Джули Кагава - Geležies karalius

Vadas nusispjovė ir apžvelgė apleistą stovyklavietę.

– Fui, nė vienas iš tų šunų nemokės pagauti fėjos, – sumurmėjo jis kasydamasis ausį. – O jei sučiups tą prakeiktą padarą, tikriausiai jį suės. Geriau pats ją surasiu. Bugratai!

Už kelių metrų stovintis vienišas sargybinis atsiliepė į vardą.

– Vade?

– Prižiūrėk mūsų vakarienę, – įsakė vadas, kišdamas kardą į makštį. – Jeigu bandys pabėgti, nukirsk kojas.

– Supratau, vade!

– Aš einu medžioti, – vadas metė paskutinį perspėjantį žvilgsnį į mane ir pradingo augmenijoje.

– Gudriai sumąstei, – sumurmėjo Grimalkinas, prastai slėpdamas susižavėjimą.

Aš linktelėjau, vis dar neturėdama kvapo atsakyti. Po akimirkos vėl pasigirdo kramtymo garsai.

Tai kiek užtruko, visą tą laiką aš kandžiojau lūpas ir gniaužiau rankas, stengdamasi kas dvidešimt sekundžių neklausinėti Grimalkino, kaip sekasi. Minutėms slenkant aš baugščiai dairiausi į medžius ir mišką bijodama išvysti vadą arba gaują goblinų. Vienišas sargybinis vaikštinėjo stovyklos perimetru, piktai į mane žvilgčiodamas; jam einant pro šalį Grimalkinas pranykdavo. Pagaliau, kai sargybinis praėjo pro šalį kokį aštuntą ar devintą kartą, pasigirdo Grimalkino balsas.

– Na štai. Manau, kad turėtum pralįsti.

Aš kiek galėdama smarkiau pasimuisčiau. Žiūrėdama į virbus pamačiau, kad keletas raiščių nugraužti iki pusės – dėkui stipriems Grimalkino žandikauliams ir aštriems dantims.

– Nagi, nagi, eime, – sušnypštė Grimalkinas plakdamas uodega. – Galėsi vėpsoti vėliau – jie grįžta.

Aplink mane sušlamėjo krūmai, oras prisipildė artėjančio aštraus juoko. Besidaužančia širdimi aš suėmiau už virbų saugodamasi spyglių ir pastūmiau. Virbai, laikomi susipynusių šakų, nepasidavė ir aš stumtelėjau stipriau. Tai priminė bandymą prasisprausti pro susiraizgiusius vijoklius: virbai truputėlį pajudėjo, viliodami ištrūkti į laisvę, tačiau tarpas vis dar buvo per mažas.

Goblinų vadas žengė iš miško, lydimas trijų pavaldinių. Viename kumštyje jis gniaužė kažkokį mažą spurdantį padarą, o paskui jį sekančių goblinų rankos buvo pilnos blyškių mėlynų šungrybių.

– Grybai buvo lengviausia dalis, – suprunkštė vadas paniekinamai žvilgtelėjęs į kitus. – Bet koks idiotas gali jų pririnkti. Jeigu būčiau leidęs tiems šunims sugauti fėją, turėtume tik kaulų...

Jis sustojo ir pasižiūrėjo į mane. Akimirką taip stovėjo, tada primerkė akis ir sugniaužė kumščius. Būtybė jo gniaužtuose cyptelėjo, goblinas ją sutraiškė ir trenkė į žemę. Piktai riaumodamas vadas išsitraukė kardą. Aš sušukau ir iš visų jėgų pastūmiau narvo virbus.

Garsiai traškant šakoms ir spygliams virbai pajudėjo, aš ištrūkau į laisvę.

– Bėk! – sušuko Grimalkinas, nors manęs jau nereikėjo raginti. Mes nėrėme į mišką, lydimi įtūžusių goblinų riksmų.

1Šmėkla, kurios riksmas pranašauja mirtį.

8

Giraitė mėnesienoje

Lapams ir šakoms daužant veidą, aš broviausi per mišką, kaip mokėdama sekiau paskui į šešėlį panašų Grimalkiną. Už manęs traškėjo šakos, aidėjo urzgimas, ausyse vis garsiau skambėjo pikti goblinų vado keiksmai. Kvėpavimas draskė gerklę, plaučiai degė, bet aš priverčiau kojas judėti, nes žinojau: jeigu suklupsiu ar pargriūsiu – mirsiu.

– Čionai! – sušuko Grimalkinas, nerdamas tarp gervuogių. – Jeigu nusigausime iki upės – būsime saugūs. Goblinai nemoka plaukti.

Nusekiau paskui jį į brūzgynus pasiruošusi, kad spyg­liai draskys odą ir plėšys drabužius. Tačiau šakos lengvai prasiskyrė, kaip ir tą kartą su Paku, ir aš praslydau beveik be įbrėžimų. Išlindus iš gervuogyno, už nugaros pasigirdo baisus triukšmas, aikčiojimai ir keiksmai. Atrodo, goblinams nebuvo taip lengva, ir aš padėkojau man padėjusioms nežinomoms jėgoms.

Ausyse spengė nuo aidinčio riaumojimo ir mano pačios nelygaus kvėpavimo, vis dėlto po kurio laiko išgirdau tekančio vandens garsą. Išsvirduliavusi iš po medžių pamačiau nuožulnų akmenuotą krantą. Priešais mane driekėsi plati upė, tačiau čia nebuvo nei tilto, nei kelto. Neįstengiau įžvelgti kito kranto, nes kiek akys užmato virš vandens dunksojo miglos siena. Prie krašto, kone skendėdamas rūke, stovėjo Grimalkinas ir nekantriai vizgino uodega.

– Paskubėk! – įsakė jis, kai aš nuvargusi suklupau ant kranto. – Miškų karaliaus teritorija prasideda kitoje pusėje. Greičiau, tu turi plaukti.

Aš dvejojau. Jeigu tyliuose tvenkiniuose tūno baisūs arkliai, kas slypi plačioje juodoje upėje? Jau įsivaizdavau gigantiškas žuvis ir jūrų pabaisas.

Pro šalį praskriejo kažkoks daiktas, priversdamas mane krūptelėti, ir barkštelėjęs atšoko nuo akmenų. Tai buvo goblinų ietis, jos kaulinis antgalis švietė tarp akmenų. Aš išbalau. Galėjau likti čia ir būti iškepta ant laužo arba bandyti laimę upėje.

Nuslydusi krantu žemyn įšokau į vandenį.

Kūną nutvilkė šaltis ir aš žiopčiodama ėmiau grumtis su srove, kuri pasigavo mane nešti žemyn. Esu gera plaukikė, bet mano galūnės virto drebučiais, aš žiopčiojau stengdamasi įkvėpti oro. Suspurdėjusi panirau, per nosį šliukštelėjo vanduo, priversdamas plaučius klykti. Srovė nešė mane, kovojančią su panika, tolyn.

Virš galvos prašvilpė dar viena ietis. Pažvelgusi atgal pamačiau, kad goblinai seka krantu paskui mane, šokinėdami per akmenis ir kilodami ietis. Baimė man suteikė naujų jėgų. Aš mečiausi link kito kranto, pašėlusiai irdamasi rankomis ir kojomis, iš visų jėgų kovodama su srove. Aplink mane suplumpsėjo daugiau iečių, bet, ačiūdie, goblinų taiklumas atitiko jų protinius gebėjimus.

Kai priplaukiau miglos sieną, kažkas su didžiule jėga įsmigo man į petį, pasiųsdamas agonijos pliūpsnį į nugarą. Aš aiktelėjau ir panirau po vandeniu. Skausmas suparalyžiavo ranką ir srovė nusitempė mane gilyn, buvau įsitikinusi, kad mirsiu.

Tada kažkas sučiupo už liemens ir stumtelėjo į viršų. Iškišau galvą iš vandens ir dūsdama įkvėpiau oro, akyse buvo tamsu. Atsipeikėjusi supratau, kad kažkas traukia mane vandeniu, tačiau per miglą negalėjau matyti kas. Galiausiai kojomis pajutau tvirtą žemę ir po akimirkos jau gulėjau ant žolės, o šilti saulė spinduliai glostė veidą. Atsargiai pramerkiau akis.

Išvydau virš savęs palinkusios merginos veidą, šviesūs plaukai brūkštelėjo man per skruostus, didelės žalios akys žvelgė įtariai ir smalsiai. Jos oda buvo vasaros žolės žalumo, aplink kaklą blizgėjo mažyčiai žvynai. Ji nusišypsojo, saulėje blykstelėjo aštrūs smailūs, panašūs į ungurio dantys.

Man gerkle pakilo riksmas, tačiau pavyko susivaldyti. Ši... mergina... ką tik išgelbėjo man gyvybę, net jeigu ji tenori mane suėsti. Būtų nemandagu suklykti jai į veidą, be to, staigūs judesiai tik įsiutintų. Aš negaliu parodyti baimės. Giliai įkvėpusi atsisėdau ir cyptelėjau skausmingai nudiegus petį.

– Aa... labas, – pralemenau žiūrėdama, kaip ji atsilošia ir sumirksi. Mane nustebino, kad vietoj žuvies uodegos ji turi kojas, tačiau pirštus jungė plėvė, o nagai atrodė labai labai aštrūs. Ji vilkėjo trumpą baltą suknelę, nuo kurios lašėjo vanduo. – Aš Megana. Kuo tu vardu?

Ji palenkė galvą primindama katę, kuri negali apsispręsti – suėsti pelę ar su ja pažaisti.

– Juokingai atrodai. – Jos balsas nuvilnijo kaip vanduo per uolas. – Kas tu?

– Aš? Aš žmogus, – leptelėjau ir iš karto pasigailėjau tai pasakiusi. Senose pasakose, kurias aš vis geriau prisiminiau, žmonės visada tapdavo maistu, žaislais ar tragiškos meilės objektais. Ir jau spėjau suprasti, kad čionykščiai gyventojai nesibodi valgyti kalbančių sąmoningų padarų. Aš priklausiau tai pačiai mitybos grandinės grandžiai kaip triušiai ar voverės. Ir tai labiau baugino, nei žemino.