Джули Кагава - Geležies karalius

– Aš atsiprašau, – sumurmėjau. – Nenorėjau tavęs įžeisti.

Grimalkinas vikstelėjo uodega ir pradėjo laižyti savo užpakalinę leteną.

– A, – po akimirkos tariau. – Aš pamaniau, gal... tu kartais galėtum pagelbėti?

Grimalkinas liovėsi laižęs leteną, tačiau po sekundės tęsė pradėtą darbą, nė nepažvelgęs aukštyn.

– Kodėl aš turėčiau tai daryti? – paklausė jis, nė akimirkai nesustodamas praustis. Jis vis dar nežiūrėjo į mane.

– Aš bandau surasti brolį, – atsakiau užgauta tiesmuko Grimalkino atsisakymo. – Jį pragrobė Tamsieji rūmai.

– Hmm. Kaip siaubingai neįdomu.

– Prašau, – maldavau. – Padėk man. Duok užuominą ar tiesiog nurodyk teisingą kryptį. Ką nors. Aš tau atsilyginsiu, prisiekiu.

Grimalkinas nusižiovavo parodydamas ilgus iltinis dantis bei ryškiai rožinį liežuvį ir pagaliau pasižiūrėjo į mane.

– Tu norėtum, kad aš tau padaryčiau paslaugą?

– Taip. Klausyk, aš tau kaip nors atsilyginsiu, prižadu.

Jis pakrutino ausį, atrodė sutrikęs.

– Atsargiau, nesišvaistyk tokiais žodžiais taip paprastai, – perspėjo. – Taip tu taptum mano skolininke. Ar tikrai nori tęsti?

Aš negalvojau apie tai. Man desperatiškai reikėjo pagalbos, todėl būčiau sutikusi su viskuo.

– Taip! Būk geras, man reikia surasti Paką. Tą arklį, kuriuo aš jojau, kai jis mane nusimetė. Iš tikrųjų jis yra ne arklys. Jis...

– Aš žinau, kas jis toks, – tyliai pasakė Grimalkinas.

– Tikrai? Tai puiku. Ar žinai, kur jis galėtų būti?

Jis nemirksėdamas įsispoksojo į mane, o tada vikstelėjo uodega. Netaręs nė žodžio pakilo, gracingai nušoko ant žemesnės šakos ir stryktelėjo ant žemės. Katinas pasirąžė, užrietė gauruotą uodegą virš nugaros ir neatsigręždamas pradingo krūmuose.

Aš cyptelėjau stengdamasi nusikabaroti nuo šakų ir susiraukiau šonkaulius pervėrus skausmui. Galima sakyti, tiesiog iškritau iš medžio, dusliai žnegtelėjus ant nugaros, man išsprūdo žodis, už kurį būčiau susilaukusi namų arešto iš mamos. Valydamasi nugarą apsidairiau, ar nepamatysiu Grimalkino.

– Žmogau. – Krūmuose sušmėžavo pilkas pavidalas, tik didelės švytinčios akys išdavė jį ten esant. – Mūsų susitarimas toks: aš nuvesiu tave pas Paką, o tu man būsi skolingą mažą paslaugėlę. Tinka?

Išgirdus jo tariamą žodį „susitarimas“, man oda pašiurpo, bet linktelėjau.

– Labai gerai. Tada sek paskui. Ir pasistenk neatsilikti.

LENGVIAU PASAKYTI, NEI PADARYTI.

Jeigu jums kada nors teks sekti katiną per tankų mišką, pilną vijoklių, krūmų ir susipynusių mažų augalų, suprasite, kaip tai sudėtinga. Jau pamečiau skaičių, kiek kartų Grimalkinas buvo pradingęs iš akiračio ir aš kelias kraują stingdančias minutes jo ieškojau, tikėdamasi, jog einu teisinga kryptimi. Kiekvieną kartą mane užplūsdavo palengvėjimas, kai akies krašteliu pagaudavau jį šmėstelint priekyje tarp medžių, o po kelių minučių jis vėl pradingdavo.

Mane blaškė ir spėlionės, kas galėjo nutikti Pakui. Gal jis negyvas, nušautas tamsiojo fėjūnų vaikino ir sudraskytas šunų? O gal iš tikrųjų pabėgo ir nė neketina grįžti manęs pasiimti, nusprendęs, kad turiu pati savimi pasirūpinti?

Mane užplūdo baimė, pyktis ir niūrios mintys nukrypo prie dabartinio vedlio. Atrodė, kad Grimalkinas žino, kokiu keliu eiti, bet iš kur gali žinoti, kur yra Pakas?

O jeigu apsukrus katinas veda mane tiesiai į spąstus? Kol aš niūriai mintijau, Grimalkinas vėl pradingo.

Po galais, jeigu jis nenustos šitaip daręs, aš tam kvailam padarui po kaklu parišiu varpelį. Šviesa blėso, miškas darėsi vis pilkesnis. Aš sustojau ir įsispoksojau į krūmus ieškodama sunkiai pastebimos katės. Krūmai priekyje sušnarėjo ir mane tai nustebino. Iki dabar Grimalkinas buvo labai tylus.

– Žmogau! – kažkur virš galvos šnypštelėjo pažįstamas balsas. – Slėpkis!

– Ką? – paklausiau, bet buvo jau per vėlu. Sutraškėjo šakos, krūmai prasiskyrė ir iš jų pasipylė daugybė padarų.

Tai buvo žemi bjaurūs padarai, kokių šešiasdešimties devyniasdešimties centimetrų ūgio, gelsvai žalsva oda ir kumpomis nosimis. Ausys buvo didelės ir smailios. Jie vilkėjo nudriskusius drabužius, o geltonose letenose turėjo po ietį kauliniu antgaliu. Veidai atrodė šlykštūs ir žiaurūs, akutės mažos, burnos pilnos aplūžusių smailų dantų.

Jie sustojo ir akimirką nustebę mirksėjo. Tada gauja suspiegė ir pripuolusi ėmė baksnoti mane ietimis.

– Kas čia toks? Kas čia toks? – suurzgė vienas, kai aš išsilenkiau dūrio. Padarams mane apsupus, oras prisipildė juoko ir patyčių.

– Tai elfas, – sušnypštė kitas padaras, gašliai spoksodamas į mane. – Gal elfas, pametęs ausis.

– Ne, tai ožkamergė! – suriko trečias. – Skanu jas ėst.

– Jokia ji ne ožka, kretine! Žiūrėk, neturi kanopų!

Aš sudrebėjau ir apsidairiau ketindama bėgti, deja, kur tik pasisukdavau, išvysdavau į save nukreiptas aštrias kaulines ietis.

– Nuveskim ją pas vadą, – pagaliau kažkuris pasiūlė. – Vadas žinos, kas ji tokia ir ar galima ją valgyti.

– Teisingai! Vadas žinos!

Pora tų padarų nuskubėjo man už nugaros ir aš pajutau smūgiuojant per kelio linkius. Spygtelėjau ir susmukau, o visa gauja šūkaudama suvirto ant manęs. Aš rėkiau ir spardžiausi, mosikavau rankomis gniuždama nuo padarų svorio. Keli nuskriejo į krūmus, tačiau veriamai klykdami pašoko ir vėl puolė mane. Pasipylė smūgių lavina.

Tada kažkas trinktelėjo man per galvą iš už nugaros ir akyse susiliejo spalvos. Kurį laiką aš nieko nejaučiau.

PRABUDAU VISŲ SKAUSMŲ močiai mano galvoje šokant džigą. Aš sėdėjau jausdama kažkokį daiktą, primenantį šepečio kotą, nepatogiai įremtą į nugarą. Dejuodama apsičiupinėjau galvą, tikrindama, ar niekas nelūžo ir neskilo. Rodos, viskas gerai, išskyrus didžiulį gumbą ant pakaušio.

Įsitikinusi, kad nieko bloga nenutiko, atsimerkiau.

Ir iš karto pasigailėjau.

Aš buvau narve. Labai mažame narve, padarytame iš odos atraižomis surištų šakų. Vietos ten vos užteko pakelti galvai, o kai sujudėjau, kažkas aštrus iki kraujo įdūrė ranką. Geriau įsižiūrėjusi pamačiau, kad šakos padengtos ilgais spygliais.

Pro virbus buvo matyti apie didžiulę laužavietę be jokios tvarkos išsimėčiusios kelios drėbto molio trobelės. Po stovyklą šlaistėsi nedideli bjaurūs padarai – jie pešėsi, pykosi arba graužė kaulus. Nedidelė grupelė sėdėjo aplink mano kuprinę ir vieną po kito traukė daiktus. Drabužių pamainą jie tiesiog numetė į purvą, tačiau traškučius ir buteliuką aspirino nedelsdami praplėšė, paragavo ir čia pat dėl jų susipešė. Vienas sugebėjo atidaryti skardinę limonado ir viską aplinkui aplaistė šnypščiančiu skysčiu, jo bendrai pradėjo piktai cypti.

Vienas iš padarų, mažesnis už savo draugus ir vilkintis purviną raudoną liemenę, pamatė, kad aš atsipeikėjau. Šnypšdamas jis atskuodė prie narvo ir dūrė ietimi pro virbus. Aš atsilošiau, bet nebuvo kur trauktis: spygliai įsirėmė į odą, o ietis įdūrė į šlaunį.

– Ai! Liaukis! – surikau, tačiau tai tik paskatino jį tęsti. Kikendamas padaras badė ir baksnojo mane, kol aš sučiupau ietį už smaigalio. Urgzdamas ir keikdamasis padaras bandė ją ištraukti, mes taip tampėmės, kol kitas goblinas pamatė, kas vyksta. Jis atskubėjo prie narvo ir dūrė pro virbus iš kitos pusės, aš cyptelėjau ir paleidau ietį.

– Gryrtigai, nustok badyti mėsą, – sutarškėjo antrasis, aukštesnis padaras. – Bus negerai, jei visas kraujas ištekės.