Джули Кагава - Geležies karalius

Pažvelgiau per petį. Į arklį panašus padaras buvo jau visai čia pat, jis tiesė kaklą virš vandens pražiojęs nasrus, pilnus į adatas panašių dantų. O Dieve, aš mirsiu! Šitas padaras mane suės! Kas nors padėkit man! Aš karštligiškai įsikibau į krantą ir tarp pirštų pajutau tvirtą šaką. Įsitvėriau jos, trūktelėjau iš visų jėgų ir pajutau, kaip šaka tempia iš vandens – kaip tik tą akimirką baisusis arklys riaumodamas šoko ant manęs. Jo šlapia, it guminė nosis trinktelėjo man į padą, o nasrai užsivėrė niršiai caktelėdami. Tada šaka mane, žiopčiojančią ir klykiančią, nusviedė ant kranto, o į arklį panašus padaras vėl panėrė po vandeniu.

Pakas surado mane po kelių minučių, už kelių žingsnių nuo kranto, susirietusią į kamuoliuką, šlapią iki paskutinio siūlo ir drebančią kaip lapas. Kai jis mane pastatė ant kojų, jo akyse pamačiau sumišusius gailestį ir susierzinimą.

– Ar tau viskas gerai? – Jis delnais perbraukė man per rankas, tikrindamas, ar aš nesužeista. – Atsipeikėjai, princese? Pasakyk ką nors.

Aš linktelėjau visa drebėdama.

– Aš mačiau... Itaną, – pralemenau mėgindama visame tame įžvelgti prasmę. – Nusekiau paskui jį, bet jis pavirto šviesa ir nuskrido, o tada į arklį panašus padaras bandė mane suėsti... – Nutilau. – Ten buvo ne Itanas, tiesa? Dar vienas fėjūnas, žaidžiantis su mano emocijomis. Ir aš pakliuvau į jo spąstus.

Pakas atsiduso ir stumtelėjo mane į taką.

– Taip, – sumurmėjo jis pažvelgęs į mane. – Tokios jau tos žaltvykslės, priverčia matyti tai, ką nori, o paskui paklaidina. Ši buvo itin piktdžiugiška – atvedė tave tiesiai į kelpio tvenkinį. Galėčiau paprašyti, kad niekur viena neitum, bet turbūt tik veltui aušinčiau burną. Ak, po galais. – Jis sustojo, atsisuko ir sustabdė mane. – Niekur neik viena, princese. Jokiais būdais, supranti? Šitame pasaulyje tu tik žaisliukas arba lengvas užkandis. Nepamiršk to.

– Taip, – sumurmėjau. – Dabar suprantu.

Mes nužingsniavome taku. Durelės gumbuotame medyje buvo dingusios, šalia gulėjo mano sportiniai bateliai ir kuprinė – aiškus ženklas, kad mūsų viešnagė čia baigta. Drebėdama apsimoviau batus ant kruvinų kojų, nekęsdama šio pasaulio ir visko, kas jame yra, tenorėjau namo.

– Na, – perdėtai žvaliai pasakė Pakas, – jeigu užtektinai prisižaidei su kelpiais ir žaltvykslėmis, turėtume keliauti. O kitą kartą, kai sugalvosi atsigerti arbatos su ograis4, pranešk iš anksto. Kad nepamirščiau atsinešti kuokos.

Mečiau į jį nuodingą žvilgsnį, bet jis tik išsiviepė. Mums keliaujant gilyn į Niekadaniekada dangus šviesėjo ir virto klaikia pilka prieblanda, tylia ir ramia kaip mirtis.

1Vandens būtybės, minimos škotų ir airių pasakose bei padavimuose.

2Upėse ir ežeruose gyvenančios vandens būtybės, panašios į undines, tik su kojomis ir žiaunomis.

3Medžių dvasios ir sergėtojos, dažniausiai draugiškos žmonėms.

4Labai stiprūs, bet ne itin protingi milžinai.

6

Laukinė medžioklė

Mes buvome nuėję nelabai toli, kai vidury miško išvydome mirties ruožą.

Nors ir šiurpus, tylus, vis dėlto Laukmiškis buvo gyvas. Dunksojo seni aukšti medžiai, žydėjo augalai, spalvų pliūpsniai draskė pilkumą, taip pranešdami apie gyvybę. Medžiais šmirinėjo gyvūnai, o šešėliuose judėjo keistos būtybės; buvo neįmanoma į jas gerai įsižiūrėti, tačiau žinojai, kad jos ten yra. Ir tave stebi.

Staiga medžiai pradingo – mes priėjome tuščią plynę.

Geltonavo baigianti džiūti žolė – reti augalijos kuokštai akmeningoje žemėje. Šen bei ten stūksojo pavieniai medžiai, nudžiūvę, susisukę, be lapų ir pajuodę. Iš tolo šakos blizgėjo, atrodė aštrios ir dantytos kaip keistos metalinės skulptūros. Karštame vėjyje tvyrojo vario ir dulkių kvapas.

Pakas ilgai žiūrėjo į mirusį mišką.

– Žagarius buvo teisus, – sumurmėjo jis, žiūrėdamas į nudžiūvusį medį. Jis ištiesė ranką, lyg norėdamas paliesti šaką, tačiau tuoj pat drebėdamas atitraukė. – Tai nenatūralu. Kažkas nuodija Laukmiškį.

Aš ištiesiau ranką ketindama paliesti vieną iš tų blizgančių šakų ir aiktelėjusi atitraukiau.

– Ai!

Pakas atsisuko į mane.

– Kas?

Parodžiau jam ranką. Iš plono pjūvio, lyg būčiau įsipjovusi į popierių, sunkėsi kraujas.

– Medis. Jis man įpjovė.

Pakas apžiūrėjo pirštą ir susiraukė.

– Metaliniai medžiai, – susimąstęs ištarė jis. Tada išsitraukė nosinę iš kišenės ir apvyniojo man pirštą. – Tai kažkas nauja. Jeigu kartais pamatysi metalines driades, būtinai pasakyk man, kad aš galėčiau rėkdamas pabėgti.

Aš susiraukusi pažvelgiau į medį. Ant mane sužeidusios šakos blykstelėjo kraujo lašas ir nukrito ant sueižėjusios žemės. Šakų kampai blizgėjo kaip gerai išgaląsti ašmenys.

– Oberonas turi apie tai žinoti, – burbtelėjo Pakas, šliauždamas apžiūrėti sausos žolės rato. – Žagarius sakė, kad tai plinta, bet iš kur atsiranda? – Jis greitai atsistojo ir susvyravęs ištiesė ranką, kad išlaikytų pusiausvyrą. Aš čiupau jį už rankos.

– Tau viskas gerai? – paklausiau.

– Viskas gerai, princese. – Jis linktelėjo ir išspaudė skausmingą šypsenėlę. – Esu kiek sutrikęs dėl to, kaip atrodo mano namai, bet ką gi tu gali padaryti? – Pakas kostelėjo ir pamojavo ranka sau prieš veidą, lyg būtų užuodęs kokį bjaurų kvapą. – Man darosi bloga nuo šio oro. Eime iš čia.

Aš pauostinėjau, bet neužuodžiau nieko keista, tik purvą ir aštrų lyg rūdžių metalo kvapą. Pakas pajudėjo surauktais iš pykčio ar skausmo antakiais ir aš nuskubėjau paskui.

PO KELIŲ VALANDŲ mes išgirdome kauksmą.

Pakas sustojo vidury tako taip staigiai, kad aš vos į jį neatsitrenkiau. Man nespėjus prasižioti ir paklausti, kas čia vyksta, jis tildydamas pakėlė ranką.

Tada aš išgirdau pavėjui sklindantį, kraują stingdantį lojimą ir kaukimą, aidintį mums už nugarų. Pasislinkau arčiau bendrakeleivio, širdžiai ėmus plakti greičiau.

– Kas tai?

– Medžioklė, – atsakė Pakas žiūrėdamas į tolį. Jis nusivaipė. – Žinai, aš kaip tik galvojau, kad mus reikėtų užvaikyti kaip triušius ir sudraskyti į gabalus. Man ima kažko trūkti, jei per visą dieną niekas nepabando manęs nužudyti.

Mane nupurtė šaltukas.

– Kažkas mus medžioja?

– Tu niekad nematei laukinės medžioklės? – Pakas sudejavo, pirštais persibraukdamas plaukus. – Prakeikimas. Na, tai šiek tiek apsunkina reikalus. Aš norėjau tau aprodyti Niekadaniekada, bet panašu, kad ekskursiją teks atidėti.

Lojimas priartėjo, tapo labiau panašus į žemą gerklinį staugimą. Kad ir kas mus persekiojo, tie padarai turėjo būti dideli.

– Ar mums nereikėtų bėgti? – sušnibždėjau.

– Tu niekaip nesugebėsi nuo jų pabėgti, – pasakė Pakas atsitraukdamas. – Jie pajuto mūsų kvapą ir dar joks mirtingasis nėra pabėgęs nuo laukinės medžioklės. – Jis atsiduso ir dramatiškai rankomis užsidengė akis. – Atrodo, kad man teks paaukoti savo orumą – dabar tai vienintelis būdas mums išsigelbėti. Ko tik nepadarysi dėl meilės. Likimas juokiasi iš mano kančių.

– Apie ką tu kalbi?

Pakas nusišypsojo kraupia šypsena ir pradėjo keistis.

Jo veidas ištįso, pailgėjo ir pasiaurėjo, kaklas pradėjo augti. Rankos ėmė trūkčioti, pirštai pajuodo ir virto priekinėmis kojomis su kanopomis. Nugara išlinko ir išsiplėtė, kojos tapo raumeningos. Oda pasidengė kailiu ir jis atsistojo ant keturių, pavirtęs širmu arkliu su šiurkščiais karčiais ir uodega. Virsmas užtruko mažiau nei dešimt sekundžių.