Джули Кагава - Geležies karalius

– Būk atsargi, – suurzgė Grimalkinas, kai nuo uogos pasklido svaiginantis aromatas ir mano burna prisipildė seilių. – Tam tikrų dalykų valgymas ar gėrimas fėjūnų šalyje tokiems kaip tu gali turėti nepageidaujamų pasek­mių. Nevalgyk nieko. Tiesą sakant, kol surasime Paką, patarčiau iš viso su niekuo nesikalbėti. Beje, kad ir ką darytum, iš nieko nepriimk dovanų. Ši naktis bus ilga.

Aš nurijau seiles, išmečiau uogą į vieną iš fontanų, pro kurį jojome, ir pamačiau, kaip aplink ją susispietė didžiulis geltonų ir žalių žiopčiojančių žuvų spiečius. Mums jojant per kiemą link aukštos akmeninės sienos su sidabriniais vartais, riteriai išsklaidė fėjūnus. Vartus saugojo du didžiuliai padarai mėlyna oda ir su iltimis, kiekvienas trijų metrų ūgio. Iš po sulipusių juodų plaukų ir vešlių antakių švietė geltonos akys. Netgi su drabužiais jie atrodė bauginamai, rankos ir krūtinės veržėsi iš po raudonų uniformų plėšdamos sagas.

– Troliai, – sumurmėjo Grimalkinas, kai susigūžiau prie nepalenkiamo elfų riterio krūtinės. – Dėkok, kad mes Oberono žemėse. Žiemos rūmams dirba ograi.

Riteriai sustojo ir nusodino mane nuo žirgo, likus keliems žingsniams iki vartų.

– Būk mandagi, kai kalbėsiesi su Miško karaliumi, vaike, – pasakė mane laikęs riteris ir pasuko žirgą šalin. Aš likau viena priešais du trolius, turėdama tik kuprinę ir katiną.

Grimalkinas suspurdėjo mano rankose ir aš leidau jam nušokti ant žemės.

– Nagi, – atsiduso katinas vizgindamas uodegą. – Eime susitikti su jo didenybe Smailiomis Ausimis ir užbaikime šitą reikalą.

Troliai sumirksėjo, kai katinas drąsiai priėjo prie vartų – atrodė lyg pilkas vabalas, ropojantis aplink jų letenas su nagais. Kai vienas trolis sujudėjo, aš sustingau baimindamasi, kad jis tuoj sutryps Grimalkiną į kačių pudingą. Tačiau trolis suėmė už žiedo ir atidarė vartus, o kitas patraukė už žiedo kitoje pusėje. Grimalkinas atsigręžęs žvilgtelėjo į mane, vikstelėjo uodega ir nutipeno pro atsivėrusius vartus. Aš giliai įkvėpiau, suglosčiau susivėlusius plaukus ir nusekiau iš paskos.

Kitoje vartų pusėje augo tankus miškas, lyg siena būtų pastatyta jam sulaikyti. Tolyn tęsėsi tunelis iš žydinčių medžių ir šakų, o kvapas buvo toks stiprus, kad man apsvaigo galva.

Tunelis baigėsi vijoklių užuolaidomis, už kurių atsivėrė milžiniškais medžiais apaugusi didelė laukymė. Seni kamienai ir susipynusios šakos priminė katedrą ar gyvus rūmus su gigantiškomis kolonomis ir skliautuotomis, lapais apaugusiomis lubomis. Nors aš ir žinojau, kad mes po žeme, o lauke naktis, miško kilimą margino pro mažyčius plyšelius lapijoje besiveržianti saulės šviesa. Ore sūpavosi spindintys šviesos kamuoliai, o į šalia esantį tvenkinį kaskadomis krito krioklys. Spalvos tiesiog akino.

Laukymės viduryje buvo susibūrę koks šimtas fėjūnų, vilkinčių puikiais, neįprastais, puošniais drabužiais. Iš jų išvaizdos aš spėjau, kad čia rūmų aukštuomenė. Jų plaukai buvo ilgi, tiesūs arba jų galvas puošė įmantrios šukuosenos. Satyrai, lengvai atpažįstami iš gauruotų kojų, ir maži pūkuoti žmogeliukai vaikščiojo pirmyn ir atgal, nešiodami padėklus su gėrimais ir maistu. Grakštūs šunys samanų žalumo kailiu zujo tikėdamiesi trupinių. Aplinkui patalpą sustingę stovėjo elfų riteriai pintais sidabro šarvais; kai kurie laikė po vanagą ar net mažą drakoną.

Viso šito sambūrio centre stovėjo du sostai, tarsi išaugę tiesiai iš miško paklotės, juos iš abiejų pusių saugojo du kentaurai su livrėjomis. Vienas sostas buvo tuščias, tik ant ranktūrio stovėjo narvelis su varnu. Puikus juodas paukštis krankė ir daužė sparnais savo kalėjimą, apskritos akys buvo ryškiai žalios. Na, o soste kairėje...

Karalius Oberonas, nors aš tik spėjau, kad tai jis, sėdėjo sunėręs pirštus ir žiūrėjo į minią. Kaip ir kiti fėjūnų aukštuomenės atstovai, jis buvo aukštas, lieknas, sidab­riniais plaukais iki liemens ir žalio ledo akimis. Ant kaktos puikavosi karūna su ragais, kuri ant rūmų metė ilgą šešėlį, panašų į paukščio nagus. Iš jo sklido jėga, panaši į griaustinį.

Per spalvingą dvariškių jūrą mūsų akys susitiko. Oberonas pakėlė antakį, grakštų kaip vanago sparno linkis, tačiau veide nepasirodė jokia išraiška. Tą akimirką visi fėjūnai nurimo ir atsigręžę įsispoksojo į mane.

– Puiku, – sumurmėjo Grimalkinas, kurį buvau spėjusi pamiršti. – Dabar jie visi žino, kad mes čia. Ką gi, eime, žmogau. Pažaiskime geručius su dvariškiais.

Mano kojos sulinko, burna išdžiūvo, tačiau aš prisiverčiau eiti pirmyn. Fėjūnų lordai ir damos skyrėsi priešais mane, bet nežinia – iš pagarbos ar paniekos. Jų šaltos ir linksmos akys nieko neišdavė. Man einant pro šalį žalias fėjūnų šuo mane apuostė ir suurzgė, tačiau visi kiti neišleido nė garso.

Ką aš čia darau? Aš nė neįsivaizdavau. Grimalkinas turėjo atvesti mane pas Paką, tačiau dabar Oberonas užsimanė mane pamatyti. Atrodė, kad aš vis labiau tolstu nuo tikslo išgelbėti savo brolį. Nebent Oberonas žino, kur yra Itanas.

Arba Oberonas laiko jį įkaitu.

Aš pasiekiau sosto papėdę. Besidaužančia širdimi ir nenumanydama, ką toliau daryti, priklaupiau ant kelio ir nusilenkiau. Pajutau į pakaušį nukreiptas Miško karaliaus akis, tokias pat senas kaip ir mus supantis miškas. Pagaliau jis prabilo:

– Kelkis, Megana Čeis.

Jo balsas buvo švelnus, tačiau ritmingi pustoniai privertė pagalvoti apie riaumojančius vandenynus ir negailestingas audras. Po mano pirštais sudrebėjo žemė. Gniauždama baimę aš atsistojau ir pažvelgusi į jį pamačiau, kaip kažkas šmėkštelėjo kiaulės snukį primenančiame jo veide. Pasididžiavimas? Linksmumas? Tačiau pradingo nespėjus nustatyti, kas tai.

– Tu įžengei į mūsų žemes, – pasakė jis, sukeldamas šurmulį tarp fėjūnų. – Tu neturėjai išvysti Niekadaniekada, tačiau apgaule privertei šių rūmų gyventoją pervesti tave per užkardą. Kodėl?

Nežinodama, ką daugiau jam pasakyti, išklojau tiesą:

– Aš ieškau savo brolio, pone. Itano Čeiso.

– Ir tu turi priežasčių manyti, kad jis čia?

– Aš nežinau. – Mečiau desperatišką žvilgsnį į Grimalkiną, kuris laižė užpakalinę leteną nekreipdamas į mane dėmesio. – Mano draugas Robis... Pakas... pasakė man, kad Itaną pagrobė fėjūnai. Kad vietoj jo jie paliko pakeistinuką.

– Šit kaip. – Oberonas vos vos pasuko galvą, kreipdamasis į paukštį narvelyje: – O čia dar vienas pažeidimas, Robinai.

Aš aiktelėjau ir išsižiojau:

– Pakai?

Varnas pažvelgė į mane spindinčiomis žaliomis akimis, švelniai kranktelėjo ir tarytum gūžtelėjo pečiais. Aš vėl pasisukau į Oberoną.

– Ką tu jam padarei?

– Jam buvo įsakyta niekada neatvesti tavęs į mūsų žemes, – Oberono balsas skambėjo ramiai, bet negailestingai. – Jam buvo įsakyta palikti tave aklą mūsų keliams, mūsų gyvenimams, visai mūsų būčiai. Aš nubaudžiau jį už nepaklusnumą. Galbūt po keleto amžių atversiu jį atgal, kai jis bus apmąstęs savo kaltes.

– Bet jis tik stengėsi man padėti!

Oberonas nusišypsojo šalta abejinga šypsena.

– Mes, nemirtingieji, negalvojame apie gyvenimą taip kaip žmonės. Pakui visai neturėjo rūpėti išgelbėti žmonių vaiką, ypač kai tai prieštarauja tiesioginiams mano įsakymams. Jis pasidavė tavo reikalavimams, o tai rodo, kad tikriausiai praleidžia pernelyg daug laiko su mirtingaisiais, perima jų būdą ir nepastovias emocijas. Pats laikas jam prisiminti, ką reiškia būti fėjūnu.