Джули Кагава - Geležies karalius

– Tu žinai, kas tai sukelia, – pasakė Pakas, užsimesdamas voverės uodegą sau ant kelių. – Mes visi žinome. Nieko čia nauja.

– Ne. – Žagarius papurtė galvą. – Mirtingųjų netikėjimas ir anksčiau sunaikindavo truputėlį Niekadaniekada, bet ne taip. Šįkart viskas… kitaip. Pats pamatysi, ką turiu galvoje, jeigu eisite tolyn.

Jis ištiesė mums po lėkštę, kurioje buvo didžiulė skiltis raudonos uogos, pusė gilės ir krūva kažko, kas priminė virtas kirmėles. Nors šiandien teko patirti daugybę keistenybių, po tiek valandų ėjimo aš buvau alkana kaip vilkas. Uoga buvo saldi ir panaši į pyragą, bet prie tų kirmėlių nesiruošiau nė prisiliesti – atidaviau visa tai Pakui. Kai pavalgėme, Žagarius pataisė man guolį iš voverių kailių ir burundukų pūkų – buvau lengvai pakraupusi, bet užmigau iškart.

TĄ NAKTĮ AŠ SAPNAVAU.

Mano sapne namuose buvo tamsu ir tylu, svetainė skendėjo šešėliuose. Mečiau žvilgsnį į laikrodį: 3:19. Aš praėjau svetainę, virtuvę ir užkilau laiptais į viršų. Mano kambario durys buvo uždarytos, iš didžiojo miegamojo sklido grizliškas Luko knarkimas, Itano kambario, esančio koridoriaus gale, durys buvo pravertos. Aš nuėjau koridoriumi ir pažvelgiau pro plyšį.

Itano kambaryje stovėjo aukštas lieknas nepažįstamasis, apsivilkęs juodais ir sidabriniais drabužiais. Vaikinas, gal kiek vyresnis už mane, nors tiksliai nusakyti amžių buvo neįmanoma. Jo kūnas buvo jaunatviškas, tačiau nuo jo dvelkianti ramybė bylojo apie kažką kur kas senesnio, nepaprastai pavojingo. Nustebusi aš atpažinau tą patį vaikiną, kuris anądien mane stebėjo iš miško. Kodėl jis mano namuose? Kaip čia pateko? Suprasdama, kad čia tik sapnas, aš apsvarsčiau mintį atsistoti priešais jį, tačiau tada pastebėjau kai ką, nuo ko gyslose sustingo kraujas. Iš po tankių juodų kaip varno plunksnos plaukų, kurie krito jam ant pečių, kyšojo smailios ausys.

Jis nebuvo žmogus. Jis vienas iš jų – fėjūnas. Stovėjo pas mus namuose, mano brolio kambaryje. Aš sudrebėjau ir pradėjau lėtai trauktis koridoriumi. Tada jis atsisuko ir pasižiūrėjo tiesiai į mane; būčiau aiktelėjusi, jei tik būčiau turėjusi kvapo. Jis buvo žavus. Daugiau nei žavus – gražus. Karališkai gražus, kaip tolimos šalies princas. Jeigu jis įeitų į mano klasę per egzaminus, mokiniai ir mokytojai pultų jam po kojomis. Tačiau jo grožis buvo šaltas, kietas it marmurinės statulos, nežmogiškas, ne šio pasaulio. Įkypos akys po ilgais karpytais kirpčiais žibėjo, lyg būtų iš metalo.

Pakeistinuko niekur nesimatė, bet aš girdėjau tylius iš po lovos sklindančius garsus, greitai plakančios širdies dunksėjimą. Neatrodė, kad mistiškasis vaikinas būtų ką nors pastebėjęs. Jis apsisuko, uždėjo blyškią ranką ant spintos ir perbraukė pirštais per išblukusią medieną. Jo lūpose šmėkštelėjo šypsena.

Vienu staigiu judesiu jis atidarė duris ir žengė į vidų. Švelniai spragtelėjusios durys užsivėrė jam už nugaros ir jis pradingo.

Aš atsargiai priėjau prie spintos, tuo pat metu nenuleisdama akių nuo palovio. Vis dar girdėjau prislopintus širdies dūžius, tačiau niekas neišlindo manęs pagriebti. Kuo tyliau suėmiau durų rankeną, pasukau ir atidariau duris.

– Mano spinta! – suriko žmogus su katiliuku ir puolė mane. – Mano!

AŠ SUKLYKIAU IR PAŠOKAU IŠ SAPNO.

Akimirką pašėlusiai dairiausi po kambarį, nesuprasdama, kur esu. Širdis daužėsi, nuo šalto prakaito kakta tapo slidi ir lipni. Galvoje keitėsi scenos iš tikro košmaro: Itanas užpuola mane, Robis priverčia knygas skraidyti po kambarį, atsiveria durys į šiurpų naują pasaulį.

Mano dėmesį patraukė garsus knarkimas ir aš atsigręžiau. Pakas išsipleikęs tysojo ant priešais stovinčios sofos, susisupęs į antklodę iš voverių kailių, o vieną ranką užsimetęs ant akių.

Mane užplūdo prisiminimai ir pasidarė liūdna. Tai joks sapnas. Itanas pradingo, jį pakeitė pabaisa. Robis –fėjūnas. O aš kažkokioje Niekadaniekada ieškau brolio, nors neturiu nei supratimo, kur jis galėtų būti, nei vilties jį surasti.

Drebėdama atsiguliau. Žagariaus namuose buvo tamsu; jonvabaliai – ar kas ten tokie – nustojo žibėję ir dabar prilipę prie sienų turbūt miegojo. Vienintelis šviesos šaltinis – pro langą sklindantis oranžinis švytėjimas. Gal Žagariaus prieangyje degė žibintas ar dar kas nors.

Aš pašokau. Iš tikrųjų tą švytėjimą skleidė žvakės liepsna, o virš jos šmėžavo veidas – kažkas žiūrėjo pro langą. Išsižiojau norėdama pašaukti Paką, bet tada tos mėlynos akys atsisuko į mane ir veidas, kurį iki skausmo pažinojau, nutolo į naktį.

Itanas.

AŠ IŠSIRITAU IŠ LOVOS ir nuskuodžiau grindimis, net nesivargindama apsiauti batų. Ir nekreipdama dėmesio į Paką, kuris knarkė ir muistėsi po kailių krūva. Ten buvo Itanas! Jeigu aš jį surasiu, mes galėsime keliauti namo ir pamiršti visą šitą nesąmonę.

Stumtelėjau duris ir išpuoliau į lauką, akimis ieškodama miške brolio. Tik vėliau pastebėjau, kad esu normalaus ūgio, o durys tebėra trisdešimt centimetrų aukščio. Tegalėjau galvoti apie Itaną ir kaip pargabenti jį namo – kaip mums abiem parsirasti namo.

Mane pasitiko tamsa, po akimirkos pamačiau virš galvos mirguliuojantį oranžinį švytėjimą, kuris nepaliaujamai plaukė tolyn.

– Itanai! – mano balsas nuaidėjo tyloje. – Itanai, palauk!

Aš pradėjau bėgti, basos pėdos šlepsėjo per lapus ir šakas, slidinėjo ant akmenų ir per purvą. Kulnu užmyniau ant kažko aštraus, turėjo suskausti, bet mano smegenys neužfiksavo skausmo. Mačiau jį priekyje, mažą figūrėlę, einančią tarp medžių, nešiną žvake. Aš bėgau kiek įkabindama, šakos draskė odą, pešė plaukus, plėšė drabužius, bet Itanas, atrodė, nė per žingsnį nepriartėjo.

Tada jis sustojo ir šypsodamasis žvilgtelėjo per petį. Mirgančios žvakės šviesa kraupiai iškreipė jo bruožus. Aš puoliau bėgti dar greičiau ir, kai iki jo buvo likę jau visai nedaug, man iš po kojų staiga išslydo žemė. Surikusi aš kaip akmuo kritau į ledinį vandenį ir jis užsivėrė man virš galvos, užliedamas nosį ir burną.

Žiopčiodama iškilau į paviršių, veidą gėlė, galūnės buvo nutirpusios. Nuaidėjo juokas ir man virš galvos pakibo švytintis šviesos kamuolys. Jis pasisukiojo ten keletą akimirkų, lyg mėgaudamasis mano pažeminimu, ir nuskriejo į mišką, palikdamas tik skardaus juoko aidą.

Plakdama rankomis vandenį apsidairiau aplinkui. Priešais mane kilo dumblinas krantas, slidus ir klastingas. Prie pat vandens augo keletas senų medžių, tačiau jų šakos buvo per aukštai ir aš negalėjau pasiekti. Bandžiau už ko nors nusitverti ir išsikabaroti iš vandens, bet kojos slydo purve, o augalai, už kurių įsikibdavau, lengvai išsi­raudavo iš grunto ir aš vėl krisdavau į vandenį. Turėjau rasti kitą būdą.

Tada tolumoje kažkas pūkštelėjo ir aš supratau esanti ne viena.

Virš vandens švietė mėnesiena, viską nudažydama juoda ir sidabrine spalvomis. Jei ne dūzgiantys vabzdžiai, naktis būtų labai tyli. Tolimojoje ežero pusėje virš vandens skraidė jonvabaliai, kai kurie švietė rausvai ir mėlynai, o ne geltonai. Gal man tik pasirodė, kad išgirdau triukšmą. Aplinkui niekas nejudėjo, išskyrus ilgą rąstą, plaukiantį link manęs.

Aš sumirksėjau ir pasižiūrėjau dar kartą. Staiga išvydau arklio galvą, jei tik arkliai gali plaukti kaip aligatoriai. O tada pamačiau negyvas baltas akis, plonus blizgančius dantis ir mane užliejo tamsi panikos banga.

– Pakai! – sušukau kepurnėdamasi link kranto. Purvas eižėjo gabalais, aš įsikibau stengdamasi nenuslysti atgal. Jaučiau, kaip tas padaras artėja. – Pakai, padėk man!