Джули Кагава - Geležies karalius

Aš vėl išsigandau. Atrodė, kad nepaliauju bijoti. Nenorėjau būti čia, šitame klaikiame miške, su asmeniu, kurį klaidingai maniau pažįstanti. Norėjau namo. Tačiau namai irgi tapo baugia vieta, beveik tokia pat kaip Niekada­niekada. Jaučiausi vieniša ir išduota, visame pasaulyje nebuvo vietos, kur niekas nenorėtų manęs nuskriausti.

Itanas,  – priminiau sau. – Tu tai darai dėl Itano. Kai jį surasi, galėsi vėl grįžti namo ir viskas bus kaip buvę.

Sušlamėjo garsiau ir šakos vėl sutreškėjo, kažkam slenkant į priekį.

– Princese, – sušnibždėjo Pakas visai greta manęs. Aš net pašokau ir užgniaužiau klyksmą, kai jis sugriebė už riešo. – Mano minėti šlykštukai užuodė kvapą ir ateina mūsų. – Nors jo balsas skambėjo įprastai, akyse buvo matyti įtampa. – Jeigu nenori, kad tavo pirmoji diena Niekadaniekada būtų paskutinė, siūlyčiau judėti.

Aš pažvelgiau atgal ir pamačiau vidury proskynos stovinčias duris.

– Ar mes galėsime grįžti atgal tuo pačiu keliu? – paklausiau Pako tempiama tolyn.

– Ne. – Kai aš su siaubu pasižiūrėjau į jį, jis gūžtelėjo pečiais. – Na, negali tiesiog tikėtis, kad durys stovės vienoje vietoje. Bet nesijaudink. Tu turi mane, prisimeni? Kai ateis laikas, rasime kelią namo.

Mes nubėgome link tolimojo proskynos krašto, tiesiai į tankius krūmus lenktais geltonais, mano nykščio dydžio spygliais. Aš sustojau įsitikinusi, kad mus supjaustys juostelėmis, tačiau mums priartėjus šakos suvirpėjo ir atsitraukė, atidengdamos siaurą, tarp medžių einantį taką. Kai žengėme juo pirmyn, krūmai vėl susipynė, paslėpdami taką ir apsaugodami mūsų užnugarį.

Mes ėjome valandų valandas, ar bent man taip atrodė. Pakas laikėsi vienodo tempo, nei greitino, nei lėtino žingsnio, ir po kiek laiko persekiojimo garsai nutolo. Kartais kelias išsišakodavo į skirtingas puses, tačiau Pakas visada pasirinkdavo kryptį nė kiek nedvejodamas. Daugelį kartų akies krašteliu pagavau judėjimą – spalvos blyksnį krūme, siluetą tarp medžių – tačiau kai atsisukdavau, ten nieko nebūdavo. Kartais beveik galėdavau prisiekti, kad girdžiu dainavimą ar muziką, tačiau, be jokios abejonės, pamėginus įsiklausyti, garsai dingdavo. Silpna šviesa miške nė karto nepritemo ir netapo ryškesnė, o kai aš paklausiau Pako, kada ateis naktis, jis tik kilstelėjo antakį ir pasakė, kad naktis ateis, kai bus pasiruošusi.

Susierzinusi pasižiūrėjau į laikrodį, spėliodama, kiekgi laiko mes keliaujame. Deja, nemaloniai nustebau. Mažytės rodyklytės buvo sustingusios vietoje. Arba išsikrovė baterija, arba kažkas kitas trukdė.

O gal šitoje vietoje laikas nesikeičia. Net nežinau, kodėl man tai sukėlė tokį nerimą.

Man skaudėjo pėdas, skrandį maudė, kojos degė iš nuovargio, kai amžina prieblanda pradėjo blėsti. Pakas sustojo ir pasižiūrėjo į dangų, kur tiesiai virš medžių viršūnių suspindo mėnulis, taip arti, kad galėjai įžiūrėti duobių ir kraterių išraižytą paviršių.

– Manau, turėtume sustoti nakčiai, – nenoriai pasakė Pakas. Jis šyptelėjo, kai aš susmukau ant apsamanojusio rąstigalio. – Mes juk nenorime, kad tu susidurtum su šokančiu piliakalniu arba nusektum paskui baltą triušį į kokį tamsų urvą. Eime, netoliese žinau vietą, kur galėsime netrukdomi išsimiegoti.

Jis paėmė mane už rankos ir pastatė ant kojų. Mano galūnės protestuodamos sucypė ir aš vos vėl neatsisėdau. Buvau pavargusi, pikta ir mažiausiai norėjau dar kur nors eiti. Apsidairiusi aplink, pro medžius pamačiau nedidelį tvenkinį. Jo vanduo mirguliavo mėnesienoje ir veidrodinis paviršius prikaustė mano žvilgsnį.

– Kodėl negalime apsistoti ten? – paklausiau.

Pakas žvilgtelėjo į tvenkinį, susiraukė ir nusitempė mane tolyn.

– Oi, ne, – greitai pasakė jis. – Po vandeniu tūno per daug šlykštukų  – kelpių, gleistigių1, niksių2 ir panašių į juos. Geriau nerizikuoti.

Aš pažvelgiau atgal ir pamačiau, kaip tamsus pavidalas sudrumstė lygų tvenkinio paviršių, sukeldamas raibulius ramiame vandenyje. Tamsus kaip anglis ir glotnus kaip ruonis padaras su arklio galva stebėjo mane pražūtingomis baltomis akimis. Aš krūptelėjau ir nuskubėjau tolyn.

Po kelių minučių priėjome prie didžiulio gumbuoto medžio kamieno. Jo žievė buvo nelygi ir grublėta, atrodė, kad beveik galiu įžiūrėti veidus. Jie man priminė raukšlėtus senius, sukrautus vieną ant kito ir piktai mojančius lenktomis rankomis.

Pakas atsiklaupė tarp šaknų ir pabeldė į medį. Aš žvilgtelėjau jam per petį ir prie pat medžio šaknų pastebėjau mažytes, vos trisdešimties centimetrų aukščio dureles. Kol spoksojau išplėtusi akis, durelės atsidarė ir laukan įtariai kyštelėjo galva.

– Ką? Kas ten? – man besistebint paklausė šiurkštus spigus balsas. Mažojo žmogučio oda buvo riešutų spalvos, o plaukai priminė iš galvos kyšantį žabų ryšulį. Jis vilkėjo rudą tuniką, blauzdines ir atrodė lyg atgijęs pagaliukas, išskyrus veide šviečiančias juodas, panašias į vabalo akis.

– Labas vakaras, Žagariau, – mandagiai pasisveikino Pakas.

Mažasis žmogutis sumirksėjo šnairuodamas į virš jo palinkusią figūrą.

– Šaunusis Robinas? – pagaliau cyptelėjo jis. – Jau kuris laikas nesilankei šiose vietose. Kas gi tave atvedė prie mano kuklaus medžio?

– Mano lydimas asmuo, – atsakė Pakas ir pasitraukė į šalį, kad Žagarius galėtų gerai mane apžiūrėti. Mažytės blizgančios akutės įsmigo į mane ir iš nuostabos sumirksėjo. Tada staiga išsiplėtė. Žagarius atsigręžė į Paką.

– Ar... ar čia...

– Tikrai taip.

– Ar ji...

– Ne.

– O die. – Žagarius plačiau atvėrė duris ir pamojo į pagalį panašia ranka. – Eikšekit, eikšekit vidun. Nagi greičiau. Kol jūsų nepastebėjo driadės3, tos įkyrios gandonešės. – Jam pradingus viduje, Pakas atsigręžė į mane.

– Aš ten niekaip netilpsiu, – pasakiau neleidusi jam nė prasižioti. – Niekaip pro ten neprasisprausiu, nebent tu turi kokių nors stebuklingų šungrybių, nuo kurių aš susitraukčiau iki vapsvos dydžio. Bet aš vis vien nieko panašaus nevalgyčiau. Žinai, esu mačiusi „Alisą Stebuklų šalyje“.

Pakas nusišypsojo ir paėmė mane už rankos.

– Užsimerk ir tiesiog eik.

Aš užsimerkiau, iš dalies pokštininko Robio tikėdamasi nosimi atsitrenkti į medį. Kai to nenutiko, norėjau atsimerkti, bet persigalvojau. Oras pasidarė šiltas, už manęs užsivėrė durys ir Pakas pasakė, kad galiu atsimerkti.

Stovėjau jaukiame apskritame kambaryje, kurio sienos buvo iš raudono medžio, grindys išklotos samanų kilimu. Viduryje stovėjo stalas iš plokščio akmens, uždėto ant trijų trinkų, ant jo buvo paberta futbolo kamuolio dydžio uogų. Prie tolimosios sienos išvydau kopėčias ir vos nenualpau, žvilgsniu pamėginusi užlipti jomis iki viršaus. Sienomis ropinėjo ar tiesiog kabėjo ore tuzinai vabzdžių, o kamienas kilo taip aukštai, kad mano akys negalėjo pasiekti. Vabzdžiai buvo kokerspanielio dydžio, jų užpakalinės dalys skleidė geltoną ir žalią

šviesas.

– Čia taip viskas pasikeitę, Žagariau, – pasakė Pakas, sėdėdamas ant sumestų kailių, kurie atstojo sofą. Geriau įsižiūrėjusi aš pastebėjau voverės galvą ir nusigręžiau. – Kai paskutinįsyk mačiau šią vietą, tai tebuvo drėvė medyje.

Žagarius atrodė patenkintas. Jis buvo mūsų ūgio – arba greičiau mes buvome jo ūgio  – ir iš arti kvepėjo kedrais, samanomis.

– Taip, man čia visai patinka, – pasakė Žagarius eidamas prie stalo. Jis paėmė peilį, padalijo uogą į tris dalis ir padėjo po skiltį ant medinės lėkštės. – Visgi netrukus gali tekti išsikraustyti. Driadės man šnabžda niūrius dalykus. Jos sako, kad kai kurie Laukmiškio plotai miršta, su kiekviena diena jis vis labiau nyksta. Niekas nežino, kas dėl to kaltas.