nereikia leidimo pasiimti tai, ko noriu. Be to, jeigu ji būtų buvusi tikrai laiminga, man nebūtų pavykę jos užvaldyti.

Niekšas . Aš prikandau liežuvį, neleisdama išsprūsti piktam žodžiui. Buvau įniršusi, bet ne savižudė. Oberono žvilgsnis paaštrėjo, tarsi jis būtų nuspėjęs mano mintis. Jis ilgai žiūrėjo, provokuodamas mesti jam iššūkį. Keletą akimirkų mudu spoksojome vienas į kitą aplinkui sūkuriuojant šešėliams, kol man tapo sunku nulaikyti žvilgsnį. Tai beprasmiška: žiūrėti į Oberoną – tas pats, kaip žiūrėti į besiartinantį tornadą. Aš sudrebėjau ir nusukau akis.

Po akimirkos Oberono veidas pasidarė švelnesnis, lūpose pasirodė vos regima šypsenėlė.

– Tu labai į ją panaši, dukra, – pratęsė jis, o balse buvo girdėti kažkas tarp pasididžiavimo ir susitaikymo. – Tavo motina – ypatinga mirtingoji. Jeigu ji būtų buvusi fėjūnė, jos piešiniai būtų atgiję, tiek pastangų į juos sudėta. Stebėdamas ją parke aš jaučiau jos ilgesį, vienatvę ir atskirtį. Iš savo gyvenimo ji tikėjosi daugiau, nei gaudavo. Ji troško, kad nutiktų kas nors ypatinga.

Aš nenorėjau šito klausytis. Nenorėjau žinoti nieko, kas sugriautų mano atsiminimus apie buvusį tobulą gyvenimą. Troškau ir toliau tikėti, kad mama mylėjo tėtį, kad mes buvome laimingi ir patenkinti, kad ji buvo visas jo gyvenimas. Aš nenorėjau klausytis apie motiną, kuri buvo vieniša ir tapo fėjūnų triukų ir kerų auka. Užteko vieno paprasto sakinio, kad mano praeitis klaikiai susijauktų ir aš pasijusčiau visai nepažįstanti savo motinos.

– Aš laukiau mėnesį, kol prisiverčiau jai pasirodyti, – tęsė Oberonas, nekreipdamas dėmesio į mano kančias. Jam kalbant aš susmukau prie lovos. – Tyrinėjau jos įpročius, emocijas, kiekvieną jos žingsnį. O kai jai pasirodžiau, atskleidžiau tik dalelę savo prigimties, būgštaudamas, ar ji priims mano nepaprastumą, ar laikysis įsikibusi mirtingųjų netikėjimo. Ji priėmė mane su nekantrumu, su nežabotu nekantrumu, lyg būtų laukusi manęs visą gyvenimą.

– Liaukis, – be garso ištariau. Skrandis, rodos, apsivertė, turėjau užsimerkti, kad nesupykintų. – Aš nenoriu viso to girdėti. Kur buvo mano tėtis, kai tai įvyko?

– Tavo motinos vyras daugumą naktų būdavo išvykęs, – atsakė Oberonas pabrėždamas tuos du žodžius, kad primintų man, jog tas vyras nėra mano tėvas. – Galbūt todėl tavo motina troško ko nors daugiau. Aš jai tai ir daviau: vieną naktį magijos, aistros, kurios jai trūko. Tik vieną naktį, prieš man sugrįžtant į Arkadiją ir jos prisiminimams apie mudu išblėstant iš jos atminties.

– Ji neprisimena tavęs? – Aš pažvelgiau į jį. – Ar todėl ji niekad apie tave nekalba?

Oberonas linktelėjo.

– Mirtingieji linkę pamiršti susidūrimus su mumis, – švelniai ištarė jis. – Geriausiu atveju tai atrodo kaip spalvotas sapnas. Dažniausiai mes visai išdylame iš atminties. Tu tikrai esi tai pastebėjusi. Kai netgi žmonės, su kuriais gyveni, kuriuos matai kiekvieną dieną, negali tavęs prisiminti. Nors aš visada įtariau, kad tavo motina žinojo daugiau, prisiminė daugiau, nei parodydavo. Ypač kai gimei tu. – Jo balsas tapo niūrus, o įkypos akys – visiškai juodos, be vyzdžių. Aš sudrebėjau, kai grindimis nušliaužė šešėlis ir pamėgino mane sugriebti smailiais pirštais. – Ji bandė tave pagrobti, – pasakė jis šiurpiu balsu. – Ji norėjo tave paslėpti nuo mūsų. Nuo manęs. – Oberonas nutilo, atrodė labai keistai, nors nė nesujudėjo.

Židinyje šoktelėjo ugnis, jos atspindžiai sužaižaravo paklaikusiose Miško karaliaus akyse.

– Ir štai tu čia. – Oberonas sumirksėjo, jo balsas sušvelnėjo, liepsnos prislopo. – Tau stovint priešais mane, tavo žmogiška veido išraiška pagaliau išnyko. Nuo tos akimirkos, kai įkėlei koją į Niekadaniekada, buvo tik laiko klausimas, kada pradės reikštis tavo paveldas. Tačiau dabar aš turiu būti labai atsargus. – Jis mostelėjo rankomis, klostydamas savo apdarus, lyg ruoštųsi išeiti. – Budrumo nebus per daug, Megana Čeis, – perspėjo jis. – Aplinkui yra daugybė, galinčių tave panaudoti prieš mane, netgi šiuose rūmuose. Būk atsargi, dukra mano. Net aš negaliu tavęs apsaugoti nuo visko.

Aš išsitiesiau lovoje, mano mintys beprotiškai sukosi. Oberonas dar akimirką žiūrėjo į mane, tada jo lūpose nušvito šypsena ir jis neatsigręždamas perėjo kambarį. Kai pažvelgiau aukštyn, Miško karaliaus nebebuvo. Aš net negirdėjau, kaip užsidarė durys.